Pamenat, kaip bendroje spaudos konferencijoje su savo draugeliu Macronu ir savo priešu Zelenskiu Leningrado gatvinis apie prievartavimą juokelį numetė? Pažadą įvykdė. Ypač gerai neūžauga Bučoje pasilinksmino. Ką Macronas? Nieko – konferencijos metu, po jos ir dabar. Na, tiesa, dabar vėl apie kažkokias sankcijas, embargo ar pan. pradėjo „griežčiau kalbėti“. Bet vargu, ar tos sankcijos privers Vovano putinėlius bei putinukus (aš taip koloradinius kareivėlius vadinu) laikyti varpas kelnėse. Visgi vadas leido suprasti, kad denacifikuoti ir pažeminti reikia iki pamatų. Taigi, kovojama ne vien kalašais, bet ir varpomis.
Didžiosios tautos, didžioji armija dvidešimt pirmame amžiuje, Europos viduryje, Macrono ir Scholzo panosėje grupinius žaginimus organizuoja, į ką Macronas atsako griežtesne retorika, o Scholzas nuogąstavimu, kad ES ištiks recesija, jei Putinui neperves pinigų tolesniam karo vykdymui.
Aš nelabai moku naudotis internetinėmis paieškos sistemomis. Bet kiek sugebėjau patyrinėti interneto platybes Google pagalba, suprantu, kad tiek Scholzas, tiek Macronas dukterų neturi (Prancūzijos prezidento mokytoja turi dvi dukteris iš pirmosios santuokos). Tad galimai jiems sunku suprasti, kas ten toje Bučoje ir kitur Ukrainoje iš tikrųjų įvyko.
Lengviausias būdas suprasti bet kokį įvykį ar reiškinį – įsivaizduoti save toje situacijoje. Kas bendro tarp Macrono ir Scholzo namų ūkių ir Bučos? Nei jų namų ūkiuose, nei Bučoje nėra gražių keturiolikmečių merginų. Macrono ir Scholzo namų ūkiuose ir taip jų nebuvo, Bučoje – nebėra. Krasavicą iš Putino anekdoto išprievartavo, o vėliau ir galvą nukirto.
Visi mes – o ypač lenkai – rėkia Vakarams į ausis, kad jei ir toliau reakcija bus tokia pat, kaip iki šiol, vieną dieną tas pats atsitiks jų teritorijoje. Bet net jei mes – o ypač lenkai – esame teisūs, Macronas ir Scholzas, matyt, nelabai supranta situacijos baisumo, nes patys negali įsivaizduoti, ką reiškia būti tos paauglės, gyvenusios Bučoje, tėvu. Jų dukroms niekas negresia, nes jie tų dukrų neturi. Todėl nežino, kas tai per jausmas.
Jie tik gali įsivaizduoti, kaip jaustųsi, jei kažkas atsitiktų jiems patiems arba jų žmonoms. Tačiau, kaip jums atrodo, koks baisiausias dalykas gali atsitikti garsiausiai Prancūzijos mokytojai, jei į Prancūziją įsiveržtų putinėliai? Pafantazuokime. Putinėliai pažais su Brigita safarį? Turint galvoje, kad putinukai šaudo gan kreivai, ji turėtų visai neblogus šansus išgyventi. Tad kam jaudintis? Galima tiesiog proaktyviai pasiruošti – pasitreniruoti lakstyti taip vadinamais zigzagais, laužtine „Z“ formos linija.
Vakarų Europos vedliai atvedė Europą iki totalios priklausomybės nuo Rusijos energijos išteklių ir taip sukrovė Putinui pakankamai pinigų, kad šis pradėtų naikinti pačią Europą. Išminties gigantai. Už tai labiausiai reikia padėkoti, žinoma, Angelai. Dešimtmečius kompleksuotam neūžaugai buvo siunčiami pinigai, kuriuos jis kantriai taupė, nuosekliai ruošdamasis prievartauti krasavicas nuo Luhansko iki Szczecino ir nuo Narvos iki Sevastopolio. Kas jam tuos pinigus mokėjo? Kurių neūžaugų valstybės daugiausia prisidėjo prie Kremliaus „standuperio“ turo po Europą pasiruošimo? Didžiausios Europos galiūnės.
