aA
Leidykla „Briedis“ pristato naujieną – sero Winstono S. Churchillio atsiminimų „Antrasis pasaulinis karas“ antrąjį tomą „Vieni“. Už šiuos memuarus jam suteikta Nobelio literatūros premija.
Adolfas Hitleris, Josifas Stalinas. TopFoto/Scanpix
Adolfas Hitleris, Josifas Stalinas. TopFoto/Scanpix
© DELFI montažas

Antrajame W. Churchillio knygų serijos tome „Vieni“ toliau pasakojama apie Europoje vis labiau įsiliepsnojantį karą. Didžiosios Britanijos sąjungininkė Prancūzija nesėkmingai bandė priešintis galingam iš šiaurės per Belgijos teritoriją smogusiam vokiečių kumščiui. Prancūzijos pajėgos traukėsi, užleido miestą po miesto, štabe įsivyravo slogios nuotaikos.

Vokiečiams pristabdžius puolimą, Diunkerke užspeistam ekspediciniam britų kariuomenės korpusui ir kai kuriems prancūzų kariuomenės daliniams vargais negalais pavyko evakuotis į Didžiąją Britaniją. 1940 m. birželio 14 d. vokiečiai įžengė į Paryžių, kur netrukus triumfuodamas apsilankė ir pats A. Hitleris. W. Churchillis rašo: „Nacių Vokietijai atėjo didingos dienos. Hitleris šoko džiugų pergalės šokį, privertęs prancūzus patirti pažeminimą ir Kompjene pasirašyti paliaubų sutartį.“

Kapituliavus Prancūzijai, Britų imperija liko vienui viena kovoti prieš galingą priešą. Šalis ėmė rengtis galimai vokiečių invazijai per Lamanšą, statė pakrantės įtvirtinimus, pašaukė į karo tarnybą daugybę civilių, šalies ekonomika ėmė veikti ypatingu karo meto režimu.

Nors, kaip parodė laikas, vokiečių įsiveržimo į Britanijos salą planams nebuvo lemta išsipildyti, padangėje ir jūrose užvirė aršios kovos. Londonas nuolat patirdavo vokiečių bombonešių antskrydžius, ištisi miesto kvartalai buvo sulyginti su žeme, bet atkaklaus ir užsispyrusio premjero W. Churchillio vedami, visas karo negandas kenčiantys britai nė nemanė pasiduoti.

Be nacistinės A. Hitlerio vadovaujamos Vokietijos, ne mažiau agresyvią politiką vykdė ir B. Mussolinio Italija.

Fašistinė Roma siekė plėsti savo įtaką Pietų Europoje ir Šiaurės Afrikoje. 1940 m. rugsėjį italai įsiveržė į britų valdomą Egiptą, o netrukus ir į Graikiją.

Kai Afrikos dykumose šauniai kovęsi britai kur kas gausesnes italų pajėgas privertė trauktis, šiems į pagalbą atskubėjo legendiniu tapęs E. Rommelio vadovaujamas Afrikos korpusas. Kitas kovos veiksmų židinys įsižiebė Graikijai priklausančioje Kretos saloje. Čia vokiečių parašiutininkams pavyko išstumti salą kontroliavusius britus.

1941 m. birželio 22 d. įvykiai pakrypo daug kam netikėta linkme. Trečiasis reichas įsivėlė į karą su buvusia savo sąjungininke ir ekonomine partnere Sovietų Sąjunga. Nors W. Churchillis buvo aršus kruvinojo komunizmo priešas nuo pat bolševikų perversmo Rusijoje laikų, jis suprato, kad bendra grėsmė Londoną neišvengiamai stumia į suartėjimą su Maskva.

Britų žvalgyba ne kartą bandė įspėti J. Staliną apie gresiantį vokiečių puolimą, tačiau vienvaldis Kremliaus šeimininkas bet kokiems įspėjimams liko kurčias. Netrukus karo pabūklai nugriaudėjo ir Europos rytuose...

Knygos „Vieni“ viršelis
Knygos „Vieni“ viršelis
© Leidykla "Briedis"

DELFI kviečia skaityti knygos ištrauką.

