Nikolajaus Chochlovo knyga „Likvidatoriaus išpažintis” – tai nepramanyta, be galo dramatiška sovietų žvalgybininko istorija. Joje autorius pasakoja, kaip būdamas visai jaunas pateko į žvalgybą, kaip Antrojo pasaulinio karo metais vokiečių kariuomenės užnugaryje rengė pasikėsinimą į Baltarusijos generalinį komisarą W. Kubę, kuris netrukus buvo susprogdintas savo lovoje, nors ir be tiesioginio Chochlovo dalyvavimo.
1954 m. kapitonas Chochlovas gauna užduotį suburti slaptą agentų grupę ir Vakarų Vokietijoje nužudyti Maskvai pavojingą rusų antikomunistinės organizacijos vadovą Georgijų Okolovičių. Galutinai pasibjaurėjęs teroristiniais sovietų valdžios metodais ir nė už ką nesiryždamas žmogžudystei, žvalgybininkas nusprendžia įspėti auką apie neišvengiamą grėsmę ir pasiūlyti jai pradingti, o paskui ramiai grįžti į Maskvą pas žmoną ir mažametį sūnų.
Deja, viskas pakrypo ne taip, kaip Chochlovas tikėjosi. Perspėjęs Okolovičių, jis pateko į amerikiečių žvalgybos rankas ir buvo priverstas viešai demaskuotis. Viltys grįžti į Sovietų Sąjungą žlugo, kaip ir utopiniai planai su amerikiečių diplomatų pagalba išvežti iš SSRS savo šeimą. Chochlovas atrado naują tėvynę – Jungtines Valstijas, bet prarado šeimą.
Chochlovo pasakojime vaizdingai aprašomos kai kurios žinomos asmenybės, su kuriomis autoriui teko tiesiogiai bendrauti. Vienas tokių – sovietų saugumo generolas leitenantas Pavelas Sudoplatovas, tiesioginis ukrainiečių nacionalisto Jevgeno Konovaleco žudikas ir susidorojimo su Levu Trockiu organizatorius. Arba Naumas Eitingonas – saugumo generolas majoras, pokariu palikęs kruviną pėdsaką kovose su Lietuvos partizanais.
Knygos ištrauka:
Pulkininko Chotejevo darbo kabinetas buvo įrengtas Kučino laboratorijos trečiame aukšte. Patalpa nedidelė, bet joje stūksojo du stalai, sujungti „T“ raidės forma. Kučino dirbtuvėms pulkininkas Chotejevas vadovavo palyginti neseniai. 1953 m. rudenį jis pakeitė pulkininką Železnovą, vadovavusį laboratorijai nuo Didžiojo tėvynės karo pradžios. Chotejevo beveik nepažinojau. Geriau nužvelgti jį galėjau tik sausio 4-ąją, kai lankiausi jo kabinete. Kartu atvyko Studnikovas, Mirkovskis, Godlevskis. Ruošėmės aptarti baigtus begarsių ginklų egzempliorius.
Pasitarimas prasidėjo ilgu Chotejevo monologu. Jis skundėsi netvarka, kurią jam paliko Železnovas, ankstesnis laboratorijos viršininkas. Chotejevas kalbėjo apie „visiškai užleistą apskaitą“, apie „parazitavimą iš valstybės pinigų“, apie „sistemingumo ir kruopštumo stoką“. Aš tuo metu šnairavau į Studnikovą. Chotejevo balsas buvo kur kas žemesnis nei Studnikovo, bet tonas ir frazių rinkinys neįtikėtinai priminė Levo Aleksandrovičiaus atsiliepimus apie buvusią 9-ojo skyriaus vadovybę. Chotejevui pradėjus pranašauti puikias jo vadovaujamos laboratorijos perspektyvas, vos iškenčiau nenusišypsojęs, todėl apsimečiau, kad tyrinėju savo laikrodį.
– Automatinis? – tyliai paklausė Mirkovskis. Jo akyse sužibo gudrios žiežirbėlės. – Nelabai pasitikiu automatiniais laikrodžiais. Lyg ir viskas suderinta, apgalvota, o padėk į šalį – tuoj sustos. Pats turiu paprastą „Longine“ laikrodį, o kaip eina! Jokių nusiskundimų...
Chotejevas pajuto, kad visų dėmesys nukrypo, ir puolė kažkam skambinti.
– Atneškite eksperimentinį... – įsakė.
Žodis „eksperimentinis“ skambėjo svariai. Susižvalgėme.
– Vasilijau? – kalbėjo į ragelį Chotejevas. – Kaip dėl bandomojo knygos pavyzdžio? Nagi, patikrink, patikrink...
Jis pridengė ragelį delnu ir pradėjo aiškinti:
– Man kilo viena mintis. Trys keturi užtaisai koviniam ginklui – niekalas. Reikia serijos, dešimties–dvylikos šūvių. Štai sukūrėme serijinio perjungimo konstrukciją. Pagaminome modelį. Išoriškai – paprasta knyga, o viduje – begarsių kamerų baterija. Telieka trūktelėti už juostelės, žinote, būna tokios spalvotos juostelės knygose, ir išlekia tuzinas kulkų. Galima iššauti visas iškart, o galima po kelias... – Tada vėl į ragelį: – Alio? Tai užtaisyk, ko gi tu... Ir atnešk čionai, į mano kabinetą. Užtaisyk koviniais, koks skirtumas?
– Oi, ne! – užprotestavo Mirkovskis. – Jei tai eksperimentinis ginklas, ir dar čia, patalpoje, tai koviniais neužtaisykite. Mums sava gyvybė rūpi labiau nei mokslinis interesas.
– Gerai, – ėmė juoktis Chotejevas. – Vasia? Užtaisyk mokomaisiais. Tik greičiau. Turime mažai laiko.
Kai jis padėjo ragelį, prabilo Godlevskis:
– Na, knyga yra knyga... O kaip mūsų portsigarai? Kad jie pagaminti, jau girdėjome, bet ar jūs juos išbandėte? Ar atidėjote bandymą šiandienai? Tada geriau eikime prie stendų. Vertinsime griežtai.
Chotejevas įsižeidęs gūžtelėjo pečiais.
– Žinoma, kad išbandėme. Ir ne vieną kartą. Šaudėme į automobilio stiklą, į mėsą, įvyniotą į storą audeklą, į lentas. Prieš kelias dienas šaudėme į šunis.
– Na, ir kaip? – pasidomėjo Studnikovas.
– Labai neblogai, – užtikrintai pareiškė Chotejevas. – Mirtis ištinka maždaug po penkių minučių. Žinoma, priklauso nuo šuns. Bandėme įvairius – ir mažesnius, ir didesnius. Žodžiu, galima numanyti, kad jeigu bus pataikyta sėkmingai, „objektas“ iškeliaus į aną pasaulį per 10 minučių. Ir be atgalinio bilieto.
– Ar turite omenyje kulkas su „įdaru“?
Chotejevas linktelėjo. Studnikovas apsimetė, kad mąsto. Net palenkė galvą.
– Tiks, – pagaliau pratarė. – Tiks... Manau, net greitoji pagalba nespės atvykti. Na, o ką mums šiandien parodysite?
Chotejevas atidarė šoninį stalčių ir ištraukęs susuktus brėžinius tarsi lektorius pradėjo:
– Pagaminome jums dviejų konstrukcijų egzempliorius. Abu pritaikyti portsigarų dėžutėms, kurias gavome iš jūsų. Skiriasi užtaisų skaičius ir paleidimo mechanizmas. Vienoje konstrukcijoje yra keturios šovinių kameros, kitoje dvi. Keturių užtaisų blokas aprūpintas specialiu mygtuku, įtaisytu šoninėje sienelėje. Kiekvienas mygtuko paspaudimas – vienetinis šūvis. Pagamintas blokas tiksliai atitinka portsigaro apimtį. Portsigaro odinis apmušalas toje vietoje, kur turi būti mygtukas, kiek paplonintas. Mygtuką galima užčiuopti ir nuspausti pro odą. Daug pastangų nereikia. Antroji sistema – dviejų užtaisų, tačiau čia kiekviena kamera iššauna nuspaudus atskirą spyruoklinę
juostelę. Tos juostelės taip pat lengvai užčiuopiamos per odą.
Chotejevas padavė mums du plieno blokus. Jie atrodė lyg mažytės sunkokos plokštelės. Į šlifuotą plieno paviršių įdėti permatomo plastiko gabalėliai. Pro plastiką buvo matyti dantyti ratukai, laideliai, aliumininiai kontaktų antgaliai, spalvoti elektroninių detonatorių laidai. Siaurojoje bloko pusėje styrojo kulkų antgaliai.
Odiniai portsigarai su jau įmontuotais koviniais blokais liko gulėti ant Chotejevo stalo. Gavome tik į portsigarų korpusą neįmontuotus dublikatus.
– Atsargiai, – perspėjo Godlevskis. – Nenukreipkite ginklo į žmones. Baterijos dar neįdėtos, bet gali kauptis statinis elektros krūvis.
Jis paėmė vieną iš blokų, nukreipė į kampą ir nuspaudė mygtuką. Kontaktų spragtelėjimo beveik nesigirdėjo. Godlevskis pasukiojo bloką rankose, pažvelgė į styrančių kulkų smaigalius.
– Švariai pagaminta, – pripažino. – Raudonais dažnai pažymėti šoviniai – tai tie su „įdaru“?
– Taip, – atsakė Chotejevas. – Jūsų prašymu kelias kameras užtaisėme šoviniais be išgręžtų ertmių. Dvi beertmės kulkos keturių užtaisų bloke ir viena kitame. Apatiniame bloko kampe ertmė baterijai. Dirbame su mūsų gamybos pusantro volto baterijomis. Jūsų tarnybos duomenimis, lygiai tokios pat baterijos parduodamos ir užsienyje. Tie blokai, kuriuos jums daviau, – tiksli kovinio ginklo kopija. Tik „įdaras“ netikras – cukraus ir mineralinių druskų mišinys.
– Tikiuosi, tai nereiškia, kad koviniame komplekte nuodų pateko ant išorinio kulkų paviršiaus, – tarė Mirkovskis. – Nes vaikinai patys nukeliaus į anapusinį pasaulį. Maža kas nutinka... Pavyzdžiui, žaizdelė ant piršto...
– Ne ne, – Chotejevas papurtė galvą, – „įdaro“ lygis kur kas žemiau presavimo linijos. O pratyboms skirtame komplekte vietoj kulkų – švino pakaitalas, kad nemėtytume tikrų ir įslaptintų kulkų atsitiktinėse vietose. Dabar gaminame porą trijų užtaisų pistoletų su begarsėmis kameromis. Pratyboms.