Pirmiausia, tai mūsų prizas už tai, kad pagaliau vykdome įsipareigojimus dėl pinigų, kuriuos pažadėjome skirti savo gynybai.
Mes pagaliau rimtai žiūrime į savo pažadus. Geriausias dalykas, kuris galėjo atsitikti Lietuvai, įvyko tada, kai JAV prezidentas Donaldas Trumpas davė velnių europiečiams, kad nori amerikiečių saugumo garantijų, o patys nevykdo įsipareigojimų (ne todėl, kad pinigų neturėtų: pinigų nuolatos atsiranda visokioms vėjo malūnėlių ir kreidučių programoms, kai vasarą perkaitę saulutėje protestuotojai eina pašūkauti apie klimato kaitą, kaip pirmykščiai žmonės, kurie tikėjo, kad būgnais ir šokiais gali prisišaukti lietų).
Nebuvo malonu, bet paveikė ir rezultatą pasiekė: dabar mes pagaliau vykdome, ką pažadėję. Gynybos finansavimą, pasirodo, buvo lengviau sutvarkyti, negu šiukšlių išvežimą, gatvių remontą ir nacionalinį futbolo stadioną. Galim, kai norim, arba kai kas nors gerai aprėkia.
Antras ir pagrindinis dalykas yra tai, kad įvyko tai, apie ką dar prieš tris dešimtmečius nesvajojo beveik niekas (aš svajojau, bet aš šiaip svajoju geriau už kitus, tačiau dabar nenorėčiau labai girtis). Pakartosiu: amerikiečių kariuomenė, tankai ir kovos mašinos Lietuvos žemėje, toje teritorijoje, kurią Kremlius laikė neliečiama savo dalimi visiems laikams.
Paskui Rusija pradėjo aiškinti, kad NATO privalo nesiplėsti, jokių naujų narių iš Rytų Europos, ir jau neduok Dieve net negalvokite apie buvusias sovietų respublikas tame aljanse. Dar tada Rusija sakė: „artimasis užsienis“, suprask, užsienis, bet toks kaip ir pusiau rusiškas užsienis.
Dar buvo baksnojama į Suomiją, kuri po Antrojo pasaulinio karo buvo neva nepriklausoma, bet turėjo reguliariai bučiuoti Maskvai subinę ir mainais galėjo būti prie laisvojo pasaulio ir turėti visokio kapitalistinio gėrio. Net mūsų Algirdas Brazauskas kažkada burbuliavo, kad čia būtų geras modelis Lietuvai, o rusų propagandininkai tai išvis aiškino, kad, jei norite gero gyvenimo, mokykitės iš suomių, mūsų pribaltikos bičiuliai.
Paskui NATO išsiplėtė, Baltijos šalys į aljansą įstojo, ir Rusija vėl rėkė, kad ją apgavo, lyg ir buvo tartasi, kad čia to nebus, ir dabar va vėl Vakarai apmovė. Parėkė, šį kartą ilgiau, paskui apsiramino, ir tada vėl sakė: na, gerai, bet tada prašom jokių naujų NATO sąjungininkų bazių prie mūsų sienų. „Gerai, gerai, ramiai, nepergyvenkit“, pasakė Kremliui, laikydami špygas kišenėje. Rusijai reikia sakyti, ką ji nori girdėti, ir daryti tai, kas reikalinga.
Ir kurį laiką tik erzino ir pratino Rusiją, kad bus viskas taip, kaip mes pasakysim: tai juos auklėje visokia užsieniečių vykdoma oro erdvės kontrolė Baltijos šalyje ir NATO sąjungininkų naikintuvais, tai simbolinė kuopa, tai karo mokymais. Kremlius barškėjo ir burzgė, kaip tai jiems yra nepriimtina, kad negali taip būti, bet ribos dar sykį persistūmė.
Visiems, kas dabar peza apie tai, neva čia penki šimtai JAV karių prieš Rusijos karinę galią nieko nepadarys, per šešias valandas nušluos, praeis per tą Lietuvą nė nepastebėję – tai jūs galit toliau svaigti savo pasakomis, kurios barzdotos ir pasenusios, kaip ir tos bobučių legendos, sekamos per Rusijos televiziją apie tai, kad JAV doleriui jau ateina galas, arba apie tai, kad JAV technologijos atsilikusios nuo rusiškų magiškų ginklų: visokių levituojančių desantinių kilimų, dresuotų delfinų su raketomis ir raganų grūstuvių su kulkosvaižiais, apie kurias pasakoja Rusijos žmonėms per televiziją ir jie tiki.
Teisybė yra ta, kad niekur, kur yra galingiausios pasaulio šalies kariuomenė – tegul tik batalionas – jau seniai nesikiša jokie agresoriai, ir ši taisyklė veikia be išimčių.
Susitarimai, pažadai ir taikos sutartys visiems ir visada yra grybo vietoje, tai tik pliurpalai, verti nebent Jungtinių Tautų tribūnos, kur šiandien leidžia net vaikus pasireikšti, sutartys yra laužomos, keičiamos, perkamos ir parduodamos, o tankai, šarvuočiai ir ginkluoti pėstininkai visada yra geriausias argumentas ir geriausias mūsų laisvės garantas.
Kai virš Katedros aikštės Vilniuje griaudėdami praskrenda NATO naikintuvai, tai yra laisvės garsas. Kai Lietuvos žemėje burzgia amerikiečių šarvuočiai ir tankai, tai yra mūsų laisvės muzika.
„Kariai ir ginklai nėra sprendimas“ – didžiausia nesąmonė. Tai pats geriausias sprendimas, nes greičiausiai pasiekiamas ir labiausiai neginčijamas. Sakyti, kad ginkluota jėga nėra sprendimas, yra tas pats, kas sakyti, kad transporto priemonė su vidaus degimo varikliu nėra būdas nukeliauti iš Vilniaus į Klaipėdą. Yra, ir dar kaip: jei tik užsiveda ir yra benzino, tai kol kas pats geriausias būdas atsidurti uostamiestyje.
Jei kariuomenei būtų pavesta pastatyti stadioną, Vilniuje kariai per savaitę galėtų pastatyti juos du, ir dar su ambrazūromis kulkosvaidžiams, jei reikėtų tuos statinius ginti nuo užsienio agresorių.
Aš sveikinu amerikiečių karius, vėl atvykstančius į mūsų šalį – jie atvyksta ne dėl savęs, bet dėl mūsų. Amerikos mokesčių mokėtojai mokės pinigus, atplėšę nuo savo vidinių reikmių, tam, kad pusė tūkstančio ginkluotų karių būtų pas mus. Aš nežinau didesnio pagarbos mūsų šaliai ženklo. Dieve, laimink Ameriką.
