Partijos – esminis demokratijos bruožas. Dvipartinė ar daugiapartinė sistema užtikrina nuolatinę valdžios kaitą, politinę įvairovę ar net įtampą, opozicijos kritiką valdančiųjų atžvilgiu ir viešus debatus, drauge – žodžio ir spaudos laisvę. Nepaisant to, susiduriame su partijų nepopuliarumu. Partijų reitingai toli gražu neprilygsta kitų valdžios institucijų (pvz., kariuomenės) reitingams. Ideologija – partijos žudikas. Kita vertus, be ideologijų ir jų trinties nebūtų ir partijų. Ideologija – partijos vėliava, po kuria buriasi politikai ir su kuria buriami rinkėjai. Šia vėliava ypač smarkiai mojuoja opozicija. Kitaip tariant, ideologija išbandoma politinėje kovoje. Jei ši kova, kurią užtikrina tik demokratija, nevyksta, ideologija sustabarėja, o tai tampa stagnuojančios visuomenės požymiu. Tokia buvo ne tik sovietinė visuomenė, bet ir tarpukario Lietuvos visuomenė nuo 1926 m., kai buvo uždraustos visos partijos, išskyrus valdančiąją. Partijos ideologijoje slypi kitas aspektas: ideologija gyva tol, kol ji geba keistis ir mainytis, drauge su ja – partija, reaguojanti į nuolat besikeičiančią politinę situaciją.
Ideologiniu požiūriu galima kalbėti tiek apie panašumus, tiek apie skirtumus lyginant Lietuvos ir kitų Baltijos šalių istorijas. 1940 m. Sovietų Sąjungos invazijai nepasipriešino nei Lietuvos, nei Latvijos, nei Estijos kariuomenė. Pokariu visose trijose Baltijos šalyse vyko ginkluotas pasipriešinimas Sovietų valdžiai (masiškiausias – Lietuvoje). Viena iš nesipriešinimo 1940 m. priežasčių – tuometinio Lietuvos prezidento Antano Smetonos, uždraudusio partijas, ir skleidusio tautinę ideologiją, nepopuliarumas.
Kita vertus, paskutiniame posėdyje Smetona balsavo būtent už pasipriešinimą, bet buvo nepalaikytas ministrų kabineto daugumos. Tai verčia abejoti jo autoritariškumu. Nesipriešinimas siekiant išsaugoti žmonių gyvybes neapsaugojo nuo represijų, gyventojų žudymo, įkalinimo ir trėmimo. Nesipriešinimas neleido išnaudoti sukurtų gynybos struktūrų. Antai 1938 m. Lietuva gynybai skyrė 6,65 proc. BVP/BNP, Estija – 3,2, Latvija – 3,3, Suomija – 3,22, Lenkija – 4,4–4,7 (Norkus 2018). Šios statistikos pamoka: gynybai skiriamų lėšų dydis negarantuoja nei atgrasymo, nei pasipriešinimo. Suomijos pavyzdys rodo, kad gynybos ir pasipriešinimo agresoriams sėkmę lemia ne tik ir ne tiek išlaidos gynybai.
1940 m. nesipriešinimas valstybės mastu turi istorinį precedentą – Nebylųjį seimą 1717 m., kuris vyko „prižiūrint“ Maskvos kariuomenei. Tiesa, šis seimas ne palaidojo Lenkijos-Lietuvos valstybės, tik ją susilpnino apribojęs kariuomenių dydžius (Lenkijos – iki 18 000, Lietuvos – iki 6 200). Todėl dėl to vėliau Lenkija-Lietuva tapo lengvu grobiu kaimyninėms šalims, išsidalijusioms valstybę trijų padalijimų metu.
Kita vertus, Lietuvoje pokariu tarsi užspausta spyruoklė iššovė ginkluoto pasipriešinimo banga, apėmusi 50 000 partizanų ir 100 000 jų rėmėjų (žuvo per 20 000). Nepaisant represijų ir išdavysčių, drauge su 1794 m., 1831 m. ir 1863 m. sukilimais tai išliko kolektyvinėje atmintyje kaip tautos savaiminio pasipriešinimo ir kovos už laisvą demokratinę respubliką precedentas. Istorikai kalba apie pasipriešinimo „paveldimumą“, kai Tado Kosciuškos sukilimo (1794 m.) dalyvių palikuonys įkvėpė pasipriešinimo dvasią savo vaikams, kurie sukilo 1831 m., šių vaikai – 1863 m., o šių vaikai kovojo už nepriklausomybę 1918 m. Galiausiai 1918 m. savanorių vaikai kovojo pokario miškuose iki pat 1953 m. (paskutinis partizanas Antanas Kraujelis žuvo bunkeryje 1965 m.). Kitaip tariant, kiekviena karta realizuodavo savo pasipriešinimo programą. Ar tai pasipriešinimo ideologija?