***

Nemezidė įkūnija „atpildo deivę, kuri atima visus nepelnytos sėkmės atneštus vaisius, pažaboja pasipūtimą ir perdėtą pasitikėjimą savimi, [...] rūsčiai baudžia už ypač sunkius nusikaltimus.“ Dabar turime atskleisti sovietų vyriausybės ir milžiniško komunistinio valdymo aparato šaltakraujiškų apskaičiavimų klaidingumą bei niekingumą ir stebėtiną savo pačių padėties neišmanymą. Jie parodė visišką abejingumą Vakarų šalių likimui, nors tai reiškė „antrojo fronto“, kurio jiems netrukus teko atkakliai reikalauti, žlugdymą.

Atrodo, jie net neįtarė, kad Hitleris daugiau kaip prieš šešis mėnesius jau buvo nusprendęs juos sunaikinti. Jeigu jų žvalgybos tarnyba informavo juos apie vokiečių stambių karinių išteklių perkėlimą Rytų link, kuris kiekvieną dieną intensyvėjo, jie pražiopsojo galimybę žengti daugybę būtinų atsakomųjų žingsnių.

Pavyzdžiui, leido vokiečiams užgrobti visus Balkanus. Jie nekentė Vakarų demokratijų ir niekino jas, nors jiems ir jų saugumui gyvybiškai svarbias keturias valstybes – Turkiją, Rumuniją, Bulgariją ir Jugoslaviją – sovietų vyriausybė, Britanijos aktyviai remiama, galėjo sausio mėnesį sujungti į vieningą Balkanų frontą, nukreiptą prieš Hitlerį. Jie leido kilti sumaiščiai, ir visos šios valstybės, išskyrus Turkiją, buvo sudorotos viena po kitos. Karas iš tiesų yra ištisa šiurkščių klaidų virtinė, tačiau vargu ar istorijai žinoma kita tokia klaida, tolygi tai, kokią padarė Stalinas ir kiti komunistų vadai, vangiai delsdami ir atsisakydami visų galimybių Balkanuose ar nepajėgdami suvokti baisaus užpuolimo grėsmės, pakibusios virš Rusijos. Iki tol mes juos laikėme apdairiais savanaudžiais. Šiuo laikotarpiu paaiškėjo ir jų naivumas. Dar buvo laiko mesti ant karo svarstyklių motušės Rusijos galią, dydį, drąsą ir ištvermę. Tačiau, vertinant strategijos, politikos, įžvalgumo ir kompetentingumo požiūriu, Stalinas ir jo komisarai tada pasirodė esą labiausiai apmulkinti Antrojo pasaulinio karo neišmanėliai.

* * *

1940 m. gruodžio 12 d. Hitlerio direktyva „Barbarossa“ nužymėjo pajėgų, telkiamų prieš Rusiją, apimtis ir jų pirmaeilius uždavinius. Tą dieną Rytų frontui iš viso buvo sutelktos 34 divizijos. Šio skaičiaus padidinimas daugiau kaip tris kartus buvo sudėtingas planavimo ir pasirengimo procesas, jam buvo skirti visi 1941 m. pradžios mėnesiai.

A. Hitleris ir W. Keitelis nagrinėja SSRS užpuolimo planą „Barbarossa“. 1940 m.
A. Hitleris ir W. Keitelis nagrinėja SSRS užpuolimo planą „Barbarossa“. 1940 m.
© Leidykla "Briedis"

Balkanų avantiūra, į kurią fiureris leidosi įtraukiamas, pareikalavo perkelti iš rytų į pietus penkias divizijas, trys iš jų buvo tankų. Rytuose dislokuotų vokiečių pajėgų skaičius gegužę išaugo iki 87 divizijų, iš jų ne mažiau kaip 25 divizijas perėmė Balkanai. Atsižvelgus į įsiveržimo į Rusiją svarbą ir rizikingumą, buvo tikrai neapdairu trikdyti jėgų koncentravimą rytuose, šitaip rimtai nukrypstant nuo pagrindinio plano. Dar pamatysime, kaip puolimo atidėjimas penkioms savaitėms dėl mūsų pasipriešinimo Balkanuose ir ypač dėl jugoslavų revoliucijos, atsiliepė svarbiausiajai operacijai. Niekas negalėtų tiksliai nustatyti, kokią reikšmę tas atidėjimas turėjo vokiečių ir rusų karo kampanijoje prieš prasidedant žiemai. Yra pagrindo manyti, kad tai išgelbėjo Maskvą nuo užėmimo. Visą gegužę ir birželio pradžioje didelė dalis puikiai parengtų Vokietijos armijos divizijų ir visos tankų divizijos buvo perkeliamos iš Balkanų į Rytų frontą, ir įsiveržimo momentu vokiečiai turėjo 120 divizijų, iš jų 17 tankų ir 12 mechanizuotųjų divizijų. Į jų armijų grupę „Pietūs“ buvo įtrauktos ir šešios rumunų divizijos. Rezerve buvo sutelktos arba telkiamos dar 26 divizijos, taigi liepos pradžioje vyriausioji vokiečių pajėgų vadovybė turėjo mažiausiai 150 divizijų, palaikomų pagrindinės smogiamosios jėgos – karinių oro pajėgų, kurias sudarė maždaug 2700 lėktuvų.

* * *

Iki kovo pabaigos nebuvau įsitikinęs nei dėl Hitlerio pasiryžimo žūtbūtiniam karui su Rusija, nei dėl šio karo pradžios artumo. Mūsų žvalgybos pranešimuose buvo išsamiai atskleidžiamas intensyvus vokiečių kariuomenės judėjimas Balkanų valstybių link ir jų teritorijose, tai buvo pastebima pirmuosius tris 1941 m. mėnesius. Tose neva neutraliose valstybėse mūsų agentai galėjo keliauti gana laisvai ir turėjo galimybę tiksliai informuoti mus apie stambias vokiečių pajėgas, judančias geležinkeliais ir plentais į pietryčius. Tačiau šie veiksmai nebūtinai turėjo būti susiję su įsiveržimu į Rusiją, visus juos buvo nesunku paaiškinti vokiečių interesais ir jų vykdoma politika Rumunijoje bei Bulgarijoje, jų ketinimais Graikijos atžvilgiu bei susitarimais dėl bendradarbiavimo su Jugoslavija ir Vengrija. Kur kas sunkiau buvo gauti informacijos apie milžinišką pajėgų judėjimą per Vokietiją į pagrindinį Rusijos frontą, nusidriekusį nuo Rumunijos iki Baltijos jūros. Prielaida, kad šiame etape dar nesusitvarkiusi Balkanuose Vokietija pradėtų kitą, rimtesnį karą su Rusija, man atrodė esanti per daug įtikinama, kad galėtų būti teisinga.

Nebuvo jokių požymių, rodančių vokiečių pajėgų, esančių priešais mus anapus Lamanšo, skaičiaus mažinimą. Vokiečių aviacija teberengė intensyvius antskrydžius prieš Britaniją. Motyvai, kuriais buvo aiškinamas vokiečių kariuomenės telkimas Rumunijoje ir Bulgarijoje, matyt, priimtinas sovietų vyriausybei, mūsų turimi duomenys apie vertingų medžiagų krovinius, dideliais kiekiais siunčiamus iš Rusijos į Vokietiją, akivaizdus abiejų šalių suinteresuotumas Britanijos imperijos rytuose užgrobimu ir pasidalijimu, visa tai atrodė kur kas panašiau į tai, kad Hitleris su Stalinu sudarys sandėrį mūsų sąskaita, o ne kariaus vienas prieš kitą. Tas sandėris, kaip dabar žinome, Stalinui labai rūpėjo.

Šios nuomonės laikėsi ir mūsų Jungtinis žvalgybos komitetas. Balandžio 7 d. jo vadovai informavo, kad iš Europos ateina daug pranešimų apie vokiečių planus pulti Rusiją. Nors Vokietija, sakė jie, rytuose laikanti dideles pajėgas, ir tikėtina, anksčiau ar vėliau kariausianti su Rusija, tačiau vargu ar ji kol kas ryžtųsi atidaryti dar vieną platų karo frontą. Jų nuomone, pagrindinis Vokietijos tikslas 1941 metais – Jungtinės Karalystės sutriuškinimas. Jau gegužės 23 d. šis komitetas, sudarytas iš trijų kariuomenės rūšių žvalgybos tarnybų, pranešė, kad gandai apie artėjantį Rusijos užpuolimą nutilo ir kad būta pranešimų apie laukiamą naują susitarimą tarp abiejų šalių.

