Nors per metus gali nutikti daug, esminiai pokyčiai trunka gerokai ilgiau. O gerai suprasti ne tik pokyčius, bet ir jų įtaką ateičiai gali prireikti ypatingai daug laiko.

Taip jau pusiau simboliškai susidėliojo (tai yra pakankamai, idant galėčiau patenkinti poreikį sau svarbias datas sulyginti su didesnės reikšmės datomis), jog su Lietuvos šimtmečiu sueina ir penki metai nuo priimto sprendimo gyventi Lietuvoje.

Tuo metu sprendimas visiems atrodė keistas. Sakydavo, gi lik gyventi saloje – kalbą moki, diplomas dantyse, tik eik ir uždirbinėk, ką čia toj Lietuvoj. Į ką visad atsakydavau, kad nepykit, bet skaičiuoti moku, nesu visai beviltiškas, namie bus tikrai geriau. Ir buvau visiškai teisus.

Tuo metu Lietuvoje tikrai buvo liūdniau. Vis dar jaučiamos krizės pasekmės, mažiau nei 500 eurų siekiantis vidutinis atlyginimas, nedaug tarptautinių įmonių.

Atrodytų visai neseniai tie 2012-2013 buvo, tačiau, tuo metu neturėjome jokių užsienietiškų paslaugų centrų, masės pasaulinio lygio IT įmonių, vietinių tarptautinę rinką kapojančių startuolių. Net Kaunas tada dar nesitvarkė – kiek daug per tuos penkerius metus nutikti gali, a?

Nepaisant to, jau tada rašydavau, kad Lietuva yra nuostabiausia šalis pasaulyje, nes čia gyventi yra ypatingai puiku. Kuo niekas netikėdavo. Netikėdavo, iki pasidarė akivaizdu, kad Lietuvoje žmonių, kurie kuriame nors socialiniame tinkle nepublikavo nuotraukos iš Maldyvų, Tailando, Balio ar Seišelių yra mažiau, nei tų, kurie publikavo. Kas iš savęs nėra vienintelis gero gyvenimo matas, tačiau šį tą pasako.

Žinoma, čia visuomet puikiai veikia burbulo argumentas – tai tik kelių išrinktųjų gyvenimas, o tikra Lietuva yra ten regione, kur net interneto nėra. Nors pagrindo argumentas turi, bet vis auganti gyventojų tame pseudo burbule dalis sako, kad tai nėra burbulas. Tiesiog, vis didesnė dalis žmonių tampa vis turtingesnė. Gyvename vis geriau.

Tiek žmonių, tiek verslų požiūris į valstybę bei pilietiškumą iš pagrindų keičiasi. Šiandien policininkui duoti kyšį nebėra visiškai įprasta. O vogti iš valstybės ir tuo girtis skoninga nebent siauruose durnių ratuose. Kaip ir pasakoti, kad prie ruso buvo geriau. Mūsų visuomenėje per trumpą laiką įvyko daug lūžių, kurie iš esmės keičia ir socio-ekonominę padėtį.
Tautvydas Marčiulaitis
Ką taip pat parodo ir jau milijoną kartų aptartos problemos su automobilio statymu prie prekybos centrų, pilni barai bei restoranai ir vasaromis už Veneciją pilnesnė Nida.

Jau nekalbant apie vietinį turizmą, kur kambarį savaitgaliui turi užsisakyti pusmetį iki norimos datos. Nepaisant, kad už tą kambarį sutinki ir 300 arba daugiau eurų (tūkstantį litų) per naktį mokėti.

Taip pat itin daug apie mus pasako ir asmeninės tragedijos, kurios tampa nacionalinės reikšmės įvykiais. Ar tai būtų prašymas padėti sergančiam vaikui, ar smurto protrūkis artimoje aplinkoje, ar žiaurus rezonansinis nusikaltimas, mūsų visuomenė tampa vis labiau vieninga bei vis labiau norinti padėti kitiems. Išaugame iš to baisaus sovietinio mąstymo, kur svarbiausia prisigrobti sau. Pradėjome mylėti žmones aplink save bei esame vis labiau pasiruošę jiems padėti.

