Nesutikus keisti požiūrio į komunistinį režimą ir atgailauti dėl „netinkamo elgesio“, autoriui skirta psichiatrų „pagalba“. Tai buvo rafinuotai ciniškas ir be galo žiaurus sovietų susidorojimo su kitaminčiais metodas pasitelkus baltais chalatais vilkinčius diplomuotus sadistus.
Ištisą dešimtmetį, nuo 1970 iki 1980 m., kai sovietų disidentas Jevgenijus Nikolajevas išsikovojo teisę emigruoti į Vakarus, jis vis „gydytas“ įvairiose psichiatrijos ligoninėse, kur kentė patyčias, buvo mušamas, jam leistos fizinę ir psichinę sveikatą griaunančios injekcijos, dalyvavo begaliniuose, iš proto varančiuose pokalbiuose su Hipokrato priesaiką išdavusių gydyklų personalu. Ilgo „gydymo“ laikotarpiu autorius neteko šeimos, jam neleista matytis su dukterimi. Sistemos pripažintas psichikos ligoniu, prarado teisę į mėgstamą mokslinį darbą.
Nepaisant to, Nikolajevas slapčia fiksavo savo kasdienybę, aprašytą atsiminimų knygoje „Išdavę Hipokratą“ (iš rusų kalbos vertė Diana Pachomovaitė), kurią Lietuvos skaitytojams pristato leidykla „Briedis“.
Totalitarinis komunistinis režimas psichiatriją pavertė savo tarnaite. Sovietų Sąjungos saugumo struktūros dar Lenino ir Stalino valdymo laikotarpiu kontroliavo gydyklas, verbavo medikus ir pagalbinį personalą. Nikitos Chruščiovo valdymo laikais, prasidėjus santykiniam atšilimui, politinių kalinių sumažėjo, bet užtat padidėjo represyviosios psichiatrijos vaidmuo. Siekiant pateisinti represijas prieš kitaminčius, pasitelktos įmantrios diagnozės ir atviri klastojimai. Pavyzdžiui, SSRS Mokslų akademijos psichiatrijos instituto vadovas Andrejus Snežnevskis „paranojinei šizofrenijai“ priskyrė „reformistinių idėjų skelbimą ir patologišką įsitikinimą jų svarba“. Taip pat marksizmo-leninizmo kritiką.
Jei į psichiatrijos ligoninę patekę asmenys nesutikdavo išsižadėti pažiūrų, pereidavo devynis pragaro ratus. Jie priverstinai „gydyti“ aminazinu, sulfazinu, kitais „vaistais“, po kurių žmogus nesuvokdavo, kur esąs, arba kurį laiką tapdavo neveiksnus. Bet koks neatsargus žodis ar veiksmas grėsė pakartotiniu siuntimu į ligoninę, pakartotiniais kankinimais ir patyčiomis.
Žlugus SSRS, baudžiamosios psichiatrijos taikymas atgijo Vladimiro Putino valdomoje Rusijoje. Už dalyvavimą mitinguose prieš vis labiau autoritarinį režimą ar pasisakymus prieš valdžią į psichiatrijos „gydyklas“ pateko žurnalistas A. Novikovas, žmogaus teisių gynėja N. Nizovkina, blogeris M. Jefimovas, Krymo totorių aktyvistas I. Umerovas, dešimtys kitų valdžios kritikų. Prieš karą Ukrainoje pasisakiusiam ir V. Putiną pikčiausiu žmonijos priešu pavadinusiam muzikologui Aleksandrui Bachtinui ne tik skirtas įkalinimas už „melagienų apie Rusijos kariuomenę skleidimą“, bet ir „gydymas“ psichiatrijos ligoninėje. Tokios tarptautinės organizacijos kaip „Amnesty International“ ir „Global Initiative on Psychiatry“ represyviosios psichiatrijos taikymą šių dienų Rusijoje yra pripažinusios šiurkščiausiu žmogaus teisių pažeidimu.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
1978 m. liepos 12 d.
Šiandien į komisiją mane pakvietė vyriausiasis gydytojas Valentinas Michailovičius Morkovkinas. Belikovas nuvedė į pagrindinį korpusą, į Morkovkino kabinetą. Pagrindiniame korpuse kabėjo lozungai: „NAUJĄJĄ KONSTITUCIJĄ – PRIIMAM!“, „ĮGYVENDINSIME SSKP XXV SUVAŽIAVIMO SPRENDIMUS!“, nuotraukų stendas: „MŪSŲ LIGONINĖ DEŠIMTAJAME PENKMETYJE“, didelis plakatas „MŪSŲ LIGONINĖ KOVOJA DĖL PUIKIOS APTARNAVIMO KULTŪROS KOLEKTYVO VARDO“, visokie socialistiniai įsipareigojimai, lozungai SSKP garbei, abiejų Iljičių portretai, politinių valandėlių tvarkaraščiai gydytojams ir viduriniosios grandies personalui.