1941 m. pabaigoje pajutau ir palengvėjimą, ir nerimą, kai perskaičiau žvalgybos pranešimą, gautą iš vieno patikimiausių mūsų informacijos šaltinių, apie vokiečių tankų pervežimą geležinkeliu iš Bukarešto į Krokuvą ir atgal.
Ištrauka iš knygos „Vieni“

Mūsų štabų viršininkai buvo įžvalgesni ir kategoriškesni už savo patarėjus. „Turime tvirtų įrodymų, – perspėjo jie Artimųjų Rytų karinę vadovybę gegužės 23 d., – kad vokiečiai telkia prieš Rusiją didžiulę sausumos kariuomenę ir oro pajėgas. Grasindami šiomis pajėgomis, jie veikiausiai reikalaus nuolaidų, mums itin pavojingų. Jei rusai atsisakys jas suteikti, vokiečiai puls.“

Ir tiktai birželio 5 d. Jungtinis žvalgybos komitetas pranešė, kad vokiečių karinių pasirengimų Rytų Europoje mastas greičiausiai reiškia, kad ant kortos pastatyta kai kas daug svarbiau nei ekonominis susitarimas. Galimas dalykas, kad vokiečiai nori pašalinti nuo savo rytinių sienų potencialų pavojų, kurį kelia nuolat stiprėjančios sovietų ginkluotosios pajėgos. Komitetas manąs, kad kol kas neįmanoma pasakyti, kuo tai baigsis – karu ar susitarimu.

Vermachto 217-osios pėstininkų divizijos karininkai gauna vokus su vadovybės įsakymaisruoštis puolimui. 1941 m. birželio 20 d.
Vermachto 217-osios pėstininkų divizijos karininkai gauna vokus su vadovybės įsakymaisruoštis puolimui. 1941 m. birželio 20 d.
© Leidykla "Briedis"

Tokia kolektyvinės išminties išraiška manęs netenkino, buvau linkęs pats susipažinti su pirmine informacija. Todėl dar 1940 m. vasarą pavedžiau majorui Desmondui Mortonui kasdien pateikti man atrinktus sensacingus pranešimus, kuriuos visada perskaitydavau, šitaip susidarydamas savo nuomonę kartais daug anksčiau už kitus. Taigi, 1941 m. pabaigoje pajutau ir palengvėjimą, ir nerimą, kai perskaičiau žvalgybos pranešimą, gautą iš vieno patikimiausių mūsų informacijos šaltinių, apie vokiečių tankų pervežimą geležinkeliu iš Bukarešto į Krokuvą ir atgal. Visų pirma iš jo supratau, kad po to, kai Jugoslavijos ministrai Vienoje priėmė vokiečių sąlygas, trys iš penkių tankų divizijų, siunčiamų per Rumuniją į pietus Graikijos ir Jugoslavijos link, buvo nusiųstos šiaurėn į Krokuvą, ir antra, kad po revoliucijos Belgrade šis pervežimas buvo atšauktas, o tos trys tankų divizijos buvo sugrąžintos į Rumuniją. Nuslėpti nuo mūsų vietinių agentų maždaug šešiasdešimties traukinių važinėjimą pirmyn ir atgal nebuvo įmanoma.

Padėtis Rytuose man tapo aiški lyg blykstelėjus žaibui. Skubus tokių stambių tankų pajėgų, reikalingų Balkanų regione, permetimas į Krokuvą galėjo reikšti tik Hitlerio ketinimą gegužės mėnesį pulti Rusiją. Nuo šiol neabejojau, kad tai yra pagrindinis jo siekis. Faktas, kad dėl Belgrado revoliucijos prireikė grąžinti jas į Rumuniją, greičiausiai reiškė puolimo datos atidėjimą iš gegužės į birželį. Ieškojau kokių nors būdų perspėti Staliną ir atkreipdamas jo dėmesį į gresiantį pavojų užmegzti su juo ryšius, panašius į mano ryšius su prezidentu Rooseveltu. Žinutę parašiau trumpą, su subtilia užuomina, tikėdamasis, kad jau pats informavimo faktas ir kad tai – pirmasis kreipimasis į jį po mano oficialios 1940 m. birželio 25 d. telegramos, pristačiusios ambasadorių serą Staffordą Crippsą, patrauks jo dėmesį ir privers susimąstyti.

Ministras pirmininkas serui Staffordui Crippsui 1941 m. bal. 3 d.

Šis tekstas nuo manęs p. Stalinui, su sąlyga, kad įteiksite jam asmeniškai:

Iš patikimo agento esu gavęs tikrų žinių apie tai, kad vokiečiai, manydami įpainioję Jugoslaviją į savo tinklą – tai yra, po kovo 20-osios, – pradėjo perkėlinėti iš Rumunijos į Pietų Lenkiją tris iš penkių savo tankų divizijų. Vos sužinojus apie serbų revoliuciją, šis perkėlimas buvo atšauktas. Jūsų prakilnybė nesunkiai suvoks šių faktų reikšmę.

Britanijos ambasadorius atsakė tik balandžio 12 d., pranešdamas, kad dar prieš gaudamas mano telegramą jis pats buvo kreipęsis į Vyšinskį ilgu asmenišku laišku, kuriame buvo išvardyti daugelis atvejų, kai sovietų vyriausybė praleido progą pasipriešinti vokiečių kėslams Balkanuose, ir primygtinai įtikinėjo, kad SSRS dėl savo pačios interesų turėtų apsispręsti dėl neatidėliotino veiksmingo bendradarbiavimo su šalimis, vis dar besipriešinančiomis Ašiai tame regione. „Jeigu dabar perduočiau per Molotovą, – rašė jis, – ministro pirmininko žinutę, kurioje gerokai trumpesniu ir mažiau įtaigiu pavidalu išdėstyta ta pati tezė, bijau, kad ji veikiausiai tik sumenkintų įspūdį, kurį jau bus palikęs mano laiškas Vyšinskiui. [...]“

Šis atsakymas ir delsimas atsakyti mane labai supykdė. Tai buvo vienintelis mano kreipimasis į Staliną prieš prasidedant puolimui. Jo lakoniškumas, ypatingas perdavimo būdas ir tai, kad vyriausybės vadovas įpareigojo ambasadorių įteikti jį asmeniškai Rusijos vyriausybės vadovui, turėjo suteikti jam ypatingą svarbą ir patraukti Stalino dėmesį. Galiausiai man buvo pranešta, kad seras Staffordas balandžio 19 d. įteikęs jį Vyšinskiui, o Vyšinskis balandžio 23 d. raštu informavęs jį apie perdavimą Stalinui.

Negalėčiau pareikšti kokios nors baigtinės nuomonės, ar būtų mano žinutė pakeitusi įvykių eigą, jei ji būtų buvusi įteikta punktualiai, kaip buvo nurodyta. Tačiau vis dar apgailestauju, kad mano nurodymai nebuvo tiksliai įvykdyti. Jeigu būčiau turėjęs tiesioginį ryšį su Stalinu, galbūt būčiau galėjęs perspėti jį, užkirsdamas kelią tokiam masiškam jo aviacijos pajėgų sunaikinimui ant žemės. (...)

Visos informacijos apie nuotaikas Maskvoje mes, žinoma, neturėjome, tačiau vokiečių tikslas atrodė aiškus ir suprantamas. Gegužės 9 d. išsiunčiau generolui Smutsui telegramą: „Panašu, kad Hitleris kaupia jėgas prieš Rusiją. Kariuomenė, tankai ir lėktuvai nepaliaujamai vyksta iš Balkanų į šiaurę ir iš Vokietijos bei Prancūzijos į rytus.“ Stalinas tikriausiai iš visų jėgų stengėsi išsaugoti savo iliuzijas dėl Hitlerio politikos. (...)

Prieš prasidedant SSRS–Vokietijos karui J. Stalinas į perspėjimus apie artėjančią grėsmę nekreipė nė mažiausio dėmesio.
Prieš prasidedant SSRS–Vokietijos karui J. Stalinas į perspėjimus apie artėjančią grėsmę nekreipė nė mažiausio dėmesio.
© Leidykla "Briedis"

Hitleris turėjo visišką teisę jausti pasitenkinimą savo sėkmingomis dezinformavimo bei maskavimo priemonėmis ir būsimos aukos nuotaikomis. Paskutinė Molotovo kvailybė verta atskiro aprašymo. Birželio 22-ąją 1.17 val. nakties Schulenburgas dar kartą telegrafavo Vokietijos užsienio reikalų ministerijai:

