Donaldo Trumpo persvara tose valstijose, kurios dar neapsisprendė, yra per didelė ir ją gali sunešti nebent aitvarai arba Kalėdų seneliai, atvilkę suklastotų biuletenių maišus.
Likęs skaičiavimas bus lėtas, o paskui bus dar lėtesni teismai. Kiekviena pusė turės teisę į juos kreiptis ir gali būti, kad būtent teismai ir priims tuos sprendimus, kurie nulems rinkimų baigtį.
Tačiau panašu, kad Donaldas Trumpas liks prezidento poste dar ketveriems metams, 2021-ųjų pradžioje bus inauguracija ir nebejaunas apkūnus vyras, mėgstantis hamburgerius, nevengiantis nepamatuotai girtis, kalbantis nelabai rišliai ir nuolat kartojantis savo paties mintis, tiesiogiai komunikuojantis pasauliui per „Twitter“ socialinį tinklą be disciplinos ir be saiko (tik su daug šauktukų!!!), dar kartą prisieks, padėjęs ranką ant Biblijos.
Tikėtina, kad kairuoliškų universitetų, t.y. beveik visų universitetų, miesteliuose, didžiųjų miestų aikštėse ir viešose erdvėse verks, raudos, grūmos dangui ir šauksis Dievo teisingumo snaigėmis („snowflakes“) vadinami kairieji ir įvairaus plauko veltėdžiai, įniršusios trečiosios bangos karingosios feministės ir virvutes iš ekologinių kanapių pluošto ant riešų pasirišę hipsteriai.
O artimiausias kelias paras kairuoliškas Amerikos burbulas dar kartą budinsis iš sunkių pagirių.
Balius baigtas, ponios ir ponai, draugai ir tovariščiai: atšventėt dar kartą taip, lyg už lango būtų 2016 metai. Ar neatsimenat, kaip tada galvelės traškėjo nuo sunkaus persigėrimo tais baisiais kliedesių eliksyrais ir trauktinėmis – savęs apgaudinėjimo, norimų dalykų įsikalbėjimo ir kvailų asmeniškumų?
„Trumpas negali laimėti, nes tai neįmanoma“. „Tikimybė 93:7 Hillary Clinton naudai“. „Už jį niekada gyvenime nebalsuos juodaodžiai ir ispanakalbiai, nes jis rasistas“. „Jo veidas oranžinis, o šukuosena kaip klouno“. „Jis neturi jokios patirties politikoje, yra bankrutavęs aferistas ir TV laidų vedėjas.“
Pasirodė, kad viskas yra kiek kitaip. Odos spalva dar niekam nesutrukdė laimėti, paklauskite Baracko Obamos. Šukuosena – geras penas karikatūroms, bet žmonės balsuoja ne pagal karikatūras. Ir šališkos žiniasklaidos prognozės yra geros svajonėms atspindėti, bet neprogramuoja ateities. Čia ne Holivudas, kur gali parašyti scenarijų, ir filme bus taip pat, kaip parašyta.
Kad sociologiniai tyrimai niekam tikę, žinojo visi, bet jais naudojosi ir juos gromulavo. Kodėl? Nes tai puiki medžiaga žiniasklaidai: yra apie ką kalbėti. Kai negali išmatuoti tikrų rodiklių, tai dirbi su tais, kokius turi – koks skirtumas, užpildo turiniu laikraščius ir TV laidas.
Kodėl visuomenės apklausos rodė Hillary Clinton triuškinančią pergalę 2016 metais, o 2020 metais prognozavo viską nušluojantį Joe Bideno cunamį? Nes apklausos yra nuobodžios, ilgos ir niekam neįdomios. Dažniau sutinka būti apklausiami tie, kas nelabai turi ką veikti, kam daug laisvo laiko – bedarbiai, pašalpiniai, pliurpti mėgstantys dykinėtojai, o taip pat apsirūkę asmenys, kuriems laikas bėga kitaip. Jiems labiau patinka Demokratų partijos kandidatai, kurie žada iš vienų atimti, kitiems padalinti ir visiems daugiau ilsėtis, giliau traukti į plaučius kanapių dūmą ir šiaip čilinti.
