Dėl išaugusių kainų nėra kaltas nei Vilniaus meras, nei energetikos ministras. Kaip kažkada sakė premjerė, visiems jiems yra mokama per mažai. Tad visiškai suprantama, kad rūpintis žmonėmis, planuoti savo veiklą, mažinti rizikas – t. y. dirbti – jie neprivalo. Jiems svarbiausia gerai atrodyti, šnekėti naudojant niekam nesuprantamus terminus, keisti gatvių pavadinimus, jas siaurinti ir laukti, kol karas baigsis ir našta savaime dings arba kažkas kitas (pvz. Bidenas) imsis atitinkamų veiksmų, kad sumažintų energijos išteklių kainas.

Patys jie nieko padaryti negali. Suprantama. Pažiūrėkite į juos. Nejaugi Kreivys ir Šimašius atrodo kaip žmonės, kurie kažką gali? Kas nėra suprantama, yra tai, kam jie išvis yra reikalingi. Kad būtų iš ko pažvengt? Nejuokinga. Tiek to. Grįžkime prie temos. Kas yra 50 eurų? Daug ar mažai?

Kaip minėjau aukščiau, už tiek galite tik pusę savaitės šiltai pagyventi nedideliame bute Vilniuje (neskaitant nuomos). Todėl „pidisas“, atrodo, yra mažai.

Tame pačiame Vilniuje už 50 eurų galite išgerti 10–12 bokalų alaus. Keturių asmenų kompanija išgertų už sukaktuvininką, krepšinio rinktinę ir Ukrainą. Už mamą, vaikus, naują Žiemelio klubą, naują Skvernelio partiją ir kitus, be galo svarbius dalykus nebebūtų pakelta taurė. „Pidisas“ vis dar, atrodo, nėra daug.

Jei Vilnius jums yra per brangus, galite išvažiuoti iš Vilniaus. Vos išvažiavę iš sostinės, pamatysite degalinę, kurią puošia prekės ženklas, kuriame vietoj raidės „E“ yra vaizduojama lietuviška trispalvė! Jūs gi boikotuojate degalines, kurios yra susijusios su neaiškiais rusais ir kuriose šlapinatės už 50 centų.

Jei Vilnius jums yra per brangus, galite išvažiuoti iš Vilniaus. Vos išvažiavę iš sostinės, pamatysite degalinę, kurią puošia prekės ženklas, kuriame vietoj raidės „E“ yra vaizduojama lietuviška trispalvė! Jūs gi boikotuojate degalines, kurios yra susijusios su neaiškiais rusais ir kuriose šlapinatės už 50 centų. Beje, teisingai darote. Dar galima būtų šlapintis ant degalinės sienos ir taip sutaupyti 50 centų bei išreikšti savo pilietinę poziciją. Bet aš labai prašau to nedaryti. Taip gali daryti rusų kariai. Ne mes.

Toje lietuviškoje degalinėje jūs galite įsipilti dyzelinio kuro už 50 eurų. Jeigu mokėsite grynais, mokėsite kainą, kuri yra nurodyta degalinės švieslentėje ir įsipilsite (daugiau nei) vienu litru daugiau nei tuo atveju, jei mokėsite kortele. Įsipilsite 26,17 arba 27,32 litrų dyzelio. „Kodėl šis kainos skirtumas egzistuoja?“, klausiate jūs manęs. Jūs manęs tokių dalykų neklauskite! Jūs tokius klausimus užduokite viską reguliuoti mėgstantiems svieto lygintojams: Majauskui, Tomilinui, Jakeliūnui ir kt. Ar jūs gausite atsakymą? Ne. Negausite. Nes, kaip minėjau, jiems yra mokama per mažai. Su 27 litrais dyzelio jūs galite nuvažiuoti aplankyti senelius ir pigiau pagerti bei pavalgyti. Bet ar užteks grįžti į sostinę? Gali ir nepavykti. Tad „pidisas“ nėra daug.

Nežinau, koks dabar yra programuotojo valandinis įkainis. Bet kai 2015 palikau IT sektorių, vidutinė valandos rinkos kaina buvo daugmaž 50 eurų. Dabar turėtų būti aukštesnė. Ką programuotojas gali padaryti per valandą? Įsijungti kompiuterį, pasiruošti darbui, išsivirti kavos, pradėti galvoti ir… laikas baigėsi. Tad „pidisas“ – nedaug.

