Kad Vilniaus meras nesiruošia niekuo pykinti savo miesto piliečių iš blokinių daugiabučių rajonų, kuriems duonos ir žaidimų, arba, jei batono nėra, tai tik žaidimų, tai jau seniai aišku – karantinas sostinėje nepaveikė jokių mugių ir panašių bukų pasilinksminimų ir užkrato židinių.
Kažkaip šį kartą tikėjausi, kad gal užteks proto kvailą Kremliaus stiliaus lempučių įžiebimo ceremoniją ant „svarbiausios šalies jolačkos“ padaryti be Irano stiliaus liaudies susibūrimo ir grūsties, bet kur tau. Varguoliai negali be savo talkučkės ir pasiglaustymo. Virusą į mases.
Jie netiki kaukėm, netiki virusu, netiki saugos diržais – nes jų tėvai netikėjo apsisaugojimo priemonėm. Ateis švenčių metas, ir tie iš jų, kurie nebus užsikrėtę, vėl šaudys fejerverkais, rizikuodami prarasti tas kūno dalis, kuriomis jie jau, deja, pasidarė sau palikuonis, kurie irgi augs, bręs ir netikės niekuo, ir paskui irgi šaudys fejerverkus.
Evoliucija, kaip žinia, veikia ne visada: patvirtinimą matėme, kai žmonės, pažinę raštą, skaičius ir net sudėtingesnį mokslą, garbino iškeliavusią pas velnius beždžionėlę iš Argentinos, kuri mikliai gainiojo kamuolį, o paskui perėjo prie narkotikų ir bičiulystės su baisiausiais pasaulio diktatoriais. Štai jums ir evoliucija: galima tapti net šventuoju, prieš tai net netapus padoriu ir mąstančiu žmogumi.
Tai štai, o pas mus matuojamės (kaip ir kasmet) „eglučių“ grožiu (kabutėse, nes eglišakių krūva ant rėmo nėra eglutė, lygiai kaip griuvėsiai Šeškinėje nėra stadionas), prezidentas be jokios skubos šnekasi su kandidatais į ministrus, lyg turėtume laiko marias ir nebūtų jokio strioko, lyg jis būtų psichoterapeutas, o jie – pacientai, visi kelia į internetus sniego nuotraukas, ir neatrodo, kad kažkam mažiausiai rūpėtų, kas bus kitąmet su mūsų agresyviausiu, nestabiliausiu ir vis labiau alkanu kaimynu – Rusija.
Kad Putinas paliks prezidento postą 2021 metais ir reinkarnuosis į kokį nors Kazachstano tipo Amžinojo Lyderio ir Tautos Vado vaidmenį, jau aišku visiems, kas nors truputį domisi Rusija. Paruošti amžinosios neliečiamybės Putinui įstatymai, šalies vadas apnulintas referendume ir gali valdyti kiek nori, o šalyje tuo tarpu svarstomi asmenys, kurie užims jo vietą, nes Putinas ne pats save pasiskyrė į valdžią: jis yra tik kriminalinės gaujos paskirta figūra, kuri sėdi Kremliuje ir jo darbas yra rūpintis, kad jo artimiausiai aplinkai netrūktų pašaro ir jie būtų saugūs dėl savo turto.
Tik tenkindamas žmones, kurie retai pasirodo prieš kameras, Vladimiras Vladimirovičius išbuvo valdžioje du dešimtmečius, ir galėjo užsiimti savo tuštybės projektais: karu Gruzijoje, Krymo atplėšimu ir beprasmišku karu rytų Ukrainoje; dabar turi projektą Baltarusijoje, iš kurio vien galvos skausmas. Kaukaze (Kalnų Karabache) Putinas pralošė viską Turkijai, nes Armėnijos apginti nesugebėjo, ir dar Azerbaidžane gavo tai, ko labiausiai bijojo: NATO kariuomenę (turkus) dar vienoje buvusioje Sovietų Sąjungos respublikoje.
Savo užduočių klanui Putinas nebevykdo: nafta pigi, dujos dar pigesnės, vogti greitai nebebus ko, rublis krenta, ir biudžete situacija tokia bloga, kad pradėtos priemonės, apie kurias anksčiau nebūtų pagalvoję: iš dirbančių pensininkų atiminės pensijas, o iš kai kurių žada reikalauti grąžinti pinigus, kuriuos jie gavo, gaudami kitas pajamas.
Tačiau didžiausia Putino nesėkmė yra ta, kad jis nenusaugojo savo aplinkos įtakingiausių draugų nuo realių grėsmių: milijardiniai banditai nemėgsta, kai jiems ir jų viloms, jachtoms ir bankų indėliams Vakaruose pritaikomos sankcijos, kai jų vizos atšaukiamos ir kai jų žmonoms, vaikams ir meilužėms kyla labai konkretūs nepatogumai, ir visai reali perspektyva, kad teks pasilikti gyventi motulėje Rusijoje ir važinėti ilsėtis nebent į Krymą ar Venesuelą, kai pastarojoje dar nesaugiau, negu naktį Omsko gatvėse be apsaugos.
Toje aplinkoje buvusių nuopelnų ir pastangų niekas neskaičiuoja, visiems svarbu rezultatai, ir oligarchų derybos su Vakarais (jos jau vyksta) nebus lengvos: Vakarai galės vėl atrakinti oligarchams savo sienas ir leisti jiems naudotis santaupomis, bet kaina bus didelė, ir pagrindinis prizas bus Putinas, kurį tie patys oligarchai nedvejodami priduos, kaip depozitinę stiklo tarą.
Antroji priežastis ne mažiau svarbi: Putino sveikatai labai ne kas. Tai nebūtinai Alzheimerio liga, apie kurią svarstė Vakarų žiniasklaida, tačiau tai, kad jis kenčia baisius skausmus, pasirodo viešumoje tik trumpam ir nuolatos geria nuskausminimo arbatas ir mikstūras, žino visi.
Tai, kad Kremlius viską neigia apie Putino susirgimus, nieko naujo: apie Josifo Stalino ligas niekas nekalbėjo, kol jo nerado savo viloje savo šlapimo baloje prieš pat mirtį, Leonido Brežnevo priklausomybė nuo migdomųjų ir sugriuvusi sveikata irgi paaiškėjo tik po jo mirties, tai, kad Jurijus Andropovas valdė iš ligoninės palatos, prijungtas prie inkstų dializės aparato, irgi nebuvo reklamuojama, o Boriso Jelcino alkoholizmas ir gyvenimas ant mirties slenksčio irgi niekada nebuvo oficialiai patvirtintas. Kremlius meluoja, visada melavo ir visada meluos. Jo toks darbas.
Putiną atitraukus į dekoratyvinį postą, be abejo, į Rusiją demokratija neateis. Prie šalies vairo sės kitas administratorius, paskirtas artimojo rato, o šalies viduje prasidės žiaurus turto perdalijimas, toks baisus, kad primins paskutinį XX amžiaus dešimtmetį, baisiuosius devyniasdešimtuosius.
Kokios mintys apie tai Lietuvoje? Ką mes siūlysime iš savo pusės, kaip valstybė? Kokie mūsų planai – A, B ir C? Ar turime kokių nors minčių, išskyrus tai, kad jei vėl uždraustų mūsų jogurtus, siųsime raštus į Rospotrebnadzorą (jų „vartotojų teisių gynimo“ agentūrą, naudojamą išskirtinai susidorojimui su politiniais priešininkais), kad būkit geri, nebebauskit mūsų, pasigailėkit, bojarinai mielieji?
Ar mes kažkam dar ruošiamės, išskyrus „Jamam“ ir Kūčių stalo apsipirkimą?
Kodėl gynybos nuo Rusijos strategiją ir taktiką turi tik mūsų kariškiai ir saugumiečiai (ir už tai ačiū jiems), o mūsų politikai negalvoja smarkiai toliau savo rentų ir kaip, prapylus rinkimus, vis tiek įsidarbinus Seime, nors ir kavos nešiotoju, už pora minimalkių?
Atsakymų nesitikiu: čia panašiai, kaip rašyti Kalėdų seneliui į Šiaurės ašigalį, išskyrus tai, kad Kalėdų senelis dar kartais ir atsiliepia.