Daugybė žmonių galvojo, kad kartojant priklijuotas etiketes, jos būtinai prisiklijuos. Pavyzdžiui, „Donaldas Trumpas rasistas“. Problema tokia, kad Donaldą Trumpą rasistu laiko dažniausiai baltieji – realybė yra tokia, kad 2016 metais jis surinko labai daug juodaodžių ir ispanakalbių balsų, o 2020 metais jų surinko dar daugiau.
Visi tie, kas galvojo, kad riaušės ir daužymaisi iš „Juodųjų gyvybės svarbios“ („Black Lives Matter“) aktyvistų atspindi spalvotosios visuomenės nuotaikas, skaudžiai apsigavo. Ėjo ir balsavo ne tik organizuoti niekšai ir plėšikai, bet ir tie, kas nesidaužė, nepadeginėjo automobilių, o ramiai dirbo darbą ir rūpinosi savo šeimomis, kad ir kokia būtų jų odos spalva.
Dorų žmonių yra daugiau, net jeigu chuliganai ir riaušininkai garsiau rėkia ir yra labiau matomi. Panašiai yra paskaičius komentarus po straipsniais Delfi: saujelė garsiai prakeiksmus laidančių interneto banditėlių gali sudaryti įspūdį, kad pasaulis labai baisus. Bet jis toks nėra.
Pasirodė, kad daugelis žmonių Amerikoje balsavo ne pagal fantazijas, o pagal konkrečius darbus, ir Donaldas Trumpas turėjo ką pasiūlyti – iki COVID-19 krizės sparčiai augusią ekonomiką, mažėjantį nedarbą ir pasiekimus tarptautinėje politikoje (vien Artimųjų Rytų taikos procese buvo pasiekta daugiau negu bet kurio prezidento nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos – ir tai buvo darbai prezidento, kuris išsiskyrė tuo, kad buvo tiesmukas, dažnai įžeidžiantis, ir tikrai ne diplomatas).
Joe Bidenas tegalėjo pasiūlyti tik tai, kad jis vis dar gyvas, kartais net susiorientuoja aplinkoje ir yra ne Donaldas Trumpas.
Dar viena fantazija – kad Donaldas Trumpas labai draugiškas Vladimirui Putinui ir Kremliui, ir kad čia Rusija padėjo Trumpą išrinkti, kad ir kiek buvo kartojama, pasirodė muilo burbulu. Atvirkščiai.
Nepaisant paplekšnojimų Putinui per petį ir kelių mandagių frazių apie nieką, nė vienas JAV prezidentas nuo Ronaldo Reagano laikų taip negadino gyvenimo Kremliui – nuo naftos kainų nulaužimo per skalūnų projektus iki sankcijų Rusijai ir jos pareigūnams. Ar amerikiečių kariai, kurie bus nuolatos dislokuoti Lenkijoje, jums panašūs į Vladimiro Putino svajonių scenarijų?
Donaldas Trumpas buvo geriausia naujiena ir Lietuvai, kaip pastebėjo prieš ketverius metus apžvalgininkas Audrius Bačiulis. Tai, kad JAV prezidentas prispardė subines europiečiams, kad šie pagaliau pradėtų leisti gynybai tiek pinigų, kiek pažadėję, o ne vien iš NATO lauktų saugumo, buvo tiksliai tokie vaistai, kurių mums reikėjo.
Pretenzijos Donaldui Trumpui, kad jis yra nesimpatiškas, atgrasus, gėda prieš pasaulį, pajuokos objektas – visa tai yra arba nesusiję su jo darbu, arba pasibjaurėtinų dvigubų standartų pareiškimas. Pabandytų kas nors tyčiotis iš žmogaus išvaizdos, šukuosenos ar kūno sudėjimo, jeigu tas žmogus būtų tamsios odos spalvos moteris: kaip mat politinės korekcijos brigada suvalgytų tokius patyčių meistrus. Bet jei yra baltaodis vyriškis, tai galima beveik viskas.
Kai namie įsiveisia graužikai, juos naikinantys specialistai retai būna simpatiški žmonės. Jų tikriausiai nekviestumėte vakarienės. Taip ir Donaldas Trumpas: jis nesiekia visiems patikti ir žino, kad yra labiau nemėgstamas negu mylimas (ir galbūt todėl mėgsta girtis dažnai ir tirštai). Tačiau būti mėgstamu nėra jo darbas. Jo darbas yra pasirūpinti, kad Amerika būtų laisva ir, kaip sakoma ant jo raudonos kepuraitės, kad Amerika vėl būtų didi šalis.