aA
Nepykite, kad užduodu tokį klausimą. Apie Lietuvos išstojimą kalbėti galima, svarstyti galima ir galvoti apie tai galima, nes ES narystė yra tik narystė, o ne kažkoks šventas reikalas, kaip dalyvavimas Vėlinių ritualuose arba kapų grėbojimas.
Andrius Užkalnis
Andrius Užkalnis
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Kalbant apie Europos Sąjungą, daugeliui pasirodė, kad kartojasi košmaras, kuris daug kam buvo Donaldo Trumpo išrinkimas prezidentu 2016 metų pabaigoje. Visi sakė, kad taip nebus, nes taip negali būti, bet štai atsitiko, nes taip balsavo žmonės. Ir Donaldas Trumpas yra prezidentas.

Tada visi sakė, kad dabar visi geros valios ir sąmoningi žmonės, daug uždirbantys emigruos į Kanadą nuo to siaubo, o Amerikos ekonomikai ateis baisus galas, bet nei kas emigravo (ko labai laukiau, nes ieškojau atsilaisvinančių pigių namų pirkti Holivudo kalvose), nei ekonomikai galas atėjo – atvirkščiai, ekonomikai kaip reta gerai, o nedarbas toks žemas, kad dešimtmečiais tokio nebuvo.

Dar 2016 metais įvyko referendumas dėl Britanijos išstojimo iš Europos Sąjungos. Ir tada daugelis sakė – ne, to nebus, nes negali būti, nesąmonė, tegul padaro antrą referendumą, čia britai kažko nesuprato, čia per maža persvara, čia negali taip būti, ne, sustok, pasauli, aš noriu išlipti.

Britanija negauna palankių išstojimo sąlygų. Ji negauna palankių prekybos sąlygų. Jos pramonė, verslai, bankai turbūt turės daug naujo popierizmo, tarifų ir visokių kliūčių. Bet jie gauna mainais savo šalį, visiškai, absoliučiai laisvą nuo Briuselio komandavimo ir nuo Strasbūro demagogų, kuriuos gali siųsti velniop, nebėra europinių direktyvų, nebėra nurodymų dėl to, kokios formos ir kreivumo gali būti parduodami Britanijoje bananai, nebėra draudimų skelbti matus svarais, coliais ir uncijomis, jeigu pirkėjams tai patinka.
Andrius Užkalnis

Trejetą metų atrodė, kad viskas ta kryptimi ir eina: nesėkmingos britų derybos su Europos Komisija, piktdžiugiškas europiečių noras padaryti taip, kad Britanija labai pasigailėtų savo sprendimo, Britanijos labai britiški bandymai išsisukti nuo pasekmių dėl savo pačių veiksmų, kalbos apie antrą referendumą (lyg pirmajame kas nors būtų nesuprantama, taigi nubalsavo už išstojimą, persvara tokia, kokios reikia sprendimui priimti), buvo vilčių, kad kažkaip gal Britanijoje pasikeis vyriausybė, ir tada BUM, rinkimai, kuriuos laimi konservatoriai ir jų lyderis, elito šiknius, arogantiškas, išauklėtas geriausiose pasaulio mokyklose, šmaikštus buvęs dešiniųjų įtakingiausio leidinio „The Spectator“ redaktorius, Boris Johnson, ir laimi tokia persvara, nuo kurios leiboristai vos atgavo kvapą. Tokios persvaros konservatoriai neturėjo nuo mano paauglystės laikų, kai premjerė buvo Margaret Thatcher, ir geležine ranka ir rankinuku priešus vertė drebėti.

Ir koks pagrindinis konservatorių šūkis rinkimuose? „Get Brexit done“, sunkiai išverčiamas, bet esmė štai tokia: „Pagaliau padarykime, kad išstojimas būtų padarytas“. Amerikietiško paprastumo šūkis sofistikuotai anglų publikai suveikė. Nubalsavome už išstojimą, pabaikime išstojimą, išstokime, ir viso gero.

Britanija negauna palankių išstojimo sąlygų. Ji negauna palankių prekybos sąlygų. Jos pramonė, verslai, bankai turbūt turės daug naujo popierizmo, tarifų ir visokių kliūčių. Bet jie gauna mainais savo šalį, visiškai, absoliučiai laisvą nuo Briuselio komandavimo ir nuo Strasbūro demagogų, kuriuos gali siųsti velniop, nebėra europinių direktyvų, nebėra nurodymų dėl to, kokios formos ir kreivumo gali būti parduodami Britanijoje bananai, nebėra draudimų skelbti matus svarais, coliais ir uncijomis, jeigu pirkėjams tai patinka (buvo atvejų, kai turgaus prekiautojai buvo baudžiami už tai, kad svėrė obuolius ir kriaušes senaisiais angliškais matais; mažai yra būdų nuteikti anglą prieš save, negu jam pradėti komanduoti, kaip jam galima ir negalima skaičiuoti jo obuolius).

Kol mes iš Europos gaudavome daugiau, negu jei duodavome, viskas buvo suprantama: griebk pinigus, kol dėdė duoda. Laukinei, atsilikusiai, lėtai besivelkančiai savo kaimiškame atsilikime Lietuvai reikėjo dėdės su bizūnu ir meduoliu.
Andrius Užkalnis

Baigėsi proto džyrinimas, kad Britanija turi prisijungti prie euro: turėjo savo svarą, turi ir turės, o jūs galit toliau savo eurais užsiiminėti. Atstumai toliau galės būti myliomis, o automobilių kuro sąnaudos ir toliau bus skaičiuojamos pagal tai, kiek mylių automobilis nuvažiuoja iš vieno galono, o pienas ir alus ir toliau bus pintomis. Anglai vėl pasijuto šeimininkai savo šalyje, ir jei jūs manote, kad tas jausmas nieko nereiškia, tai labai klystate. Statybininkai ir toliau galės bendrauti su užsakovais coliais ir pėdomis, ir žmonės nuo to jausis geriau, nes jie taip pripratę ir nesiruošė mokytis pagal prancūziškus metrinius vadovėlius. „Gyvenu, kaip man patinka, kol netrukdau kitam“ yra svarbus principas – nors jis ir nelabai limpa Europos unifikavimo komendantams.

Pavyzdžiui, JAV sėkmingai gyvena coliais, svarais, pėdomis, galonais, uncijomis, pintomis, ir nuo to nepasidarė nė kiek mažiau sėkminga; atvirkščiai, šalis labai daug išlošia todėl, kad laikosi savo vertybių ir įpročių, ir nepuola rikiuotis pagal taip, kaip komanduoja vadinamasis pasaulio konsensusas. Teisė nešioti ginklus Amerikoje yra konstitucinė teisė, brangi ir saugoma, ir nė vienas kandidatas į prezidentus negali tikėtis būti išrinktas, jei į ją pasikėsins, kad ir ką sakytų Europos kairuolių pamokslininkai.

O tai ką gi mes Lietuvoje? Kol mes iš Europos gaudavome daugiau, negu jei duodavome, viskas buvo suprantama: griebk pinigus, kol dėdė duoda. Laukinei, atsilikusiai, lėtai besivelkančiai savo kaimiškame atsilikime Lietuvai reikėjo dėdės su bizūnu ir meduoliu. Meduolis buvo gardus, nors ir ne visai teisingai buvo tie pinigai panaudojami: ne tik keliams ir infrastruktūrai, bet ir idiotiškoms rajonų centrų aikščių trinkelėms, neveikiantiems fontanams ir įvairiomis feminisčių, lygių galimybių cyplių, kovų su patyčiomis nevyriausybinėms organizacijoms, kur projektus įsisavinantys šarlatanai abiem rankom ėmė europines (tai yra „nemokamas“) lėšas savo pačių apgailėtinai egzistencijai, savo projektukams, komandiruotės, iškyloms, programoms ir biurams. Kiek visoje Lietuvoje yra už Europos pinigus atidarytų kaimo turizmų, kurie nežada nešti jokio pelno ir jokių pajamų – tiesiog buvo įsisavintos lėšos.

Perversiška yra situacija, kai daugeliui žmonių Lietuvoje siekimų viršūnė yra ne nuosavas verslas, ne gyvenimas pagal savo sumanymą ir supratimą, bet tirštai sviestu perteptas, riebių išmokų suvilgytas, didele alga kvepiantis beprasmis europarlamentaro postas su kelionėmis verslo klase, sočiais komandiruotpinigiais ir ėdžiomis visam likusiam gyvenimui. Vieną kartą Vilniaus oro uosto verslo klasės salėje mačiau savo akimis europarlamento deputatą, kalbantį telefonu ir besigiriantį, kaip jis jaukiai sėdi ir kriuksi verslo klasės salėje. Skirtumas tarp jo ir manęs buvo, kad aš pirkau savo verslo klasės bilietą už savo pinigus, o jis buvo patenkintas, priėjęs prie lovio.

