Visuomenė, atrodo, buvo pasirengusi su didžiausiu jauduliu ir susidomėjimu sekti tai, kas vyksta tolimajame Luksore. Žinoma, per kelerius metus nuo Pirmojo pasaulinio karo būta ir kitų archeologijos mokslui svarbių įvykių, bet nė vienas iš jų negalėjo varžytis su netikėtu ir masinančiu užtverto ir užplombuoto įėjimo į kapavietę, žadančio anapus esančius neapsakomus lobius, atradimu. Bet Carteris visai netryško optimizmu: praeityje jis ne kartą buvo nusivylęs ir patyręs, kaip sėkmė, kurios tikėjosi, virsta niekais.
Naujos kapavietės Karalių slėnyje atradimas buvo neįtikėtinas laimėjimas, o joje aptikti stulbinantys daiktai, niekieno nepaliestas karstas ir įkapės atėmė žadą. Nepažeisti karališkieji laidojimo rūmai, apie 11 kilogramų sverianti auksinė karaliaus Tutanchamono kaukė ir daugiau nei 5000 artefaktų yra bene ikoniškiausi Senovės Egipto simboliai. Tvarkant kapavietę, darbininkus persekiojo nelaimės, tragedijos, nesusipratimai ir rietenos, nes teigiama, kad kapavietėje ant sienų buvo išraižyti prakeiksmai, užtraukiantys mirtį tiems, kurie įžengs į kapą.
Per pastaruosius keturiasdešimt metų susidomėjimas Tutanchamonu stulbinamai išaugo ir, švenčiant 100 metų kapavietės atradimo jubiliejų, tebėra nė kiek nesumenkęs. Tarptautinės parodos sudarė galimybę milijonams žmonių žavėtis rinktiniais lobiais. Smarkiai išaugus turizmui į Egiptą lankytojų bangos užlieja Karalių slėnį ir šie nustebę žvelgia į karstą mažutėje jaunojo faraono kapavietėje, o Kaire apžiūrinėja nesuskaičiuojamus jo lobyno turtus. Atsirado aibės knygų, Carteris išaukštintas ir apšmeižtas, brangenybės išliaupsintos, o sykiais ir paniekintos.
Leidykla „Briedis“ Lietuvos skaitytojams taip pat pristato vieną tokių knygų – unikalų albumą „Tutanchamonas“. Išskirtinės šio albumo nuotraukos suteikia galimybę susipažinti su neįkainojamais faraono Tutanchamono papuošalais, baldais, drabužiais, ginklais, gausiai išpuoštais auksu, ir žavėtis galinga senovės Egipto civilizacija. Knygą iš anglų kalbos vertė Daiva Bičev.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
Kai 1922 m. lapkričio 27 d. Carnarvono grafas su Howardu Carteriu įžengė į Tutanchamono kapavietės prieškamerę, jie pasijuto stovį prieš tris tūkstančius metų apleistoje geresnių baldų parduotuvėje. Tai kėlė ir jaudulį, ir nerimą. Kaip vėliau rašė Carteris, „visur aukso spindesys“. Tik kokių problemų jiems kilo! Savu laiku sulaukęs specialistų, kuriuos parūpino Metropolitano muziejus ir Egipto vyriausybė, Carteris ėmė ankštoje patalpoje išrinkinėti aukštyn kojomis sudėtų ir vienas ant kito sukrautų daiktų krūvą.
Tarp daiktų, kurie per pirmą apžiūrą jam krito į akis, buvo krėslas, stovintis po nuostabiu gultu su begemotų galvomis. Dabar dažnai vadinamas auksiniu sostu, jis pribloškė kasinėtojus akinamu spindesiu ir nepaprastu grožiu. Šio krėslo atkaltę sudaranti plokštė buvo pati įstabiausia jo dalis. Carteris pavadino ją „pagrindine sosto grožybe“ ir nedvejodamas tvirtino, kad tai pats gražiausias iki šiol Egipte rastas daiktas. Tačiau mums rūpi vienas atkaltės plokštės puošybinis elementas, kurį Carteris turėjo pastebėti iš pirmo žvilgsnio. Tai – scenos viršuje esantis saulės diskas, gyvybę teikiančiais spinduliais apšviečiąs sėdintį faraoną ir jo žmoną. Gal Carterio ir nedomino mokslinė Amarnos laikotarpio bei dievo Ateno (ar Atono) iškilimo ir nuopuolio polemikos plėtotė, bet kažin, ar jis to puošybinio elemento nesusiejo su tuo, ką matė pirmosiomis savo dienomis Egipte.
