Pastebėkite, kokius komiškus argumentus (atsiprašau, pavadinsiu tai argumentais, nors tai tiesiog vaikiški atsikalbinėjimai) naudoja tie žmonės, kurie šiandien sako, kad dviguba pilietybė pavojinga Lietuvai.
Čia kaip su žemės pardavimu užsieniečiams, tik tada pasipiriešinimas buvo iš tų, kas norėjo, kad nepakiltų kainos ir kad jie su šeimomis galėtų savo agrokoncernams pigiai susipirkti didžiules valdas.
Tai kokie ten argumentai?
„O tai jeigu bus karas su Anglija ir kažkas turės du pasus, tai kieno pusėje jis kariaus?“ Tikrai. O jei dar bus karinis konfliktas su Amerika, ir reikės lietuviškoms tankų divizijoms pulti Čikagos priemiesčius, įsivaizduojate, kiek bus painiavos, kai bus žmonių su dviguba pilietybe?
„Išdavei Lietuvą, tai kam tau lietuviškas pasas?“ Saulius tik išvažiavo skinti salotų prieš penkiolika metų ir pasiliko Piterbore, paskui gavo nuolatinį leidimą gyventi Didžiojoje Britanijoje, paskui pilietybę. Ar čia jums išdavystė? Kaip jis turėjo būti ištikimas Lietuvai? Skinti visą gyvenimą salotas Purnuškėse (toks kaimas, kurį žino visi, kas kada nors važiavo iš Vilniaus Molėtų kryptimi ir liko gyvi ant blogiausio Lietuvos vieškelio)? Pilietybė juk ne ištikimybė moteriai. „Jeigu tau taip patinka ta Sandra, kad tu jos nuotraukas feisbuke palaikinai, tai eik ir gyvenk su ja.“
„Jei tu negyveni Lietuvoje, nemoki čia mokesčių, kodėl tu turi balsuoti rinkimuose ir man rinkti valdžią?“
Paprasčiausias ir linksmiausias atsakymas būtų – pažiūrėk, kokią tu sau išsirenki valdžią pats, ir pasakyk, ar tikrai kas nors gali išrinkti blogiau už tave? Tavo katinėlis geriau nubalsuotų, negu balsuoji tu.
O dėl mokesčių: pusė Lietuvos mokesčių nemoka (išskyrus akcizų ir PVM), atvirkščiai – yra išlaikomi iš biudžeto, bet tau nėra problemos, kad jie balsuoja?
Be to, emigrantai, grįžę Lietuvon, per mėnesį atostogų sumoka tūkstančius: ne tik oro uosto rinkliavas, bet pinigus pavežėjams, restoranams, dantų gydytojams, manikiūrininkėms, kosmetologėms, kirpėjams, lietuviškiems spa centrams ir viskam kitam (aš jau nekalbu apie tai, kad daugelis jų siunčia pinigus senukams tėvams Lietuvoje).
Žinoma, mes nesam Tadžikistanas, kuriame emigrantų kiemsargių ir statybininkų siunčiami pinigai yra didžiausias šalies verslas, bet vis tiek daugiau pinigų ateina į Lietuvą, negu iš jos išvažiuoja.
Aš apskritai siūlyčiau, kad Lietuvos rinkimuose galėtų balsuoti kiekvienas užsienietis, kuris išleidžia Lietuvoje mūsų paslaugoms ir prekėms ne mažiau nei 6000 eurų per metus. Atsiunti čekius ir sąskaitas už Panevėžio filė, šokoladinius sūrelius ir stangrinančias masažo procedūras Anykščiuose, paštu gauni balsavimo biuletenius ir Lietuvos Respublikos pasą su asmens kodu, kad ir kur gyventum.
Jei jums tai atrodo absurdiška, tai priminsiu, kad pasaulyje yra nemažai šalių, kurios suteikia nuolatinį leidimą gyventi (o paskui – ir pilietybę) tiems, kas nusiperka ten nekilnojamojo turto arba investuoja į tų šalių ekonomiką.
Apie emigrantus galvojama (dažnai pelnytai), kad jie neblogai jaučiasi ir džiaugiasi savo gyvenimu – tai tiesa, nes jie tam ir pakeitė gyvenamąją vietą, kad gyventų geriau, o ne blogiau. Emigracija visada yra pasirinkimas. Aš žinau. Pats keičiau gyvenimo šalį kelis kartus gyvenime, ir po kiekvieno gyvenamosios vietos pakeitimo gyvenimas pagerėdavo. Dabar išvis yra puiku, bet čia tik primenu.
Tie Lietuvos gyventojai, kurie gyvenimu nepatenkinti (irgi pelnytai, nes ne visiems sekasi gerai jį susitvarkyti), labai norėtų, kad valstybė kaip nors nubaustų tuos, kurie gyvena geriau už juos ir patiria daugiau džiaugsmo. „Negalime jų kitaip nubausti, tai nors neleiskim, kad pasus turėtų, nes jiems to paso norisi, tai neleiskim.“
Prieš tris dešimtmečius su trupučiu buvo aiškios priežastys, kodėl Lietuvos Respublika nenorėjo leisti dvigubos pilietybės ir jos neleido. Tada buvo grėsmė, arba baimė, kad Rusijos Federacija padalys krūvas rusiškų pasų visiems, kas jų nori, o paskui sakys, kad štai Klaipėdoje arba Nemenčinėje dauguma gyventojų yra Rusijos Federacijos piliečiai ir mes ateiname jų ginti. Juo labiau, kad Rusija taip yra dariusi kitose šalyse.
Kitas klausimas: kas, jei Rusijai labai norisi kokios nors teritorijos, ji ją bando pasiimti su savo piliečiais ar be jų – gali nors ir Uteną bandyti okupuoti, nes ten yra keliolika rusakalbių, o jei nėra rusakalbių, tai tiks ir paminklas sovietiniams kariams, o jei paminklo nėra, tai tiks ir gatvė, pavadinta Jurijaus Gagarino vardu.
Galų gale, galima neleisti suteikti Lietuvos Respublikos pilietybės nedraugiškų arba nelojalių mums šalių piliečiams – visi žino, kas tos šalys: Rusija, Baltarusija, Kinija, Indija, Kuba, dar kai kurios kitos. Galų gale, pasižiūrėkime, kurios šalys labiausiai nenoriai pripažino mūsų nepriklausomybę 1991 metais ir ilgiausiai delsė. Tai bus geras indikatorius.
Mūsų draugai yra NATO Aljansas. Net ir Vengrija, kol jos iš ten neišprašė.
Šiandien neleisti turėti Lietuvos Respublikos pilietybės Islandijos, Didžiosios Britanijos, JAV ar Airijos piliečiams yra nesusipratimas ir absurdas.
Tai toks pat anachronizmas, kaip nustatyti, kad vienas žmogus teturi teisę į vieną automobilį, vieną butą, vieną telefono numerį ar vieną vardą.
