Leidykla „Briedis“ pristato vokiečių kario Wilhelmo Lübbeckės prisiminimų knygą „Prie Leningrado vartų“. Tai istorija apie Vermachto armijų grupės „Šiaurė“ gretose kovojusį jauną vyrą, nuėjusį kelią nuo eilinio kareivio iki kapitono.
Knyga pradedama pasakojimu apie autoriaus vaikystę, darbą tėvų ūkyje, mokslus. Kai Hitleris atėjo į valdžią, paaugliui Lübbeckei buvo vos trylika.
Prieš pat Vermachtui užpuolant Lenkiją 1939 m. rugsėjo 1 d., Lübbeckė buvo mobilizuotas į kariuomenę ir pateko į 58-osios pėstininkų divizijos sunkiosios ginkluotės kuopą. Pirmąjį kovos krikštą autorius gavo Vakarų fronte, Prancūzijoje, netrukus jo dalinys buvo dislokuotas nukariautoje Belgijoje, o 1941 m. balandį, likus keliems mėnesiams iki karo su Sovietų Sąjunga, pajudėjo į Rytprūsius.
Lübbeckės kuopa žygiavo sovietų okupuotais Baltijos kraštais, veikė prie Narvos, Leningrado, Volchovo upės, Demjansko, o paskui, dalyvaudama sunkiose kautynėse, traukėsi į Vokietijos teritoriją. Pačioje karo pabaigoje Lübbeckei tik per plauką pavyko išvengti sovietų nelaisvės.
Pokariu autorius persikėlė gyventi už Atlanto, pasikeitė pavardę ir tapo Williamu Lubbecku.
Knygoje gausu kariškos buities aprašymų, žemėlapių, nuotraukų iš autoriaus asmeninio archyvo. Prisiminimus paįvairina dukart Geležiniu kryžiumi apdovanoto Lübbeckės pasakojimai apie santykius su tėvynėje likusia sužadėtine Anneliese, pokario Vokietiją, pirmuosius bandymus įsitvirtinti emigracijoje už Atlanto.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
Okupuoti svetimšalių
Mano šeima vis dar nenutuokė, kur aš ir apskritai ar dar gyvas, kol gavo tą trumpą žinutę, kurią perdavė Ottas Tepelmanas. Tiesą sakant, jie negavo jokių laiškų nuo pat tada, kai išvykau iš Mėmelio, kaip ir Raudonojo Kryžiaus atviruko, taigi ši žinutė jiems buvo pirmas žodis iš manęs nuo sausio.
Mano jauniausiąjį brolį Hermanną įsivaikino mano teta ir dėdė Storkai, bet mano šeima, be abejonės, vis tiek nerimavo dėl jo likimo.
Likus šešiems mėnesiams iki karo pabaigos Hermannas, būdamas 16-kos metų, buvo pašauktas į kariuomenę ir pasiųstas tarnauti priešlėktuvinėje baterijoje netoli Berlyno. Hermannas prieš pat pasirodant Raudonajai armijai pabėgo į Vakarus ir perplaukęs Elbės upę netrukus po karo pasiekė naujųjų tėvų namus Liuneburge.
Vokietijai pralaimėjus karą, triumfuojantys Sąjungininkai padalijo šalį į sovietų, amerikiečių, britų ir prancūzų okupacines zonas. Jie taip pat sumažino Vokietijos teritoriją dar labiau nei po Pirmojo pasaulinio karo.
Pagal 1919 metų Versalio sutartį trijų didžiulių provincijų – Rytų Prūsijos, Pomeranijos ir Silezijos, – kuriose dominavo žemės ūkis, dalys buvo perduotos Lenkijos valstybei, o Elzasas-Lotaringija grįžo į Prancūzijos rankas. 1945-aisiais visa Pomeranijos, Silezijos ir Brandenburgo teritorija į rytus nuo Oderio ir Neisės upių atiteko Lenkijai, o Rytų Prūsija buvo padalyta Lenkijai ir Sovietų Sąjungai.