Dar už „pidisą“ jūs galite pasamdyti rusų karį parai. Čia jau įdomiau…

Kaip mes sužinojome šį įkainį? Mes jį sužinojome iš Rusijos karių skambučių artimiesiems. Dabar tokių įrašų internete yra daugiau negu įmanoma perklausyti per parą. Ir jų daugėja kasdien. Kariai tiesiog ima mobiliuosius įrenginius, t. y. tikriausiai juos vagia iš ukrainiečių (mat iš jų telefonai dažniausiai būna atimti), ir skambina namo ukrainietiškais tinklais. Tad pasiklausyti jų skambučių ukrainiečiams yra labai lengva.

Šie skambučiai yra fantastiška dokumentika, kurios neįmanoma nustoti klausytis. Tolstojaus ir Dostojevskio rusiškas realizmas rūko kamputyje, kaip sako mūsų hipsteriai. Šie audio šaltiniai atskleidžia ne tik rusienos (rusų patrankų mėsos) faršo kainą, bet taip pat praskleidžia rusų gyvenimo paslapties šydą; gyvenimo, kurį mes taip mėgstame romantizuoti savo Tuminais ir Ingeborgom, auksiniais gramofonais, „Bumeriais“, čiuožėjom, baletu, ledo ritulininkais, Pugačiovomis, Galkinais, debilišku humoru, degtine, ikrais ir kitom nesąmonėm.

Iš tų įrašų mes sužinome, kad armija yra tiesiog darbovietė, kuri, jei pavyksta išvažiuoti į komandiruotę pašaudyti (pavagiliaut, paprievartaut ir t. t.), moka visai padorius dienpinigius, t. y. apie „pidisą“ per parą (vienas sakė, kad gauna 52 dolerius arba 47 eurai; kitas gyrėsi, kad gaus 57 dolerius arba 52 eurus). Jeigu karys išgyvena 8 paras Ukrainoje, jis mėnesį galės pasišildyti bute Vilniuje!

Iš tų įrašų mes sužinome, kad armija yra tiesiog darbovietė, kuri, jei pavyksta išvažiuoti į komandiruotę pašaudyti (pavagiliaut, paprievartaut ir t. t.), moka visai padorius dienpinigius, t. y. apie „pidisą“ per parą (vienas sakė, kad gauna 52 dolerius arba 47 eurai; kitas gyrėsi, kad gaus 57 dolerius arba 52 eurus). Jeigu karys išgyvena 8 paras Ukrainoje, jis mėnesį galės pasišildyti bute Vilniuje!

Rusijos mylėtojai žiūri į mane smerkiančiu žvilgsniu ir rėkia baisiu Tomaševskio akcentu: „e, o tai kokius jau dienpinigius ta tavo Lietuva moka?“. Paskutinis vyriausybės nutarimas dėl dienpinigių buvo lyg ir šitas. Jame mes matome, kad ir mes, nuvykę į komandiruotę į Ukrainą, gautume 50 eurų. Aišku, mums nebūtų taip linksma, nes (1) mūsų neišsiųstų tanke arba dar kokiam šarvuotyje, (2) mums neduotų pašaudyti iš artilerijos, (3) mums neleistų nieko prievartauti, (4) mums neleistų nieko vogti ir t. t. Tad Rusijos armija atrodo visai linksma darbovietė, o moka panašiai, kaip mūsų įmonės. Tad kyla natūralus klausimas (Tomaševskio akcentu): ko mes veržėmės į tą Europos Sąjungą? Ar dėl tokios Lietuvos mes kovojome? Tiesa, rusas tikriausiai iš tos komandiruotės negrįš. Bet ar jis nori grįžti į Rusiją, kurioje niekas bet kokiu atveju gyventi nenori?

Panašu, kad kai kurie iš rusų kareivių norėtų apsigyventi ir pačioje Ukrainoje. Viename iš skambučių kareivis pasakoja žmonai apie skanius ledus (kuriais jį pavaišino „kiti, kurie čia parduotuvę paėmė“) ir pigias sultis, kurios „kapejkas“ kainuoja, apie gražius miestus, ukrainiečių namuose apžiūrėtą buitinę techniką. Tiesa, elektromobilių dar niekas nematė arba nesuprato, kas tai.

Dar šie skambučiai namo atskleidžia įdomią dinamiką šeimose. Labai retai išgirsti sūnų skambinantį tėvui. Tokių skambučių – iki 10 proc. Dažniausiai kalba sūnus su mama. Kai kada – vyras su žmona arba drauge.

Tėvo ir sūnaus pokalbiai dažniausiai būna gan ramūs, dalykiniai: situacijos aprašymas, sprendimų aptarimas, sprendimo priėmimas, palinkėjimas sėkmės.