Šiandien 9.30 val. vakaro Molotovas iškvietė mane į savo biurą. Užsiminęs, kad vokiečių lėktuvai tariamai ne kartą pažeidinėjantys sieną, [...] Molotovas pareiškė štai ką:

Būta daug požymių, rodančių, kad vokiečių vyriausybė nepatenkinta sovietų vyriausybės veiksmais. Net paplitę gandai apie gresiantį Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karą. Sovietų vyriausybė negalinti suprasti Vokietijos nepasitenkinimo priežasčių. [...] Jis būsiąs dėkingas, jeigu pasakyčiau jam, kuo paaiškintina dabartinė padėtis Vokietijos ir Sovietų Rusijos santykiuose.

Pasakiau, kad negaliu atsakyti į jo klausimą, nes neturiu atitinkamos informacijos, bet jo pageidavimą perduosiu Berlynui.

Tačiau lemtinga valanda jau atėjo. Tą pačią 1941 m. birželio 22 d. 4 val. ryto Ribbentropas įteikė Rusijos ambasadoriui Berlyne oficialų pareiškimą apie karo paskelbimą. Auštant Schulenburgas pats atvyko į Kremlių pas Molotovą. Pastarasis tylėdamas išklausė vokiečių ambasadoriaus perskaitytą pareiškimą, o paskui pasakė: „Tai karas. Jūsų lėktuvai ką tik bombardavo bent dešimt taikių miestelių. Nejaugi manote, kad mes to nusipelnėme?

Leidykla „Briedis“
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Nausėda: gavome pažadą – iki vasaros pradžios galėsime paskiepyti 70 proc. gyventojų

Prezidentas Gitanas Nausėda penktadienį nuotolinėje spaudos konferencijoje pranešė, kad Lietuva...

Nuo COVID-19 mirė dar vienas jaunesnis nei 40 metų asmuo: sirgo ilgiau nei mėnesį (107)

Koronavirusas pasiglemžė dar vieno jaunesnio nei 40 metų asmens gyvybę. Penktadienio rytą...

Aukščiausio lygio ES diplomatui – Baltijos šalių perspėjimas dėl vizito į Maskvą (104)

Europos Sąjungos aukščiausio lygio diplomatas Josepas Borrellis planuoja pranešti apie vasarį...

Lietuvai atsisakius įsigyti brangesnę vakciną, verslas pasipiktinęs: yra pasiryžę pirkti savomis lėšomis (147)

Praėjusią savaitę vakcinos nuo koronaviruso gamintojai „ BioNTech “ ir „ Pfizer “...

Vieno didžiausių Europos drabužių prekybos tinklų paslaptis – įdarbino kaimo bobutes siūti madingas kopijas

Dar iki tol, kol pirmoji „H&M“ parduotuvė Vilniuje atvėrė duris, lietuviai jau puikiai žinojo...

Policijai įkliuvo ypač įžūlus sukčius: nukentėjo dešimtys žmonių, žala – daugiau kaip 300 tūkst. eurų (323)

Aplinkiniams solidaus ir patikimo verslininko įvaizdį sudaręs 25 metų vilnietis Jonas...

„Bloomberg“: Kremlius Navalną planuoja pasodinti 13 metų (352)

Artimiausiu metu opozicijos lyderį Aleksejų Navalną ketinama perkelti į koloniją, kur jis...

Lietuvoje – 1032 nauji koronaviruso atvejai, 29 mirtys praėjusią parą nuo koronaviruso mirė 30–99 metų žmonės (228)

Per praėjusią parą Lietuvoje nustatyti 1032 nauji COVID-19 ligos atvejai, mirė 29 žmonės,...

Nausėda: gavome pažadą – iki vasaros pradžios galėsime paskiepyti 70 proc. gyventojų (4)

Prezidentas Gitanas Nausėda penktadienį nuotolinėje spaudos konferencijoje pranešė, kad Lietuva...

Tiesioginė transliacija / Jūs rimtai? Vaitulionis – apie skandalus ir naujienas (14)

Termometrų stulpeliai leidosi gerokai žemiau nulio, tačiau lietuvių tai neišgąsdino, jie ne...