Rusai ne tik užėmė Vokietijos teritoriją, bet ir kaip karo reparacijas išgabeno iš Vokietijos į Sovietų Sąjungą labai daug pramonės infrastruktūros.
Vienu atveju visa didžiulė plieno gamykla Zalcgiteryje prie Braunšveigo buvo išardyta ir traukiniu išsiųsta į Rusiją. Kadangi Lenkijoje keitėsi geležinkelio bėgių plotis, tokiuose taškuose visą krovinį tekdavo iškrauti ir perkelti į kitus traukinius.
Kai buvo atvežta ši išardyta gamykla, vokiečių karo belaisviai, atsakingi už krovinio perkėlimą, paskirstė gamyklos dalis po skirtingus rytų link važiuojančius traukinius, kad rusams vėl surinkti fabriką būtų beveik neįmanoma.
Tai buvo tik vienas iš daugybės mažų pasipriešinimo prieš sovietų plėšikavimo bangą pavyzdžių.
Vakarų sąjungininkai kartais taip pat naudodavosi savo padėtimi, tik ne taip akiplėšiškai. Pavyzdžiui, britai iškirto tūkstančius medžių aplink Liuneburgą ir išplukdė juos į Jungtinę Karalystę. Vokiečiai į vakariečių okupantus žiūrėjo palankiau nei į sovietų, bet Vakarų sąjungininkams padarydavus ką nors panašaus, žmonės imdavo griežti dantį: „Jie laimėjo karą ir dabar nori iš mūsų atimti viską, kas mums beliko“.
Prireikė dar dvejų ar trejų metų, kol daugelis Vakarų Vokietijos gyventojų į amerikiečius ir britus ėmė žvelgti kaip į sąjungininkus beprasidedančiame Šaltajame kare prieš Sovietų Sąjungą.
1945 metų balandžio gale amerikiečių kareiviai okupavo Piugeną ir pareikalavo, kad visi civiliai paliktų kaimą, kol jis bus naudojamas kaip bazė būsimoms operacijoms. Mano šeima apsigyveno palapinėse savo ūkio teritorijos lankose, valgė su savimi pasiimtą maistą ir miegojo vežimuose. Amerikiečiai iš kaimo pasitraukė po dešimties dienų, tačiau ir toliau kontroliavo Piugeną ir jo apylinkes. Nors aplinkui Piugeną nevyko jokių karo veiksmų, evakuotų namų būklė buvo prasta.
Iš karto po karo pabaigos po kaimo vietoves klajojo daugybė buvusių Vokietijos karių, bandančių grįžti namo. Mano mama, norėdama jiems padėti, dažnai duodavo maisto ir civilių drabužių, kad jie neatkreiptų okupantų dėmesio.
Birželio pabaigoje amerikiečius Piugeno apylinkėse trumpam pakeitė britai, o liepos 1-ąją pagal okupacinių jėgų susitarimą teritorija turėjo pereiti sovietų kontrolėn.Visi kaimo gyventojai buvo įsibaiminę.
Daugelis Piugene gyvenusių pabėgėlių nusprendė kartu su išvykstančiais britų kariais patraukti į vakarus, kad išvengtų rusų okupacijos.
Vos tik britai atsitraukė, Raudonosios armijos kariai ėmė patruliuoti sieną tarp rytinės ir vakarinės zonų, kuri pradžioje buvo pažymėta tik kuolais. Nespėjusieji kirsti sienos galėdavo patruliams duoti butelį degtinės ir gaudavo leidimą išvykti. Nusprendusieji likti ūkiuose sovietų atvykimo laukė labai nerimaudami.
