Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama. O teismų sprendimai Lietuvoje turi būti vykdomi. Taigi, A. Bosas per 6 mėnesius turės nugriauti gyvenamąjį namą, klėtį ir pirtį.
Griovimo darbus 90 proc. apimtimi turi padengti Vilniaus rajono savivaldybė, 10 proc. teks pačiam A. Bosui. Skaičiuojama, kad buldozerių paslaugos kainuos maždaug 150 tūkst. eurų. Suma ne tokia jau ir maža.
Trijų instancijų teismų sprendimais panaikintame 2008 m. statybos leidime nurodyta, kad jį išdavė Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Statybos skyriaus vyriausiasis specialistas Vladimir Makarov. Jis savivaldybėje dirba ir šiuo metu.
Tai šiuo atveju Vilniaus rajono savivaldybė turi visas galimybes sukurti teisinį precedentą, siekiant, kad žalą pirmiausia padengtų asmuo, kurio sprendimas ir sukėlė tokius tragiškus padarinius.
Tačiau savivaldybės meras socialdemokratas Robert Duchnevič nuo tiesių atsakymų bando išsisukti. Klausiau savivaldybės, ar ji sieks, kad ponas V. Makarov padengtų bent dalį ant savivaldybės užgriuvusių išlaidų, tačiau mero patarėjas tiesaus atsakymo pateikti negalėjo. Esą savivaldybė sprendimų dar nėra priėmusi ir kalbą galiausiai nukreipė į tai, kad savivaldybė skirs daugiau dėmesio statybos leidimų išdavimui.
Iniciatyva sveikintina, bet, pone mere, kas atlygins žalą? Šio klausimo nepamiršiu ir mero komandai užduosiu jį vėliau. Šiaip ar taip visuomenė gauti atsakymą į šį klausimą turi teisę. Jis šioje istorijoje yra esminis.
Kaip bebūtų, jau dabar galime pasvarstyti, kad jei bus priteista papildoma kompensacija, vėl iškils tas pats klausimas, kas ją turės apmokėti: mokesčių mokėtojai ar parašą ne vietoje ir ne laiku padėjęs ponas V. Makarov?
Spėlioti, kokį atsakymą pasirinktų mokesčių mokėtojai, turbūt net nereikia. Atsakymas aiškus. Tačiau bėda ta, kad priimti ryžtingą sprendimą dažniausiai pritrūkstama politinės valios. Arba net ne politinės, o tiesiog valios. Juk daug paprasčiau visas klaidas paslėpti po biudžeto pinigais. Juk kai kam vis dar atrodo, kad jie niekieno.
Čia jau girdžiu oponentų riksmą: palaukit, bet tada iš viso neatsiras norinčių dalinti statybos leidimus. Ir atsakymas paprastas: būtų labai gerai, kad norinčių sumažėtų ir kad tokias pareigas užimtų tik patyrę, kompetentingi ir sąžiningi specialistai. Taip, jiems reikia mokėti padoriai. Čia verta kreiptis į sprendimų priėmėjus, kurie turi rasti galimybes atsakingiems pareigūnams mokėti solidžius atlyginimus. Dabar atlyginimai tikrai nėra tokie. Už kompetenciją turi būti deramai ir mokama. Ir atlyginimas turi būti toks, kad žmogus brangintų ir saugotų savo darbo vietą, jog nekiltų minčių ieškoti, kaip prisidurti iš šalies tai šen, tai ten brūkštelėjus parašiuką.
Kodėl šį kartą buvo išduotas neteisėtas leidimas, galime tik spėlioti. Priežastys gali būti kelios: nekompetecija, patirtas spaudimas arba blogiausia – korupcija.
Tačiau bet kokiu atveju klaidos kainą numesti mokesčių mokėtojams nebūtų sąžininga.
Ir Lietuvoje mes turime didžiulę problemą: neteisėti statybos leidimai duria kaip peilis. Tai skaudi ir labai brangiai kainuojanti problema. Ir svarbiausia – ji mažina pasitikėjimą mūsų valstybe, jos sugebėjimu sąžiningai ir profesionaliai atlikti jai patikėtas funkcijas.
Vis dėlto šios problemos nepavyks išspręsti, kol žalos atlyginti nereikės neteisėtų leidimų išdavėjams. Ir kol tokia praktika galios, kad parašus padėję asmenys jokios atsakomybės neneša ir jiems tai nekainuoja nė cento, tol ir turėsim tokią situaciją, kai neteisėti leidimai dalijami į kairę ir į dešinę.
Šitą situaciją galima išspręsti labai paprastai: parašus dedantys turi suprasti, kad neteisėtas parašas kainuos ir pirmiausia tam, kas jį padėjo. Tai yra pati geriausia korupcijos prevencija ir tik toks būdas gali padėti apsaugoti valstybę nuo šios skaudžios bėdos.
Kito efektyvaus ir greito kelio tiesiog nėra. Teisinius instrumentus turime, tik belieka jais pasinaudoti.
Komentaro autorių galite sekti feisbuke paspaudę čia.
Kaip bus vykdomas teismo sprendimas, galite paskaityti paspaudę čia.
Apie teismo sprendimą galite paskaityti paspaudę čia.