Kai 1892 metų pavasarį jis kasinėjo drauge su Flindersu Petrie, turbūt buvo susidūręs su šiuo Atono motyvu per jųdviejų su Petrie organizuotas išvykas apžiūrėti faraono Echnatono sukurtų ir uolose iškaltų įrašų, žyminčių jo naujojo miesto šventą teritoriją. Carteris prisiminė savo perpieštą tos kompozicijos Echnatono kapavietėje piešinį, kurį Petrie panaudojo kaip savo straipsnio iliustraciją laikraštyje „Daily Graphic“; jame irgi buvo Atono motyvas. Jis taip pat prisiminė 1893 metų sausį drauge su Percy’iu Newberry’iu trumpai praleistą laiką, kai jiedu leidosi į žygį, galop nedavusį vaisių: perpiešti al Amarnoje esančios šiaurinės privačių kapaviečių grupės kompozicijas ir įrašus.
Visur buvo gyvybę teikiantys Atono spinduliai, bet Carteris perpiešė kelias scenas su jais prieš nutraukiant darbą kapavietėse. Carteris prisirišo prie vietos, nors atrodo, kad po pirmojo trumpo sezono Karalių slėnyje jis iki 1918 metų kovo ten daugiau nesilankė. Tuo metu Carnarvonas aktyviai ieškojo antros vietos, kurioje galėtų darbuotis. Carteris labai stipriai spaudė dėl al Amarnos. „Jums tai ideali vieta, visais atžvilgiais patogi <...> su dahabija [gyventi pritaikytu laivu – vert. past.] jūs niekada nebūtumėte toliau kaip per mylią nuo darbo vietos, gražios dykumos, nesunkaus, švaraus kasinėjimo ir vargu ar reikia sakyti, kad jei pasiseks, galima rasti gražių dalykų.“ Prieš Pirmąjį pasaulinį karą ten ne vienus metus darbavosi vokiečiai ir rado daug reikšmingų skulptūrų, tarp jų ir garsiąją Nefertitės galvą.
Norint suprasti (kiek tai įmanoma), būtina grįžti prie to šlovingojo laikmečio, kai Egipto įtaka užsienyje buvo pasiekusi viršūnę, o jo kultūros spindesys šalies viduje – akivaizdus įvairiose gyvenimo srityse, o ypač monumentaliojoje dailėje (skulptūroje, reljefe, tapyboje), smulkiuosiuose amatuose (keramikoje, kalvystėje, stiklininkystėje) ir gaminant mažus asmeninius daiktus, kurie asmeninį gyvenimą įstengdavusiems jų įsigyti padarydavo patogesnį.
Tai buvo XIV a. pr. Kr. pirmoji pusė. Po ankstesnių XVIII dinastijos faraonų sėkmingų karinių kampanijų Azijoje ir Nubijoje rytinėje Egipto imperijos dalyje įsivyravo pusiausvyra. Egiptas buvo ne ta imperija, kuri viešpatavo karine galia – tokia, kokia vėliau taip dažnai matoma senovės pasaulyje. Egipto faraonas išlaikydavo valdžią grasindamas įsiveržimu ir mokėdamas dosnias subsidijas smulkiems valdovams, kurių teritorijos sudarė imperiją. Dinastijų sąjungos ir vertingos Egipto faraono dovanos (faktiškai parama) lygiai taip pat sulaikydavo galingus kaimynus Rytuose nuo puolimų. Egipto galios ir turto demonstravimas puoselėjo tiek pavaldžių valstybių, tiek ir galingesnių kaimynų lūkesčius. Mitanijos karalius, rašydamas Amenchotepui III, žodžiais „mano brolio krašte auksas buvo kaip dulkės“, be jokios abejonės, išreiškė bendrą požiūrį.