Kai lyg grupelė padugnių atrodantys Raudonosios armijos kariai įžengė į Piugeną kartu su nedidukais poniais, tempiančiais mažus keturių ratų vežimus, vietiniams jie labiau panėšėjo į čigonų vilkstinę, o ne į armiją. Po jų atvykę sovietai atrodė šiek tiek geriau, bet mano mama vėliau prasitarė, kad iš pradžių pasijuto nustebusi ir nusivylusi, jog tokie varguoliai sugebėjo įveikti šiuolaikišką ir drausmingą Vokietijos armiją.
Iš pradžių Raudonoji armija bandė dėtis išvaduotoja, išgelbėjusia vokiečius nuo nacių tironijos, bet rusų priešiškumas vokiečių tautai greitai tapo akivaizdus, ypač kareiviams girtuokliaujant. Dienomis sovietų kariai likdavo nematomi, bet pasirodydavo naktimis ir kabinėdavosi prie visų, nepabėgusių į vakarus. Jie krėsdavo vokiečių namus, tikėdamiesi rasti ginklų, versdavo šeimas ruošti maistą iš geriausių namuose esančių produktų.
Jeigu pasirodydavo rusų kareiviai, vokietės puldavo slėptis, nes bijojo būti išprievartautos. Kai rusų kariai pirmą kartą apsilankė mūsų namuose, tik įsikišus mano motinai jie kažkaip persigalvojo ir nusprendė nelipti viršun, kur slėpėsi mano seserys. Net ir prabėgus kuriam laikui nuo okupacijos pradžios, moterys po kaimą ir apylinkes galėjo vaikščioti saugiai tik tada, jeigu kompaniją joms palaikė bent pora vokiečių vyrų.
Nors per karą Raudonosios armijos vadovybė toleravo prievartavimus, per pokario sovietų okupaciją vis daugiau karininkų nusprendė griežtai bausti kareivius, išniekinusius vokiečių moteris. Kartą Tiuringijoje rusų karininkas leido vokietei atpažinti ją išprievartavusį kareivį. Šis buvo nušautas vietoje, taip perspėti kiti.
Žinoma, Raudonosios armijos okupuotoje teritorijoje gyvenusiems vokiečiams grėsė ir kiti pavojai. Nacių slaptoji policija apieškojo visų, įtariamų neištikimybe valdžiai, namus, todėl mano mama tikėjosi to paties ir iš okupacinių sovietų pajėgų. Baimindamasi, kad šeima gali atsidurti pavojuje, jeigu okupantai sužinos, jog vienas jų sūnų kovojo Rusijoje, ji pasielgė išmintingai ir mano namuose paliktą atsarginę uniformą, pistoletą „Walther“ ir karo apdovanojimus sumetė priestate už kiaulidžių.
Vis dėlto mano karininko durklą ji paslėpė po čiužiniu viename miegamųjų, gal žinodama, kiek daug brangių prisiminimų jis man kėlė. Kai mūsų namus apieškoję rusai durklą rado, išsivedė visus šeimos narius apklausai vietiniame Raudonosios armijos štabe Piugene. Mano šeimą paleido tik po ilgos kvotos.
Galbūt didžiausias pavojus civiliams buvo sutikti rusų karius būnant vieniems. Sklandė istorijos apie nekaltai keliu dviračiais važiavusius žmones, kuriuos sovietai specialiai nutrenkė sunkvežimiu.
Gyvenantiems už kaimelio ribų taip pat grėsė didelis pavojus. Vakarais šios šeimos neretai atvykdavo į kaimo centrą, kad savo nuošaliuose namuose nesulauktų naktinių svečių. Bet kai nebūdavo šeimininkų, Raudonosios armijos kareiviai kartais plėšė ūkius – grobė gyvulius ir visą turtą, kurį tik galėjo išsivežti. Jeigu gyvuliai buvo per silpni keliauti, kareiviai juos mušdavo. Kraštutiniais atvejais tiesiog paleisdavo likusius gyvulius – vien iš chuliganizmo. 1945–1946 metų žiemą apylinkėse klajojo daug benamių gyvūnų.
