Šiame straipsnyje dabar jau neegzistuojančio Naujosios Vilnios Tarptautinių Santykių Ir Politikos Mokslų Instituto direktorius išprognozavo viską, ką matome dabar: didėjančią atskirtį, brangstantį nekilnojamąjį turtą, besaikį pinigų spausdinimą, sunkiai paaiškinamas finansines inovacijas. Ir kad atlyginimai augs (tik kas iš to), ir kad taip vadinamo skatinimo priemonės bus skirtos ne skatinimui, o išgyvenimui, ir kad visur bus gerovės valstybės (t.y., kad pinigai bus dalinami į kairę ir į dešinę). Išvada lieka ta pati: labai gaila ateities kartų.
Kad ir kaip būtų gaila, Institutas pandemijos neišgyveno. Negavo skiepų, t.y. eurų, ir mirė kartu su tūkstančiais lietuvių. Organizacijoms euras – tas pats kaip žinduoliui oras. Todėl jis taip įdomiai ir vadinasi – euras. Euras-oras – įdomus žodžių žaismas. Tačiau nors kūnas yra miręs, idėjos vis dar gyvos. Gal bent po mirties kažkas įvertins.
Nors Institutas perspėjo, kas mūsų laukia, reaguoti, kaip visada, bandoma po fakto. Proaktyvumas mums nėra būdingas. Šią savaitę Lietuvos banko apžvalga patraukė visų dėmesį. Padalinsime daugiau eurų (nesakau, kad nebūtina). Bus mokestinės reformos. Aišku, kad bus. Klausimas, kokios, kada ir kas išloš.
Kas praloš, jau aišku: mūsų vaikai, anūkai ir jų vaikai, ir anūkai. Džiaukimės, kol galime. Gali būti, kad trisdešimtmetė Lietuva kaip ir trisdešimtmetė lietuvė – išgyvena aukso amžių, jėgų žydėjimą. Toliau bus tik blogiau: lėtėjanti medžiagų apykaita, žili plaukai, raukšlės, kuriomis tekės ašarų Nėris ir Nemunas, vėliau – menopauzė, galiausiai – mirtis.
Vienintelis būdas nenumirti anksčiau laiko yra užauginti vaikus ir anūkus, kurie bus protingesni už tuos, kuriuos 30 metų renkame į valdžią. Toms kartoms mes padedame, kraudami vis didėjančią valstybės skolą.
Toms kartoms mes užtikrinsime, kad baigus mokslus, būsto kvadratinio metro kaina Vilniuje sieks 10 tūkst. eurų. Todėl jie pusę profesinio gyvenimo rinks pinigus pradiniam įnašui. Kitą pusę gyvenimo bandys išmokėti paskolą skandinaviškam bankui. Jei pasiseks, galbūt išsimokės sulaukus pensijos. Bet kai kurie – ne. Beje, panašiai gyvena kitų gerovės valstybių piliečiai. Užsikrauni naštą ir sėdi ramus, o kontroliuoja tave mokesčiais ir palūkanų normomis.
Dėl milžiniškos finansinės naštos, jie taip pat bijos kurti šeimas. Dabar prabanga yra „Porsche“. Po 15 metų prabanga bus Unė arba Pijus. Jei dabar mes turime demografinę duobę, turėsime demografinį kraterį. Gal net didįjį demografinį kanjoną.
Apie tas kartas mes tiek daug galvojame, kad aš net turėjau pasitikrinti, koks yra dabartinės švietimo ministrės vardas. Štai tiek daug apie švietimą yra kalbama dabar, o dar neseniai pedagogai ėjo į gatves. Auganti „Zoom“ karta, atrodo, gyvena kažkokioje virtualioje valstybėje, ne Lietuvoje. Mes jų nematome ir atrodo, kad jie mums nerūpi. Bet mokesčius mes norėsime iš jų surinkti čia, ne virtualiame pasaulyje. Vieną dieną jie mums „ačiū“ pasakys.
Karo metu labiausiai nukenčia vaikai. Tie, kurie išgyvena, randus nešioja visą gyvenimą ir pamiršt negali. Nors šiuo metu karo lyg ir nėra, būtų neblogai pasidomėti, kaip jiems sekasi. Ne tik tiems, kurie Korėjoj ar Ispanijoj mokosi. Tiems, kurie čia mokesčius mokės.