Jeigu jums atrodo, kad klausimas apie narystę Europos Sąjungoje yra šventvagiškas, tai jūs painiojate ekonomiką ir politiką su religija.
Andrius Užkalnis

Europos Sąjungos narystė turi būti kaip kreditinė kortelė arba kaip prisijungiamas prie kokios filmų prenumeratos: turi kaskart klausti, ar aš už savo mėnesinį mokestį gaunu kažkokią naudą, kiek aš sumoku ir kiek man įkrenta, jeigu yra gėrybių sąrašas, kiek aš naudojuosi tomis gėrybėmis? Gal aš prenumeruoju filmus ir muziką, bet jų nežiūriu? Gal ta kortelė man nebereikalinga?

Europos Sąjungos narystė turi būti kaip santuoka ar santykiai: tai kas, kad praėjo dešimt metų, bet kas yra dabar? Ar yra viskas taip, kaip aš noriu? Kokie yra mano pliusai ir kokie yra minusai, ir kokią kainą aš moku? Pragmatiškas skaičiavimas nekenkia net ir santykių aritmetikai, o narystei politinėje sąjungoje – juo labiau. Nėra gėdinga paklausti, ką aš iš to turiu, ir kiek man tai kainuoja. Ir klausti reikia ne tų, kieno gerovė priklauso nuo galutinio jūsų atsakymo. Neklauskite eurobiurokratų, ar jie jums reikalingi. Jūs iš anksto žinote jų atsakymą.

Klausti reikia savęs, ir galvoti reikia pačiam, ir kuo dažniau, tuo geriau. Jeigu jums atrodo, kad klausimas apie narystę Europos Sąjungoje yra šventvagiškas, tai jūs painiojate ekonomiką ir politiką su religija. Laisvas ir sveikas žmogus privalo turėti galimybę absoliučiai viską savo gyvenime netrukdomas apmąstyti ir priimti sprendimą savo naudai?

Taigi: ar mums tebereikia narystės Europos Sąjungoje, kaip jos reikėjo 2004 metais? Nuspręsti yra mūsų teisė, apgalvoti ir atsakyti yra mūsų pareiga. Jeigu nepatiko klausimas, turbūt taip yra todėl, kad labai bijote atsakymo.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(384 žmonės įvertino)
3.7708

Top naujienos

Galimybių pasu galės naudotis paskiepyti ar persirgę koronavirusu: instrukcija, kaip gauti tai patvirtinantį dokumentą (135)

Vyriausybė nusprendė, kad jau nuo gegužės 24 dienos Lietuvoje pradės veikti Galimybių pasas ....

Profesorius Usonis siūlo naują vakcinavimo taktiką: yra du keliai ir šis būtų tikrai greitesnis (162)

Sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys ketvirtadienį pranešė, kad gegužės 31 dieną...

Atmainos plinta: nustatyti 192 britiškosios ir 23 Anykščiuose rasto viruso atmainų atvejai (1)

Nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija (NVSPL), koordinuojanti koronaviruso...

Teismas: Veryga kurį laiką buvo nelegalus operacijų vadovas trys sprendimai prieštarauja teisės aktams (188)

Buvęs sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga nuo praėjusių metų gegužės pradžios...

Lietuva – Europos šalių, kuriose daugiausiai sergama koronavirusu, penketuke, Lenkija išsiskiria mirtingumu (140)

Jau praėjusią savaitę Lietuva pagal sergamumą koronavirusu iškopė į šeštą, o pagal...

Birutė Vėsaitė grįžta į aktyvią politiką (213)

Oficialu: socialdemokratė Birutė Vėsaitė – naujoji Lazdijų rajono savivaldybės tarybos...

„Bellingcat“: Miškinas ir Čepiga – nebe šnipai, Kremlius davė naujas pareigas (130)

Rusijos Vyriausiosios žvalgybos valdybos (GRU) agentai Aleksandras Miškinas ir Anatolijus Čepiga...

Lavrovas pagrasino ES: nepaliksime be atsako tokių išpuolių (444)

Rusija imsis atsakomųjų priemonių, jei Europos Sąjunga paskelbs Maskvai naujų sankcijų,...

Renginių industrijos asociacija apie Galimybių pasą: naudojimas – nesuprantamas (4)

Vyriausybei trečiadienį priėmus sprendimus dėl Galimybių paso, Renginių industrijos asociacijos...

Situacija darbo rinkoje keičiasi: analitikai gegužę užfiksavo rekordą (7)

Šių metų gegužės pradžia paženklinta nauju rekordu. Nepaisant pandemijos ir karantino,...