Pasaulyje užsiveda kalbos apie pinigų naujagimiams dalinimą. Žinoma, ne tiesiog pavedimus tėvams į sąskaitą už vaiką padarytą. Bet protingų žmonių galvose gimsta planai, kurie leistų, mokant vienkartines išmokas, mažinti ar net spręsti ateities socialines problemas, mažinti turtinę nelygybę.
Viena didžiausių turtingų valstybių problemų (tarp kurių yra ir Lietuva, taip, mes esame turtinga valstybė) yra senatvės pensijos. Senėjant visuomenėms ir prastėjant dirbančiųjų bei pensininkų santykiui, išlaikyti į pensiją išėjusius gyventojus tampa vis sunkiau. Nes valstybinė pensijų sistema gerai veikia tik tada, kai dirbančiųjų yra gerokai daugiau nei pensininkų.
Jei pensijų mokėtojų yra tūkstantis, o gaunančiųjų šimtas, sistema veiks. Dirbantieji mokės po 11% savo pajamų, pensininkai gaus maždaug vidutines šalies gyventojų pajamas. Tačiau jei dirbančiųjų yra šimtas, o pensijas gaunančiųjų tūkstantis, neužteks tam šimtui dirbančiųjų ir visas savo pajamas atiduoti tam, kad tūkstantis galėtų išgyventi.
Problema sąlyginai nauja, bet savo esme gana paprasta. Faktorių joje daug nėra, galimos išeitys pakankamai aiškios. Daugelis vakarų valstybių šią problemą jau kuris laikas sprendžia vienu paprasčiausių ir akivaizdžiausių būdų: per privatų pensijų kaupimą. Kuris Lietuvoje pradėjo veikti su nauju tūkstantmečiu.
Antros ir trečios pakopos tėra atsakas į visuomenės senėjimą. Suvokiant, jog dirbančiųjų ir pensininkų santykis, tikėtina, keisis ne dirbančiųjų naudai, būtina priversti žmones pensijai kaupti pačius. Idant per darbingus metus žmogus galėtų sukaupti reikšmingą sumą, o išėjęs į pensiją kuo mažiau kliautis valstybine pensija. Nes valstybinės pensijos dydis visada priklausys nuo dirbančiųjų ir pensininkų santykio.
Lietuva čia jokių stebuklų neatrado. Beveik visos išsivysčiusios Europos (įskaitant Skandinaviją) valstybės turi tiek privatų, tiek valstybinį pensijų kaupimo mechanizmą. Visi jau prieš 30-50 metų suprato, kad kito kelio nėra. Norint pensininkams leisti gyventi normalų gyvenimą, tik valstybinės pensijos niekada neužteks. Nebent sugalvosi būdą nuolat greičiau už infliaciją didinti atlyginimus ir dirbančiųjų skaičių, žmonės senatvei privalo kaupti patys.
Asmeniniame kaupime sąjungininkas yra laikas. Kuo ilgiau kaupi, net ir mažas sumas, tuo smarkiau tavo santaupas veikia sudėtinių palūkanų dėsniai. Todėl net ir mažas sumas dešimtmečius kaupiantys ir investuojantys asmenys iki pensijos sukaupia neprastai turto. Visai nesvarbu, ar kaupi pats, ar naudoji pensijų sistemą. Svarbiausia pastovus kaupimas ir pinigų investavimas nuo pirmos iki paskutinės darbo dienos.
Pensijų sistema tiesiog padeda tiems, kurie patys kaupti nemoka ar negali. Kaip kaupi – detalės. Valstybei tiesiog svarbu priversti kuo didesnę dalį žmonių kaupti savarankiškai. O tai lengviausiai pasiekiama per pensijų fondus ir mokestines lengvatas į juos investuojantiems. Bet privataus kaupimo pensijų sistema nėra magija. Tai tėra demografinės problemos kuriamos problemos sprendimo būdas.
Tik šis būdas nėra panacėja. Valstybė, siekdama paskatinti žmones kaupti, privalo jiems siūlyti visokiausių skanukų (teisingo elgesio skatinimas). Šiuo metu iš valstybės biudžeto į privačius pensijų fondus nuolat pervedinėjami pinigai. Valstybė taip pat dalina gyventojų pajamų mokesčio lengvatas investuojantiems į privačius pensijų fondus papildomai (kuo teisingiau elgiesi, tuo daugiau skanukų gauni). Tad kaupimas šiandien, nors privatus, turi tam tikrą socializmo prieskonį.
Bet tai nėra nei gerai, nei blogai. Tiesiog renkamės problemą spręsti būtent taip. Siūlydami finansines paskatas kaupiantiesiems.
Tik žiūrint į visą sistemą iš toliau, galima sugalvoti įdomesnių planų. Iš anksto žinome kelis dalykus. Pirmiausia, jog investavime didžiausia nauda gaunama per ilgiausią laiką. Kuo ilgiau kaupi, tuo daugiau sukaupi, nes sudėtinės palūkanos. Antra, kad nemaža dalis gimusių asmenų vieną dieną taps pensininkais. Trečia, jog visiems šiems asmenims reikės kaupti turtą pensijoms, bent iš dalies, patiems, su tam tikromis valstybės kompensacijomis.