Komisijoje, be Morkovkino ir Belikovo, taip pat dalyvavo Michailas Borisovičius Mazurskis.
Morkovkinas: Kaip jaučiatės?
Nikolajevas: Gerai.
Morkovkinas: Kaip manote, sergate ar esate sveikas?
Nikolajevas: Esu psichiškai sveikas.
Morkovkinas: Jums taip tik atrodo! O štai mes, trys gydytojai, manome, kad sergate.
Nikolajevas: Ne, aš sveikas. Perėjau ekspertizę darbo komisijoje, tiriančioje psichiatrijos naudojimą politiniais tikslais. Komisijos psichiatras ekspertas pripažino mane psichiškai sveiku.
Morkovkinas: Pamirškite tą komisiją ir niekada neminėkite, jeigu norite kada nors grįžti namo. Kuo užsiimate skyriuje?
Belikovas: Ir toliau kurpia rašliavas.
Morkovkinas: Štai matote, vis rašote. Tai dėl ligos. Kaip tokiomis sąlygomis galima išrašyti?
Belikovas: Be to, nedalyvauja darbo terapijoje. Per visą buvimo ligoninėje laiką jis nepadarė nė vienos dėžutės.
Morkovkinas: Nė vienos dėžutės? Ne!!! Taip toliau nesitęs! Michailai Ivanovičiau! Michailai Borisovičiau! Kur žiūrėjote?! Kodėl nesiėmėte priemonių, kad Nikolajevas dalyvautų darbo terapijoje? Kodėl nepasiuntėte jo į dirbtuves?
Belikovas: Gerai, rytoj nusiųsime jį į dirbtuves.
Nikolajevas: Aš į dirbtuves neisiu ir jums nedirbsiu.
Morkovkinas: O tada mes dar laaabai ilgai jūsų neišrašysime! O jeigu eisite į dirbtuves ir truputį padirbėsite, po savaitės aš vėl jus apžiūrėsiu ir išrašysiu. Netekote darbinių įgūdžių, tad juos reikia atkurti.
Nikolajevas: Nepraradau darbinių įgūdžių. Skyriuje mokausi itelmenų kalbos.
Morkovkinas: Mes geriau žinome, kuris darbas padeda pasveikti, o kuris – ne. Tai eisite į dirbtuves ar būsite ligoninėje dar kelis mėnesius? Rinkitės.
Nikolajevas: Ką gi, teks eiti į dirbtuves. Prieš jėgą nepakovosi.
Morkovkinas: Taip jau geriau! Teisingas sprendimas! Seniai taip reikėjo! Jūsų herojiškumas čia niekam nereikalingas.
Nikolajevas: Žinoma, į dirbtuves įdomu pavaikščioti. Iš kitų ligonių girdėjau, kad ten kartais apsilanko užsienio psichiatrų delegacijos. Aš jiems papasakosiu – ir vertėjo man neprireiks – ką jūs su manimi išdarinėjate, kaip neįleidote britų psichiatro. Apsieisiu be vertėjo. Viską, ką norėsiu, sugebėsiu pasakyti.
Morkovkinas: O apie britų psichiatrą pamirškite ir daugiau man nepriminkite! Kol dirbsite dirbtuvėse, ten nevaikščios jokios užsieniečių delegacijos!
Belikovas: Kai išrašysime, privalėsite toliau dirbti dirbtuvėse, dieniniame stacionare. Tik tokiomis sąlygomis galime kalbėti apie jūsų išrašymą.
Nikolajevas: Kas čia per naujiena?
Belikovas: Tai reikalinga tam, kad būtų atkurti jūsų darbiniai įgūdžiai, prarastas darbingumas. Turėsime skirti lengvesnę – 3-iąją invalidumo grupę, o paskui ją panaikinsime. Be to, jums būtinas kasdienis psichiatro stebėjimas, o stebimas galite būti tik dirbtuvėse.
Morkovkinas: Taip, taip, žinoma! Būtinai dirbti dirbtuvėse ir išrašius. Kitaip mes jūsų neišrašysime.
Nikolajevas: Dabar žiūrėkite. Noriu paprašyti komisijos štai ko. Perkelkite mane į kitą skyrių, 6-asis priskirtas Proletarų rajoną, o aš gyvenu Tarybų rajone.
Morkovkinas: Mums geriau žinoti, kurį pacientą kuriame skyriuje gydyti.
