Tiesiog turiu progą pakedenti asmeninius prisiminimus ir patirtis, ir tada paaiškinti, kad daug kas buvo ne taip, kaip jūs galvojate dabar.
Vien šiemet dėl to keliskart šypsojausi. Pavyzdžiui, prisiminiau, kad sovietiniais laikais įvažiuoti į Kuršių Neriją daug metų buvo galima tik su leidimais, kuriuos turėjo arba registruoti gyventojai, arba turintys specialius nomenklatūrinius kelialapius į žinybinius poilsio namus, skirtus ponams. Kai kurie skaitytojai pasiuto: „važinėjom su tėvais, jokių leidimų neprisimenu“. Neprisimenat – dar nereiškia, kad nebuvo.
Čia panašiai, kaip tos archajiškos vatinės senolės, kurios šiandien rašo internetuose (ir kas joms internetus prijungė?), kad nebuvo sovietmečiu nei eilių parduotuvėse, nei infekcinių susirgimų. Jos neprisimena: bet jos daug ko neprisimena. Ypač to, kad neturi anūko, kai joms paskambina sukčiai ir pasako, kad anūkas buvo avarijoje ir reikia atnešti komisarui pinigų.
Arba vėl: prisiminiau, kad Sąjūdžio laikais nebuvo tos vienybės, apie kurią nostalgiškai kalba tie, kam labai nepatinka mūsų laikai. „Visi stojome į Baltijos kelią, susikabinę už rankų.“ „Visi ėjome į Sąjūdžio mitingus.“ Aha, tuoj. Baltijos kelyje buvome tie, kas ėjo į tą renginį. Mūsų buvo daug, kaip ir mitinguose – bet dar daugiau buvo tų, kas sėdėjo tyliai ir laukė, į kurią pusę pasisuks vėjas.
Mojavo rankomis, kad niekas čia neleis savo šalies ir savo pinigų ar pasų turėti – ne tik vietos gyventojai, bet ir užsienio svečiai, kurie atlaidžiai vietiniams aiškino, kad visai ne taip būna gyvenime, kaip jums atrodo.
Prisimenu vieną moterį, kuri godžiai žiūrėdavo visas televizijos laidas apie laisvę, skaitydavo „Atgimimą“ ir „Sąjūdžio žinias“, tačiau, kai teko važiuoti į Maskvą, bandė lipti į traukinį Vilniuje be jokių dokumentų – o kam? Jai atrodė, kad nepriklausomybė yra kaip gražus serialas, bet „tikras gyvenimas“ nepasikeitė ir pasikeisti negali.
Lygiai kaip ir pedagogai mokyklose ne visi iškart pasileido plaukus laisvės vėjyje. „Nebus čia tų sąjūdžių“, murmėjo marinuotos mokymo dalies vedėjos, atiminėdamos trispalvius ženkliukus iš mokinių. Paskui suprato, kokia jėga dabar dominuoja – tada nusidažė naujai ir tapo didžiausios nepriklausomybininkės.
Todėl ir šiandien daugelis keistai stebisi, iš kur atsirado tos minios Vakaruose reiškiančių palaikymą Palestinai ir „Hamas“ banditams (tiesa, Harvarde pilietinė iniciatyva baigėsi, kai studentai sužinojo, kad už savo antisemitines deklaracijas sumokės būsimais darbais – jie tuojau pradėjo kuo skubiau atsiprašinėti, tuo patvirtindami savo bailumą ir kvailumą, būdingą leftistams) arba kodėl Jungtinės Tautos (kaip keista) vis niekaip nesugeba stoti užpulto Izraelio pusėje.
Jungtinės Tautos, gerbiamieji, niekada nebuvo Izraelio pusėje. Šiandien ten Rusija, karo nusikaltėliai, yra nuolatiniai Saugumo Tarybos nariai, o tokios šalys kaip Tunisas arba Libija yra visateisiai sprendimų, susijusių su žmogaus teisėmis, priėmėjai. Jungtinės Tautos paskutinį kartą neblogai atrodė 1991 metų rugsėjį, kai Lietuva stojo į tą tarptautinę organizaciją (po Sovietų Sąjungos siaubo bet kas buvo geriau), o Vytautas Landsbergis Niujorke ta proga sakė vieną geriausių savo gyvenimo kalbų apie bičiulį, korį medaus ir apie tai, kad bičiulio bitės negelia, nes jis – geras žmogus. Tą kalbą klausiau tiesiogiai – matot, kaip viską prisimenu. Dėl to ir protingas.