Remiantis Sodros 2019 metų ataskaita, per 2019 metus iš valstybės biudžeto buvo gauta ir į privačius pensijų fondus pervesta 110 mln. eurų (čia tie patys skanukai). Kiek tiksliai dėl GPM lengvatos kaupiantiesiems grąžinta nesiknisime, bet ten tikrai kažkiek dešimčių milijonų bus. Tad valstybei per metus skatinti žmones kaupti kainuoja 150-200 mln. eurų.
Remiantis Statistikos departamento duomenimis, per 2019 Lietuvoje gimė 27393 vaikai. Skaičius vienok mažas ir liūdina. Tačiau suteikia ir tam tikrų privalumų. Pavyzdžiui, mes tikrai galime sau leisti kiekvienam naujagimiui sukurti pensijų sąskaitą Lietuvos banke ir į ją įmesti, tarkime, 4000 eurų. Toks fokusas 2019 būtų kainavęs tiek pat, kiek antros pakopos skatinimas – maždaug 110 mln. eurų.
Kas iš to?
Jei šie 4 000 atsigultų į sąskaitą, kuria naujagimis galės pasinaudoti tik sulaukęs pensijos, gautumėme magijos. Įsivaizduokime, kad šie pinigai būtų investuojami į Lietuvos banko, finansų ministerijos ar naujos institucijos valdomą Lietuvos valstybinį fondą. Tokius turi Norvegija, Saudo Arabija, tad jie nėra naujiena. Valstybinių fondų esmė – valstybės resursus investuoti ypatingai ilgam laikotarpiui.
Bet valdymas ir struktūra tėra techninės detalės. Grįžkim prie esmės.
Tik naujagimiui atėjus į pasaulį į asmeninę sąskaitą padėti ir į valstybinį fondą investuoti pinigai realiai galėtų generuoti 5-8% metinę grąžą. Tai reikštų, jog pirmąją gyvenimo dieną gauti 4 000 eurų po 65 metų virstų kažkuo tarp 100 tūkstančių (su 5% vidutine metine grąža) ir 600 tūkstančių (su 8% vidutine metine grąža) eurų. Sumos nėra kosminės, bet būtų realu tikėtis, kad kiekvienas Lietuvos pilietis pensiją pradėtų su keliais šimtais tūkstančių eurų sąskaitoje.
Toks triukas leistų sumažinti tiek valstybinės pensijų sistemos apkrautumą, tiek valstybės dalyvavimą privataus kaupimo finansiniame skatinime. Taip pat mažintų turto nelygybę, nes kiekvienas naujagimis automatiškai gautų finansinio turto. Tad atsilikimas tarp galinčių bei žinančių, kaip nusipirkti vertybinių popierių bei to negalinčių padaryti, augtų bent kiek lėčiau.
Bendrai tai net nėra kažkoks ypatingai rimtas fokusas. Tiesiog elementarus ilgalaikių valstybės finansinių srautų planavimo pavyzdys. Šiuo atveju valstybė pasirinktų suprasti, kad žmogui reikės mokėti pensiją ne tada, kai žmogus tampa pensininku, o tada, kai jis gimsta. Taip elgtis ilguoju laikotarpiu būtų efektyviau ir pigiau.
Lietuvos minusai – žemas gimstamumas, nedidelis gyventojų skaičius, nesusiformavusi privataus kaupimo sistema – būtų paversti pliusais. Pavyzdžiui, Indijai finansuoti ir vėliau administruoti tokią sistemą iš esmės būtų neįmanoma. Tuo tarpu mes tai galime padaryti lengvai. Be to, jei sistemą pradėtų taikyti didesnė šalis, galima būtų kalbėti apie potencialius disbalansus finansų sistemoje ir realioje ekonomikoje. Bet jei tuo užsiimtų Lietuva su savo šimtu milijonų eurų per metus, nei pasaulio ekonomika, nei finansų rinkos to net nepastebėtų.
Galiausiai, tokia sistema sukurtų tam tikrą užtikrintumą ir mažintų gyventojų patiriamą stresą dėl finansinės padėties. Kiekvienas Lietuvos pilietis žinotų, kad valstybė juo pradėjo rūpintis tik jam gimus. Ir, nepaisant jo pasirinkimų gyvenime, jis gali jaustis užtikrintas bent minimaliu turtu senatvėje. Keturi tūkstančiai žmogui nėra didelė investicija tokiems tikslams pasiekti.
Idėja duoti kiekvienam gimusiam vaikui kažkiek tūkstančių nėra kvaila ar bloga. Net priešingai, tai galėtų būti puikus netipinis sprendimas, leidžiantis mums šalies minusus paversti pliusais bei sutvarkyti ilgojo laikotarpio problemas. Pasinaudojant proga būtų galima ir viešųjų ryšių neblogai per visą pasaulį pasukti, konferencijose pasigirti ir mūsų inovatyvumą parodyti. Tik greičiausiai tokia idėja per daug neįprasta, jog būtų praktiškai įgyvendinta.