Pokalbiai su žmonom arba draugėm – juokingiausi iš visų. Atrodo, kad Petia tiesiog į eilinę komandiruotę išvažiavo, jokių bėdų, jokių ašarų. Maša jam pasiskundė, kad štai jo mėgstamiausią parduotuvę uždarė, Premier lygos per televiziją neberodys, pinigų negali nusiimti iš bankomato ir t. t. Tai, kad Petios batalione 70 proc. žmonių nebėra gyvųjų tarpe, Mašai nerūpi, kaip nerūpi ir tai, kad Petia ir negausus būrys jo kolegų yra apsuptyje. Jausmas toks, kad ji jau Petią palaidojo arba nesupranta, kas vyksta, arba jai tas pats ir ji eina dairytis į kiemą kito Petios.

Labiausiai šokiruojantys pokalbiai yra su motinomis. Tos pirmiausia kvestionuoja, ar Vania tiesą sako. Pusę pokalbio vargšas vaikinas bando įtikinti mamytę, kad jai per teliką meluoja. Mama iš pradžių netiki. Ji, matyt, priprato prie Vanios melagysčių. Juk Vania, kaip ir jo a. a. girtuoklis tėvas, meluoja nuo paauglystės: iš pamokų bėgo, rūkė nuo vaikystės, Taniai vaiką įstatė septyniolikos ir šiaip yra niekam tikęs. Tad motina privalo pirmiausia išsiaiškinti, ar jos svajonių meilužis Putinas, kurio ji gyvai nėra mačiusi, tikrai kalba nesąmones per televiziją. Pirma – Putinas. Po to – sūnus.

Nenoriai patikėjusi sūnaus pasakojimais, motina kaip mat pradeda keiktis taip, kaip aš paauglystėje keikdavausi futbolo aikštėje, kol manęs neprigavo mano paties motina. Ji keikiasi, rėkia, spjaudosi. Bet kaltina ne Putiną, ne valdžią, o prasmirdusius chocholus, banderovcus, nacistus ir reikalauja iš jų, kad anie kuo greičiau pasiduotų (šioje vietoje neįmanoma nesijuokti, nors bendrai situacija nėra juokinga). Tai yra moteris, kuriai yra tarp 50–60 metų, kuri jau virš trisdešimt metų gyvena kapitalistinėje, demokratinėje Rusijoje… Ji buvo jėgų žydėjime, kai sovietų sąjunga sugriuvo ir galėjo pradėti gražų, kupiną galimybių gyvenimą. Bet pasirinko užaugti sena, besikeikiančia, vargše baba. Ar dar turite iliuzijų, kad ten kažkas pasikeis į gerą? Jie vėl sakys, kad babos prigimdys. Klausimas: ką šios babos prigimdys? Ką tokios babos gali pagimdyti?

Planuoja vežtis namo šarvuočiuose. Aišku, kai nėra amunicijos, gali ne vieną teliką įkišt į transporto priemonę. Didi armija. Turtinga tauta. Tad „pidisas“ yra pakankamas dienos darbo užmokestis eit žudyti, bet nepakankamas, kad nusipirktum visažinį teliką. Žodžiu, „pidisas“ rusui – ir daug, ir mažai.

„Pidisas“ – tai daug ar mažai? Anot pašnekovų, kariai, grobdami namus, ima viską, kas žiba: televizorius, mobiliuosius telefonus („vienas čia su tryliktuoju vaikšto“; suprask, 13 iPhone’u, kurio tikriausiai prireiks Rusijoje, nes… patys suprantat), kitą buitinę techniką. Planuoja vežtis namo šarvuočiuose. Aišku, kai nėra amunicijos, gali ne vieną teliką įkišt į transporto priemonę. Didi armija. Turtinga tauta. Tad „pidisas“ yra pakankamas dienos darbo užmokestis eit žudyti, bet nepakankamas, kad nusipirktum visažinį teliką. Žodžiu, „pidisas“ rusui – ir daug, ir mažai.

„Kokios išvados, Tomašai?“, klausiate jūs manęs Facebooke, Instagrame ir Twitteryje (ačiū tam vienam sekėjui). Na, pirmiausia, investuokite savo „pidisą“ protingai. Už jį galimai galima papirkti rusų karį, jei kada nors ateis. Bet, svarbiausia, atminkime, jog jeigu kada nors kokia nors ministrė pirmininkė paprašys iš mūsų sumesti po papildomą „pidisą“ krašto gynybai, skirkime tą „pidisą“ gynybai.

Nes „pidisas“ – visai nedaug. O „pidisas“ blogose rankose – tai sugriautas miestas, nužudyti vaikai, išprievartautos moterys, sugriauti gyvenimai, nepagydomos traumos. Negailėkim „pidiso“ geriems tikslams.

Slava Ukraini.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją