aA
Tolerancija šiandien yra viena didžiausių vertybių. Studijuodama užsienyje net apie meilę savo šaliai turiu kalbėti rinkdama žodžius – nes gali palaikyti naciste. Griežtesnis žodis kitos tautybės žmogui vakariečio veide yra palydimas švelnia šypsena ir tyla. Pritarti negalima, netolerantiška. Prieštarauti taip pat. Nes reikia toleruoti kito nuomonę. Taip pamažu auga karta, kuri neturi nuomonės. Nes tik neturint nuomonės lengviausia toleruoti.
U. Kaunaitė. Kaip mane įžeidė rusas
© DELFI / Tomas Vinickas

Net rašyti šią pastraipą neramu. Tolerancija tampa per didele vertybe, kad išdrįstum kritikuoti. Bet aplinkybės verčia. Tos pačios aplinkybės mane neseniai suvedė su vienu studentu iš Rusijos.

Atidėjusi visus stereotipus į šalį – juk žinau daug nuostabių rusų, tokių, kuriems gėda dėl Rusijos dabartinių veiksmų, tokių, kurių tėvai pabėgo iš Rusijos – iškėliau diskusiją apie istorijos traktavimą mokyklose. Buvo įdomu išgirsti faktus iš realaus žmogaus, o ne populistinių antraščių ir skandalų besivaikančios spaudos. Ypač iš jauno ruso, gimusio po Sovietų Sąjungos griūties ir jau penkerius metus studijuojančio Vakarų šalyje.

Tikėjausi tolerantiško melo. Nes visi prie jo priprantame. Niekada nesi tikras, ar pasakyti žodžiai iš tiesų atspindi tikruosius jausmus, ar tiesiog yra įvilkti į gražų apvalkalą. 

Išgirdau teiginį, kad Lietuva, kartu su Baltijos šalimis, Ukraina ir Baltarusija turėtų būti Rusijos dalimi. Tas sakinys mano galvoje sukosi mėnesį, vis nerimdamas, kol suvokiau, kad tai didžiausias įžeidimas, kokį kada esu girdėjusi. Šiuo sakiniu pašnekovas bandė iš manęs atimti didžiausią turimą vertybę – laisvę.
Unė Kaunaitė

Vietoj to išgirdau teiginį, kad Lietuva, kartu su Baltijos šalimis, Ukraina ir Baltarusija turėtų būti Rusijos dalimi. Tas sakinys mano galvoje sukosi mėnesį, vis nerimdamas, kol suvokiau, kad tai didžiausias įžeidimas, kokį kada esu girdėjusi. Šiuo sakiniu pašnekovas bandė iš manęs atimti didžiausią turimą vertybę – laisvę. Erdvę, kurioje užaugau, šalies vardą, kurį myliu, žemę, už kurią kovojo mano tėvai ir seneliai, ir visas tas gyvybes, kurios žuvo, gindamos Lietuvos teisę gyvuoti.
Bandė atimti, ir ne kartą. Dar paaiškino, kad ir 1940-aisiais metais Rusija neaneksavo Lietuvos – ši jau ir taip priklausė Sovietų Sąjungai pagal Ribentropo-Molotovo paktą. Nes „taip veikia istorija, ją rašo didžiosios šalys“. Kai bandžiau nuginčyti Rusijos veiksmus Ukrainoje, pašnekovas didžiuodamasis pridūrė, kad neseniai buvo įsivėlęs į tokį patį ginčą su amerikiečiu. Šis ginčo pradžioje irgi rėmė Ukrainą, bet buvo įtikintas, kad Rusija elgiasi teisingai. Jie gina piliečius, kurie patys prašė pagalbos. Amerikietis greičiausiai neturėjo, kur trauktis – rusas argumentavo karštai ir su tokiu įsitikinimu, kad tik dar tvirtesnis įsitikinimas galėjo jį atlaikyti. O tolerancija įsitikinimų neturi. Ji toleruoja.

Visose kitose situacijose palaikyčiau tolerantišką elgesį, bet kai susiduri su puse, kuri neieško kompromisų, tolerancija tampa pragaištinga. Dėl tos priežasties prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Lygiai taip pat gali prasidėti naujas. Vakarai nesimoko.

Mėgstu kartoti Chestertono frazę, kad išvažiuojame ne kitų kraštų pamatyti, o savo – kaip svetimo. Nes atstumas suteikia perspektyvą ir galimybę pamatyti kitomis akimis. Ir vaizdas gražus. Kol mano užsieniečiai draugai net nežino, kas vyksta Ukrainoje, Lietuva dūzgia. Tai matydamas gali suvokti, kaip įvyko senesni karai – tikrosios laisvės šalininkės nėra didžiosios valstybės, nuolat kartojančios žodį „freedom“. Tai mažosios šalys, kurios iš tiesų jaučia virš galvos kybantį Damoklo kardą. Juk sotus alkano nesupras.

Visose kitose situacijose palaikyčiau tolerantišką elgesį, bet kai susiduri su puse, kuri neieško kompromisų, tolerancija tampa pragaištinga. Dėl tos priežasties prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Lygiai taip pat gali prasidėti naujas. Vakarai nesimoko.
Unė Kaunaitė

Liūdniausia, kad vakariečiai neretai net nesidomi tuo, kas vyksta rytuose. Todėl negali atsilaikyti prieš propagandą. Užtenka vieno tokio pašnekovo ir jie patikės, kad Rusija elgiasi teisingai.
Gimiau jau Nepriklausomoje Lietuvoje. Kitokia Lietuva man ir neegzistuoja, tik Nepriklausoma. Daugybę metų savęs klausiau, kokia yra mano Nepriklausomos kartos užduotis? Kai turi Nepriklausomybę, ką turi daryti toliau? Ir šiandien radau savo atsakymą. Kad ir kaip keista, tenka už jį padėkoti tam vienam rusui.