Kiekvienam kaimui vadovavo rusų komisaras, padedamas vietos komunistų vokiečių – pastarieji neretai elgdavosi dar žiauriau už svetimšalius okupantus. Komisaras nurodydavo išspausdinti informacinius lapelius su kvotomis, kiek įvairių atsargų turi pristatyti vokiečių ūkininkai. Tarp tų atsargų buvo maistas, drabužiai ir – svarbiausia – vilnonės antklodės. Jeigu komisaro paskirtas vokiečių Bürgermeister šių reikalavimų neįvykdydavo, rusai tiesiog ateidavo į namus ir pasiimdavo, ko reikėdavo.
Po kiek laiko pradėta konfiskuoti didesnes nei 100 hektarų fermas. Sovietų pareigūnams davus įsakymą apleisti ūkį, savininkai turėdavo vos kelias valandas lagaminams susikrauti ir palikti žemę. Viena šeima buvo priversta palikti ūkį per Kūčias, penktą valandą vakaro. Jeigu savininkai neišvykdavo, atsidurdavo koncentracijos stovykloje. Susiklosčius tokioms aplinkybėms, daugelis žemvaldžių pabėgo į Vakarų Vokietiją.
Dažnai nauji savininkai jau laukdavo prie slenksčio, kol ūkis pateks į jų rankas. Naujuosius savininkus atrinkdavo vokiečių komunistai, padedami rusų. Jeigu ūkis buvo 100 ar daugiau hektarų, jam paprastai paskirdavo 10 ar 15 naujų savininkų – daugiausia tai buvo anksčiau samdomą darbą dirbę žmonės arba tiesiog atsidavę komunistai.
Kiekviena nauja šeima paisė tik savo interesų ir dažnai tarp naujų savininkų kildavo rimtų konfliktų. Dėl didžiulių kvotų, kurių reikalavo komunistai, kai kurie šių naujų savininkų ilgai neužsibūdavo. Dažniausiai išvykdavo tamsią naktį ir pasiimdavo viską, ką galėdavo panešti. Likusieji susidurdavo su kitomis problemomis, nes visos mašinos ir technika buvo pritaikyta dideliems ūkiams, o ne mažiems sklypams.
Kadangi komunistai naujiesiems savininkams suteikė daugiau teisių nei seniai kaime dirbantiems ūkininkams, tarp jų netrūkdavo ginčų. Kvotų sistema įpylė dar daugiau žibalo į ugnį. Naujiesiems žemvaldžiams, nuoširdžiai rėmusiems komunistų partiją, kvotos bėgant metams mažėjo, o senieji ūkininkai turėjo vykdyti vis didesnes kvotas.
Kai didesnė derliaus dalis atitekdavo komunistų pareigūnams, kurie jį paskirstydavo po Vokietiją arba išsigabendavo į Sovietų Sąjungą, vis mažiau produkcijos likdavo pačių ūkininkų šeimoms arba gyvuliams. Konkrečiai – nuolat trūkdavo sviesto, kiaušinių ir mėsos.
Už maisto trūkumą tikriausiai dar blogesnis dalykas buvo psichologinis stresas. Ūkininkai patyrė nuolatinę įtampą, kad nesugebės įvykdyti nerealiai didelių grūdų, mėsos, kiaušinių ir kt. kvotų. Didžiausia baimė, kad neįvykdžius nurodytų kvotų, tave išsiųs į Sibirą.
Kai kurios tų šeimų, iš kartos į kartą dirbančios tą pačią žemę, nesugebėjo pakelti jiems primestos naštos ir galiausiai nusprendė bėgti į vakarus. Buvo tokių atvejų, kai vaikai pasitraukė į vakarus, o tėvai liko ūkyje. Jeigu pagaudavo bandant pasprukti, galėjo ištremti į Sibirą, kur sulauktum tokios pat lemties, kurios ir bandei išvengti. Tokia buvo pokario sovietų okupacijos realybė.