„Tai ką dabar daryti, Tomašai?“ – klausia manęs trys sekėjai Twitteryje. Tuoj pasakysiu.
Visi mes kritikuojame – beje, teisingai – mūsų verslininkus, kurie vis dar yra strigę Rusijoje arba prekiauja su Rusija, mat tai maitina režimą ir suteikia darbo vietinei vatai, kuri už mūsiškių mokamą atlyginimą nusiperka televizorių ir žiūri zombiviziją, o vėliau palaiko žvėrį, kuris siunčia savo smirdančius ganbangininkus į svetimas teritorijas vaduoti taikius gyventojus nuo ramaus gyvenimo. Bet dar daugiau prie prasmirdusių šernų siautėjimo prisidėjo didžiosios Europos galybės. Kiekvienas iš mūsų privalo jiems įvesti sankcijas asmeniškai.
Užtenka skraidyti į Paryžių ir taip maitinti tingius, nieko nesuprantančius, tik „kalbėti“ mokančius prancūzus. Nicos saulę iškeiskite bent į turkišką „viskas įskaičiuota“ kurortą. Anie – vieninteliai, kurie rusų lėktuvus ne palydi, o numuša (pirmieji parodė kelią laivui). Vyną gamina daug šalių, ne vien Prancūzija. Sūrius vis dar gamina lietuviai. Prancūzų automobiliai – niekam tikę, o padangas galima nusipirkti taivanietiškas, japoniškas ir kt.
Užtenka gerti vokišką alų. Laikas persėsti iš vokiško dyzelio į japonišką hibridą (o geriau – į japonišką elektromobilį). Kiekvienas euras, sumokėtas vokiečiui, galiausiai eina rusui už dujas. Taip buvo visada. Ir net jei bus paskelbtas embargas rusiškoms dujoms, vokiečiai jau pridirbo tiek, kad privalo – kaip ir po antro pasaulinio – visų atsiprašyti ir porą dešimtmečių susitaikyti su tuo, kad važinėsime korėjietiškais ir japoniškais automobiliais. Jūs norite pirkti vokišką automobilį ir taip rizikuoti, kad jie vėl pinigus panaudos taip, kad kažkoks neūžauga chaosą sukeltų? Kam mums šita rizika? Man gėda, kad aš vairuoju vokišką gulbę ir dėkoju tam mažvaikiui, kuris prieš porą mėnesių nuplėšė ženkliuką. Tai buvo ženklas, kad sugrįšime į 1990–uosius. Ir dėka gatvinio neūžaugos iš dalies sugrįžome.
Nebeskraidykite vengriškomis avialinijomis. Vokiškomis – irgi. Jei jūs planuojate slidinėti Austrijoje, jūs pasiskaitykite, kas yra Austrija ir kaip ji reaguoja į siūlomas sankcijas. Jei CCCP būtų gyva, Austrija būtų šešiolikta „respublika“. Be to, kalnus turi Slovakija, Slovėnija ir kitos normalios valstybės. Per maži kalnai Slovakijoje? Na, taip, lietuvis gi turi turėti progą susilaužyti raktikaulį, abi rankas ir bent vieną koją per žiemos atostogas. Kitaip nebuvo slidinėti. Bet gal kol kas nepersistenkime. Sveikų kojų ir rankų dar gali prireikti, kovojant su putinėliais.
O kol dar nereikia naudoti kojų ir rankų, naudokime pinigines protingai. Nemokėkime tiems, kurie dešimtmečius augino Putino karinį biudžetą.