Kai Nepriklausomybę priimi kaip duotybę, gali pamiršti, kaip sėkmingai mums susiklostė kai kurios istorijos detalės. Nes reikiamu laiku pasinaudojome galimybe – juk niekas nepranašavo tokios greitos Sovietų griūties. Nes palyginus su kitomis šalimis turime nedidelę rusų mažumą. Nes laiku patraukėme sovietines skulptūras ir neteko patirti estų bronzinio kario istorijos. Tokių „nes“ yra daug. Ir juos reikia vertinti.

Nepriklausomybė nėra duotybė, tai procesas, su kuriuo reikia nuolatos dirbti, norint jį palaikyti. Užtenka pažvelgti į Krymą, prieš keletą metų – į Gruziją, ir suvoki, kad karai negyvena istorijos vadovėliuose. Tai, kas buvo iškovota prieš 24 metus, yra tik dalinė nepriklausomybė. Ji pripažįstama popieriuje, bet ne žmonių galvose. Ypač ne tų kaimyninių, kurios priima sprendimus. Ir nors popierius šiame amžiuje svarbus, ateitis priklauso nuo to, kad yra žmonių galvose. Joks Rusijos prezidentas vis dar neįkėlė kojos į Lietuvos žemę – nes jų žemėlapyje mes vis dar neegzistuojam. Jie toleruoja, bet tik tiek. Kaip ir tas rusas, paskatinęs mane parašyti šį straipsnį.
Mes susikuriam priešus šalies viduje. Trispalvėmis pasipuošęs jaunimas kasmet spaudoje virsta baimę keliančiais naciais, nusikaltėliais, kuriais būtų tapę ir Sovietų Sąjungoje. Tik tada patys lietuviai tokią eiseną būtų įtraukę į istoriją, šalia Kalantos. Bet nuolaidžiaujam kitiems, norintiems atimti tremtinių pensijas ir nedrįstantiems rusams sausio 13-ąją papasakoti mūsų istorijos. Mes nuolaidžiaujame. Kaip ir Vakarai. Kai kita pusė nuolaidų nedaro. 

Šiandien, keldami Lietuvos vėliavą, turėtume ne tik džiaugtis tuo, kad esame nepriklausomi, bet ir paklausti savęs, kokia yra toji mūsų Nepriklausomybė? Prisiminti jos trapumą ir šalia iškelti Ukrainos vėliavą. Nes kai atgauni savo Nepriklausomybę, saugai ir kitų.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Pati išgyvenusi pragarą, perspėja kitus: į mokyklas įsileido sektą, sąraše – ir prestižinės ugdymo įstaigos (224)

Iš pradžių viskas prasideda nuo nekaltai atrodančių kvėpavimo, jogos ir meditacijos pratimų....

Lietuviai dėl atostogpinigių nepersistengia: gerai gyvename, kai nebereikia galvoti apie 10 eurų (50)

Tinkamai pasirinkus atostogų laiką, galima gauti didesnį atlyginimą, nes atostoginiai pinigai...

Koronavirusui sparčiai plintant už Kinijos ribų, mirčių skaičius toliau auga Italijoje uždaromi miesteliai; papildyta (73)

Kinijoje mirusiųjų nuo naujojo koronoviruso infekcijos pirmadienį padaugėjo iki 2 592,...

Orai: ciklonai apsiraminti nežada (8)

Pirmadienį vėjas rims. Tik kai kuriuose rajonuose vakarinių krypčių vėjo gūsiai užsiliks iki...

Susirgus įprastos mitybos taisyklės negalioja: dietistė įvardijo, kokios klaidos tik apsunkins savijautą (17)

Sergančiųjų gripu vis daugėja, o peršalimo simptomai – itin dažni palydovai visą žiemą....

Kinų bendrovės: mes neišgalime mokėti darbuotojams (39)

Vis daugiau privačių kinų bendrovių mažina atlyginimus, vėluoja sumokėti algas arba apskritai...

Plokščios Žemės šalininką pražudė savadarbė raketa: norėjo savomis akimis „patikrinti“ planetos apvalumą (17)

Vienas Kalifornijos gyventojas, sakęs, kad nori nuskristi iki kosmoso pakraščio ir savomis akimis...

Vyrą Vidą palaidojusios Rimos Antonovienės gyvenime netrūksta permainų (45)

Neseniai vyro Vido Antonovo netekusi Rima Antonovienė sako, kad pokyčių jos gyvenime netrūksta....

Fatima Bhojani

Sėkmės istorija valstybėje, kurioje sėkmės istorijų reta

Kaip atgijo Talibano nuniokotas Svato slėnis.

Sabonio dvigubas dublis nepradžiugino skaudžiausią nesėkmę per 30 metų patyrusių „Pacers“ (6)

Košmarišką vakarą NBA pirmenybėse išgyveno Indianos „Pacers“ (33-23) ekipa. Indianapolio...

|Maža didelių žinių kaina