Tokio pobūdžio saulės garbinimo ženklų galima rasti jau valdant Tutmoziui IV (apie 1400–1390 m. pr. Kr.), bet pastebimiau jie įsitvirtino valdant Amenchotepui III (apie 1390–1352 m. pr. Kr.) – tuo laiku įtakingi dvariškiai kai kada paminėdavo Atoną giesmėse, kuriose saulė garbinama kaip kūrėja ir gyvybės davėja. Gali būti, kad tokią raidą paskatino viršiausia faraono žmona, karalienė Tija, kurios įtaka daugybei gyvenimo sričių buvo neįprastai didelė. Amenchotepas III, kuris greičiausiai ilgam sunegaluodavo, regis, sutiko su tokiu akivaizdžiu valdžios perleidimu, o pats apsiribojo vidaus reikalais. Dažnai teigiama, kad jis atsidavė prabangai ir patogiam gyvenimui – la dolce vita, tačiau įrodyti, kad taip iš tiesų buvo, nėra paprasta.
Visgi neabejotinai aišku, kad jo sūnus ir sosto įpėdinis, taip pat vadinamas Amenchotepu, mielai priėmė stiprėjantį Atono kultą ir pradėjo jį skleisti turbūt net dar prieš tapdamas faraonu. Jo motina, karalienė Tija, kurios politinė įtaka, jam užėmus sostą, nė kiek nesumažėjo, ir galėjo būti tas veiksnys, paskatinęs pereiti prie atonizmo. Dar didesnė šio kulto šalininkė buvo naujojo faraono žmona Nefertitė. Kai kurie istorikai mano, jog keleri metai iki mirties Amenchotepas III išaukštino savo sūnų iki bendravaldžio regento, tačiau įrodymai dažniausiai yra netiesioginiai. Reikia pripažinti, kad istoriniai duomenys iš viso vadinamojo Amarnos laikotarpio dažnai yra neaiškūs.
Nuomonė, kad sūnus tapo faraonu po tėvo mirties – maždaug 1352 m. pr. Kr., visgi priimtinesnė. Pirmaisiais savo valdymo metais jis išlaikė Amenchotepo vardą, reiškiantį „Amunas patenkintas“, o tada pasikeitė į Echnatoną – „naudingas Atonui“. Tėbuose jo tėvas vykdė plataus užmojo statybas didžiojo imperatoriškojo dievo Amono Ra garbei, ir būtent Tėbuose, savo žmonos Nefertitės palaikomas, Amenchotepas IV ėmėsi žygių įtvirtinti Atono kulto viršenybę. Čia, kone prie pat didžiosios Amono Ra šventyklos Karnake, Amono garbei jis pastatė visiškai naują ir originalią šventyklą. Ji buvo suprojektuota visiškai kitaip nei įprasta egiptiečių šventykla, o puošyba ir reljefais nukrypo ir nuo įprasto stiliaus, ir nuo turinio. Toks poelgis buvo labai provokatyvus ir tiesiogiai supriešino faraono šeimą su tradicinėmis žynių kolegijomis, taip pat su įsitvirtinusia biurokratija, kuri pati buvo glaudžiai sumišusi su religiniu sluoksniu.
Nesunku įsivaizduoti įtampą, tvyrojusią Tėbuose po šio perversmą sukėlusio įvykių posūkio. Taikaus senojo ir naujojo religinių režimų sambūvio ir būti negalėjo. Po to senovinis kultas buvo oficialiai malšinamas, tačiau jokie tokio pobūdžio veiksmai negalėjo išgyvendinti senų įsitikinimų ir sąjungų; padėtis sostinėje abiem pusėms turėjo būti nepakeliama.
Kalbant apie faraoną, jį tenkino tik visiškai nutraukti ryšiai su religine, politine ir teritorine praeitimi. Tais pirmaisiais metais susiformavo ir jo paties tikėjimas Atonu – dieviškuoju ir vieninteliu visatos kūrėju, ir, pasak jo paties, valdant Atonui toliau turėtų būti gyvenama senomis religijomis nesuterštoje vietoje. Todėl šeštaisiais valdymo metais, kai jau buvo pasikeitęs vardą į Echnatono, perkėlė sostinę iš Tėbų į Vidurinį Egiptą, maždaug 350 km į šiaurę. Čia, apsivalius nuo visų sąsajų su praeitimi, bus galima gyventi naujai. Pasirinkta vietovė buvo ant rytinio Nilo kranto, didžiuliame uolėtų kalvų užutėkyje, plytinti neliesta lyguma. Čia kasdien būdavo galima žiūrėti, kaip slėnyje tarp kalvų kyla saulė. Vieta turėjo būti pavadinta Achetatonu – „Atono horizontu“.
Ten buvo rūmai, prospektai ir didžiuliai administraciniai pastatai, žemės plotai atiduoti puikioms aukštų dvariškių viloms. Ten buvo miestą maistu ir pramonės gaminiais, kaip antai keramika ir stiklu, aprūpinantys rajonai. Atokiuose pavaldžiuose kaimuose įsikūrė darbininkai, kurie, gyvendami skyrium nuo pagrindinio miesto ir, be jokios abejonės, nesusipažinę su naujosios religijos pobūdžiu ir apeigomis, laikėsi savo pačių kultų daugiausia taip, kaip visada darė žemųjų visuomenės sluoksnių egiptiečiai.
Achetatone atonizmo išpažinėjai galėjo gyventi naują gyvenimą be nuolatinio slogučio, kad jų nepasmerks tie, kurių tradicijos buvo naikinamos. Achetatonas tapo savotišku prieglobsčiu: jame faraoną ir karališkąją šeimą ištikimai palaikė tie, kurie vadovavo naujajai biurokratijai ir aptarnavo miestą, galėjo skelbti Atoną ir jam tarnauti. Kiekvienas gyvenimo aspektas buvo pavaldus Atonui, ir jo garbinimas, regis, tapo svarbiausiu, netgi vieninteliu būties tikslu. Puikios giesmės, kuriose sudėta naujosios teologijos esmė, dažniausiai laikomos paties Echnatono kūriniais, pateikia įrodymų, kuriais remiantis galima daryti išvadas apie atonizmą. Puikiausia iš šių giesmių rasta nepanaudotoje Ajui, „visų karaliaus žirgų šeimininkui“, kuris vėliau keleriems metams tapo Tutanchamono įpėdiniu, skirtoje Amarnos kapavietėje. Štai atonizmo pavyzdys:
„Dangaus horizonte tu pakyli gražus, ak, gyvasis Atono gyvybės pradininke, kai suspindi rytiniame horizonte, visą žemę pripildydamas savo grožiu. <...> Žemė ryškiai sužaliuoja, kai pakyli horizonte. <...> Visa žemė atlieka savo darbą. Visi galvijai patenkinti pievose. Medžiai ir ganyklos veša. <...> Visi gyvūnai straksi. <...> Tas, kuris priverčia vyrų skystį augti moteryse <...> pažadindamas sūnų jo motinos kūne <...>. Kokie įvairūs tavo darbai! <...> Vienintelis dievas, kuriam lygių nėra. <...> Tu įtaisai kiekvieną žmogų jo vietoje, aprūpini jį maistu <...>. Liežuviai kalba įvairiomis kalbomis <...>. Jų oda skiriasi, nes tu atskyrei vieną šalį nuo kitos <...>. Tu priverti metų laikus sudaryti sąlygas tarpti viskam, ką sukūrei.“
Pabaigoje nustatyta ir paties Echnatono padėtis šioje sistemoje: „Nėra nieko kito, išskyrus tavo sūnų Nefercheperurį-Venrį [Echnatono sosto vardas]. Tu padarei jį patyrusį tavo keliuose ir tavo valdžioje.“
XX a. pradžioje išleidus svarbias ištraukas, kaip kad ta iš puikiosios giesmės, paskatino mokslininkus studijuoti Atono perversmo pobūdį. Atoniškos giesmės ir panašumai į kai kurias Biblijos psalmes padarė istorikams, pavyzdžiui, Jamesui Henry’iui Breastedui, tokį įspūdį, kad jie ne tik paskelbė monoteistinį atonizmo pobūdį, bet netgi jame įžiūrėjo krikščionybės užuomazgų. Nūdienos egiptologai linkę daryti kuklesnius pareiškimus. Dabar visuotinai priimta manyti, kad atonizmas buvo monoteistinė, turbūt pirmoji religija su visa apimančia dievybės prigimtimi, tačiau duomenys niekaip neleidžia laikyti jos krikščionybės pirmtake. Žodiniai panašumai tikrai gundantys, bet labai mažai įrodo. Panagrinėjus Amarnos giesmių turinį galima įrodyti, kad gyriaus Atonui frazeologiją ir jos naudai daromus pareiškimus galima rasti ankstesnėse kitiems egiptiečių dievams, ypač saulės dievui Ra, skirtose giesmėse. Amarna ypatinga būtent išskirtiniu dėmesiu garbinimui, o Echnatonas reikšmingas kaip dieviškosios Atono galios perdavimo egiptiečiams laidininkas. Iš esmės atonizmas buvo visiškai sutapatintas su Echnatonu ir jo šeima; susidaro įspūdis, kad naujoji religija buvo sukurta būtent jiems.
Kiti gyventojai Achetatone ir visur kitur Egipte galėjo būti šios religijos dalininkai tik per Echnatoną. Atonizme beveik visas dėmesys skiriamas garbinimui, o ne moralei judaizmo ir krikščionybės prasme. Gyvenimą reikėjo tvarkyti pagal egiptiečių maat principą. Amarnos kalba tai reiškė gyventi laikantis tvarkos, griežtos pusiausvyros, prisiderinant prie tinkamo gyvenimo ritmo.
Tai buvo kai kas panašaus į naują tiesos sampratos, įsikūnijusios deivėje Maat, kuri atliko svarbų vaidmenį tvarkant įprastą egiptiečių gyvenimą, ir teismo pomirtiniame gyvenime sampratos išaiškinimą.
Naujas ir neįprastas atonizmo ir gyvenimo Achetatone bruožas buvo išskirtinis dėmesys artimiausiam karališkosios šeimos ratui – Echnatonui, jo žmonai Nefertitei ir šešioms dukterims iš jųdviejų santuokos. Kone kiekvienoje scenoje, kurioje vaizduojamas faraonas, jį lydi Nefertitė ir dažnai parinkti vaikai. Ne vienoje išlikusioje kompozicijoje vaizduojami intymūs, švelnūs faraono ir karalienės santykiai, paprastai su sėdinčiomis ant kelių, laipiojančiomis per juos, iškeltomis ant rankų ar apkabintomis, stovinčiomis šalia jų dukterimis. Susidaro įspūdis, kad šeima buvo neįprastai glaudžiai susijusi ir lipšnesnė, nei buvo būdinga tam laikotarpiui; polinkis pabrėžti šį faraono šeimos gyvenimo aspektą Amarnoje neabejotinai buvo propagandos dalis.
Visai tikėtina, kad Tutanchamonas buvo išauklėtas platesniame karališkosios giminės rate. Iš pradžių jį pavadino Tutanchatonu – „gyvu Atono atvaizdu“; šis vardas su tokia gražia nuoroda į Atoną rodo, kad jis turėjo būti gan artimai susijęs su pagrindine Echnatono ir Nefertitės karališkąja šeima. Tačiau kas buvo jo tėvai, taip niekada ir nebuvo tiksliai nustatyta.