Yra tam tikri skirtumai lyginant Lietuvos ir kitų Baltijos šalių istoriją. Turiu omeny ne tik minėtus Lietuvos sukilimus, prie kurių tik nedidele dalimi prisidėjo Latvijos žmonės carinėje priespaudoje. Beje, šie sukilimai Lietuvą šimtmečiui pavertė karo lauko zona, kurioje okupantas naikino sukurtą infrastruktūrą (pvz., uždarė Vilniaus universitetą po 1831 m. sukilimo) ir kurią aplenkdavo investicijos į ūkį bei pramonę. Latvija ir Estija neturėjo tokios „problemos“, jų pramonė sparčiai plėtojosi, miestai pritraukė daug latviškai ir estiškai kalbančios darbininkijos, o tai galiausiai virto tautiniu atgimimu, kurį lydėjo kultūrinis pakilimas (tai liudija art nouveau stiliaus suklestėjimas Rygoje). Tai savo ruožtu įkvėpė kovai dėl nepriklausomybės. Didžiulę įtaką tautiniam atgimimui turėjo baudžiavos panaikinimas. Lietuvos dalyje (Suvalkijoje), kuri priklausė Varšuvos kunigaikštystei, Napoleonas baudžiavą panaikino 1807 m., kitur Lietuvoje – tik 1863 m. Todėl tautinio atgimimo sąjūdis pirmiausia kilo Suvalkijoje, kai išsilavinę valstiečių vaikai „prisiminė“ apie Lietuvos valstybę, aneksuotą caro 1795 m.
Beje, Lietuvoje pasipriešinimo forma buvo ir knygnešių sąjūdis, kai uždraudus lietuvišką raštą lotyniškomis raidėmis po 1863 m. sukilimo (1864–1904), lietuviškos knygos ir pirmieji lietuviški laikraščiai („Aušra“ ir „Varpas“) buvo spausdinami Rytprūsiuose ir gabenami į Lietuvą. Drauge buvo sabotuojamos rusiškos mokyklos, savarankiškai (su kaimo daraktorių pagalba) mokant vaikus. Viso to rezultatas – dvejopas: vos 40 proc. raštingų žmonių Lietuvoje XX a. pradžioje, bet išaugęs priešiškumas caro valdžiai. Beje, Lenkijos-Lietuvos valstybėje XVIII a. antroje pusėje buvo sukurta visų pakopų švietimo sistema, kuri buvo sugriauta caro administracijos.
Maža to, tarpukario Lietuvos visuomenė buvo traumuota, netekusi savo istorinės sostinės Vilniaus. Tarpukario ideologiją galima buvo išreikšti šūkiu „Grąžinkite Vilnių“. Tai ne tik Lietuvą priešino su Lenkija, bet ir ardė visų Baltijos šalių (įskaitant Lenkiją ir Suomiją) vienybę siekiant sukurti gynybinę sąjungą. Lietuva visą laiką flirtavo su Sovietų Sąjunga, iš kurios rankų galiausiai atgavo Vilnių, tapusiu Trojos arkliu okupuojant šalį.
Kitas niuansas – Lietuvoje partijos, išskyrus valdančiąją tautininkų (kuriems priklausė ideologinis ruporas), buvo uždraustos. Nors Latvijoje ir Estijoje padėtis buvo panaši, autoritarinio valdymo laikotarpis Lietuvoje tęsėsi ilgiau (nuo 1926 m.). Šalį okupavus sovietams, ideologinis ruporas permestas iki tol uždraustai Komunistų partijai, dabar uždraudus Tautininkų partiją ir nelegalizavus kitų.
Kaip minėta, ginkluoto pasipriešinimo banga Lietuvoje (kaip ir kitose Baltijos šalyse) kilo pokariu drauge su priverstine kolektyvizacija. Kas dėl pasipriešinimo, iškyla paralelė su Lenkijos-Lietuvos trimis padalijimais, kuriems valstybė organizuotai nepasipriešino, bet priešintasi spontaniškais lenkų ir lietuvių sukilimais 1794 m., 1831 m., 1863 m. ir 1905 m. revoliucija, kurie formavo ir tautinę savimonę.
