Mes, pirmųjų filosofijos laidų Vilniaus universitete studentai, buvome ugdomi kryžminėje dviejų milžinų – Arvydo Šliogerio ir Evaldo Nekrašo – ugnyje. Tai buvo tarsi Friedricho Nietzschės dioniziškas ir apoloniškas pradai. Evaldo apoloniška ramybė buvo atsvara Arvydo dioniziškam siautuliui. Evaldas buvo visada korektiškas ir, svarbiausia, besiremiantis racionaliais argumentais, o ne emocijomis ar simpatijomis. Visi žinojome, kad jiedu su Arvydu draugai, gerbiantys vienas kitą, kad ir kokie jie skirtingi būtų.
Evaldo iškili figūra neišsiteko vien Vilniaus universitete. Jis ilgus metus buvo Lietuvos filosofų draugijos pirmininkas.
Sunku pamiršti draugijos organizuojamas pirmąsias konferencijas dešimto dešimtmečio pradžioje. Evaldas neišsiteko ir Lietuvoje – jis stažavosi JAV ir skaitė ten paskaitas. Jo anglų, rusų ir vokiečių kalbų mokėjimas mums, studentams, darė didelį įspūdį ir vertė pasitempti.
Vis dėlto Evaldas niekada neatrodė kaip tipiškas „profesorius“, kuriam mes paprastai priskiriame tokias savybes kaip nejudrumą, išsiblaškymą ar nepraktiškumą. Priešingai, jis buvo lieknas, sportiškas, pasitempęs ir, svarbiausia, nebijantis pokyčių savo gyvenime.
Daugeliui netikėtai jis paliko VU Filosofijos fakultete katedros vedėjo vietą A. Šliogeriui ir išėjo į naujai kuriamą Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą, prie kurio radimosi daug prisidėjo. Jis buvo politinės filosofijos žinovas ir kai kurių Lietuvos partijų, pasivadinusių svetimais vardais, demaskuotojas, nors pats niekada nesusigundė politine karjera. Deja, laukta knyga apie politinę filosofiją liko neįgyvendintas sumanymas.
Kaip ir A. Šliogerio atveju, tipiškame bute gyveno netipiškas profesorius. Vėliau ne kartą jį sutikau Kino pavasaryje – jis buvo aistringas gero kino gerbėjas. Beje, jis išvertė vieną reikšmingiausių Nietzschės veikalų „Anapus gėrio ir blogio“ į lietuvių kalbą.
Evaldo Nekrašo išėjimas verčia susimąstyti – ar nėra taip, kad būvame tuo metu, kai išeina filosofijos milžinai?