Vien Kompiuteriukai.lt iniciatyva, kurios tikslas kiekvienam Lietuvos vaikui padovanoti po mikrokompiuterį, idant vaikai nuo mažens pradėtų programuoti, parodo, kiek toli per kokį trumpą laiko tarpą pažengėme. Prieš penkis ar dešimt metų tikėtis, jog keli pilietiškai nusiteikę žmonės savo iniciatyva, už tai nieko negaudami, iš privataus verslo bei gerų žmonių ims ir surinks kelis šimtus tūkstančių eurų tam, kad Lietuvos ateitis būtų šviesesnė, buvo daugiau nei naivu. Tačiau 2017 tai įvyko ir niekas net nenustebo.

Tiek žmonių, tiek verslų požiūris į valstybę bei pilietiškumą iš pagrindų keičiasi. Šiandien policininkui duoti kyšį nebėra visiškai įprasta.

O vogti iš valstybės ir tuo girtis skoninga nebent siauruose durnių ratuose. Kaip ir pasakoti, kad prie ruso buvo geriau. Mūsų visuomenėje per trumpą laiką įvyko daug lūžių, kurie iš esmės keičia ir socio-ekonominę padėtį.

Žinoma, problemų vis dar daug. Itin nesveika švietimo sistema, maži gydytojų atlyginimai, siautėjantys vietiniai karaliukai (ir karalienės) regionuose. Bet ir čia padėtis po truputį keičiasi. Lėčiau nei norėtųsi, tačiau judame į priekį. Valstybinės strategijos neturėjimas bei pastovus valdžios noras vykdyti ad-hoc sprendimus savo kainą turi. Kaip bebūtų, tai yra išgydoma.

Kartu su besikeičiančiu visuomenės požiūriu į pilietiškumą bei visuomeniškumą, ilgainiui pasikeis ir valdymo aparatas.

Tobulas jis nebus niekada, tokių pasaulyje nėra. Tačiau ateis diena, kai valdžioje vis daugiau įtakos turės pilietiški jaunuoliai, kurie supras ne tik reitingų bei rinkimų, o ir ilgalaikės strategijos svarbą. Ir tol ilgai laukti nereikės, šie procesai jau vyksta.

Kiekvieną dieną dauguma mūsų gyvena vis geresnėje valstybėje. Esame vis turtingesni, laimingesni, turime vis daugiau laisvių ir galimybių. Mūsų problemos ir bėdos tampa vis artimesnės toms, su kuriomis žmonės susiduria ne rytų bloke, o vakarų pasaulyje.

Tad pelnytai ir tvirtai stovime nebe besivystančių, o išsivysčiusių demokratinių valstybių, kuriose gera bei saugu gyventi gretose.

Taip, esame labai nemaloniame ekonominio vystymosi etape, kur produktų bei paslaugų kainos su išorės rinkomis asimiliavosi greičiau, nei atlyginimai, tačiau tai praeis. Tai yra normalus valstybės vystymosi etapas, kurio skausmingumą lėmė gerų strateginių valdžios sprendimų trūkumas. Kaip bebūtų, tos pačios išorės jėgos, kurios užnešė kainas, pakels ir atlyginimus. Tai paprasčiausiai neišvengiama.

Prieš maždaug dešimt metų mokykloje turėjome užduotį: parašyti laišką ateities sau. Banali užduotis, tačiau neseniai vaikystės namuose radus tą laišką pasidarė malonu dėl praeities savęs. Nes prie visų beletristikų, laiške sau rašiau – netikėta sėkmė ateina po dešimties metų sunkaus darbo. Kuo vis dar nuoširdžiai tikiu.

Todėl linkiu ir kiekvienam suprasti, jog dalykai nevyksta iškart. Žiūrint iš tolo, mūsų gyvenimas nuosaikiai gerėja ir Lietuva tampa vis nuostabesne valstybe. Taip, problemų mes turime aibę, tačiau tos problemos nebėra tokios pačios, jos tampa vis panašesnės į dešimtmečius neišsprendžiamas tų valstybių, kuriomis norime būti problemas.

O tos problemos, kurios yra mums unikalios, ilgainiui bus išspręstos. Arba rinkos ekonomikos dėsnių, arba teisingų valdžios sprendimų. Tačiau jos, nebent būsim vėl okupuoti, tikrai dings.

Kartu su visomis apokaliptinėmis išsivaikščiojančios ir prasigėrusios Lietuvos pranašystėmis.
Jei toliau judėsime ta pačia kryptimi ir, bent kartais pamiršdami trumpalaikę asmeninę naudą, sieksime bendrai kurti geresnę valstybę, ją ir turėsime.

Tam tiesiog reikia nuoseklaus darbo ir laiko. O smulkios einamosios problemos išsispręs savaime.