Tačiau daugybę metų nenorėjote nieko apie Jungtines Tautas girdėti blogo ir net sėkmingai naudojote šio tarptautinio diktatorių išperų ir pinigus siurbiančių biurokratinių erkių lizdo deklaracijas tam, kad ką nors blogo galėtumėt pasakyti apie Ameriką.
Kai buvęs JAV prezidentas Donaldas Trumpas pradėjo sukioti pinigų čiaupus tam absurdiškam biurokratų teatrui, jis padarė vieną geriausių dalykų savo karjeroje. Gaila, jam nepakako ištvermės tą balaganą apskritai paleisti basą. Pagailėjo, vėl davė pinigų, ir štai – turim, ką turim.
Žmonėms būdinga pūsti akis ir vaizduoti nuostabą dėl akivaizdžių reiškinių, ypač, kai anksčiau nekreipė jokio dėmesio į tuos dalykus, kurie visada vyko pašonėje. Daugelis stebisi: žiūrėkite, kaip nusišnekėjo Greta Thunberg, triukšmingoji klimato aktyvistė, kuri keistai ir nesuprantamai pasirodė esanti dar ir „Hamas“ moralinė palaikytoja, nes Izraeliui palaikymo žodžių jai neatsirado. Laba diena, o Greta Thunberg kada nors nenusišnekėjo? Įniršusios paauglės riksmai apie klimatą jums atrodė protingos ir pamatuotos šnekos?
Žmonės yra dažniausiai be galo naivūs ir nenori klausyti, kai juos įspėja ramiu tonu ir dėstydami argumentus. Dėmesį daugelis pradeda kreipti tuomet, kai nusikaltėliai ką nors susprogdina, kam nors nupjauna galvą ir apie tai papasakoja per televiziją arba, dar geriau, „TikTok“. Tada jau rimta. Netgi tokius netrivialius dalykus, kaip psichinės ligos arba asmenybės sutrikimai, daugelis sau diagnozuoja patys, prieš tai pasižiūrėję porą filmukų po 60 sekundžių, kur influenceriai, dar neišmokę rašyti be klaidų, jau aiškina tuos dalykus, kuriuos gydytojai mokosi dešimtmetį ir daugiau.
Tas pats jau minėtas profesorius Vytautas Landsbergis daugelį metų nepailsdamas kalbėjo apie Rusijos grėsmę, o normali reakcija į tai Lietuvoje buvo kvatojimas „rusai puola“, „seneliui paranoja“ arba kartotinis ir lėkštas Juozo Erlicko ironizavimas šia tema.
Ne tik ginkluotės įsigijimai kariuomenei juokina lietuvius. Lėktuvuose ir oro uostuose populiariausi būna tie linksmi kaušai, kam skrydžių sauga yra nesąmonė. Juos užkemša tik tai, kad kiekvieno kvailio kiekvienas juokas apie bombą reiškia tai, kad kvailio į jo skrydį nelaipins. Būtų gerai taip pat (įstatymo nustatyta tvarka) išlaipinti iš šalies visus, kas juokauja apie tankus ir „su kuo kariausim?“ Kelialapis į Baltarusiją su atvira data.
Net ir dabar viešai žvengiama iš reakcijų į pranešimus apie sprogmenų grėsmę mokykloms ir renkami tūkstančiai „patinka“. Kokie tie lietuviai infantilūs, viskuo tiki, ha ha. Kas čia ką sprogdins, kam čia įdomu. Klausykit influencerių, jie geriau įvertins grėsmę – kaip kažkada kalafiorų kainą pastebėjo.
Įžvalgu. Visai kaip Kęstučio Girniaus ir amžinatilsio Leonido Donskio pasvarstymai tolimais laikais apie tai, kad Rusija niekada nepuls Ukrainos, nes tokios nesąmonės būti negali.