Nikolajevas: Michailas Ivanovičius žiauriai su manimi elgėsi. Jis tris mėnesius leido man stelaziną.
Morkovkinas: To reikėjo, kad pasveiktumėte.
Nikolajevas: Michailas Ivanovičius keturis mėnesius neleido man eiti pasivaikščioti.
Morkovkinas: Jis tai darė mano pavedimu.
Nikolajevas: Michailas Ivanovičius keturis kartus neleido pasimatyti su žmona.
Morkovkinas: Jis tai darė mano ir Michailo Borisovičiaus pavedimu. Jūs be reikalo reiškiate pretenzijas Michailui Ivanovičiui. Jis čia niekuo dėtas.
Belikovas: O Jevgenijus Borisovičius, kalbėdamas su manimi, leido sau šiurkščiai kalbėti.
Morkovkinas: Ką kalbėjo?
Belikovas: Tegu jis pats jums pasako.
Morkovkinas: Kaip galėjote šiurkščiai kalbėti su jus gydančiu gydytoju?
Nikolajevas: Michailas Ivanovičius žiauriai su manimi elgėsi, todėl nusipelnė šiurkštaus elgesio. Tik su viena išimtimi. Jei jis žiauriai elgėsi pavestas jūsų ir Michailo Borisovičiaus, tai du trečdalius tų įžeidinėjimų reikia peradresuoti jums. Michailai Ivanovičiau, manykime, kad iš tų įžeidimų, kuriuos iš manęs girdėjote, jums skirtas tik vienas trečdalis. Jį sau ir pasilikite.
Belikovas: Gerai, pasiliksiu sau trečdalį įžeidinėjimų.
Morkovkinas: Ką gi, atrodo, dalykas aiškus. Išeikite minutėlei į koridorių.
Belikovas nuvedė mane į skyrių iš iškart iškratė: paėmė tuščius pašto vokus, šratinukus, šerdeles, tuščią popierių, mano pažįstamų adresus ir telefonus. Jokių kitų užrašų pas mane nerado.
Nikolajevas: Michailai Ivanovičiau, ar KGB taip mažai moka, jei jums netgi pašto vokams ir tušinukams neužtenka! Ir tenka vogti juos iš pacientų! Ar iš tiesų KGB tik tokius grašius moka?
Belikovas: Tai jūsų neturi jaudinti!
Nikolajevas: Kaipgi taip, Michailai Ivanovičiau? Man jūsų gaila. Jūs su aukštuoju išsilavinimu, o KGB nerado tinkamesnio užsiėmimo, kaip tik žemintis, naršyti po svetimas kišenes.
Belikovas: Tai ne jūsų reikalas.
1978 m. liepos 13 d.
Ryte po pusryčių Belikovas nuvedė mane į darbo terapijos dirbtuves. Belikovas (pakeliui į dirbtuves): Tai dešimčiai dienų. Po dešimties dienų bus sušaukta komisija, paskui jus išrašysime. Bet iš dirbtuvių šiukštu niekam neskambinkite, nieko nerašykite.
Iš pradžių kaip dirbtuvių naujokėlį mane nuvedė pasikalbėti pas gydytoją reabilitologą Stanislavą Aleksandrovičių.
Stanislavas Aleksandrovičius: Laba diena, Jevgenijau Borisovičiau! Matau, panorote padirbėti pas mus dirbtuvėse! Pagirtina, pagirtina!
Nikolajevas: Ne visai. Vakar buvo komisija, ten Morkovkinas sakė, kad manęs dar ilgai neišrašys, jei nedirbsiu dirbtuvėse. Buvau priverstas sutikti. (Tai išgirdęs Belikovas susiraukė.).
Stanislavas Aleksandrovičius: Visiškai teisingai! Kas dirba pas mus – išsirašo greičiau. Mūsų dirbtuvių tikslas – ligonių reabilitacija darbo pagalba. Turime kelis cechus, todėl galėsite išsirinkti širdžiai mielą darbą. Manau, jums pas mus bus įdomu.
Nikolajevas: Žinoma, bus įdomu. Jau seniai renku medžiagą apie piktnaudžiavimą psichiatrija Sovietų Sąjungoje. Gulėjau keliose ligoninėse, keliuose skyriuose, o štai darbo terapijos dirbtuvėse nebuvau nė karto. Pats suprantate, Vakarų korespondentų su fotoaparatais čia neįleidžia, todėl medžiagą teks rinkti pačiam.
Stanislavas Aleksandrovičius: Na ir gerai. Aš jus šiandien pavedžiosiu po visus cechus, supažindinsiu su mūsų ligoniais, kad galėtumėte apie mūsų dirbtuves parengti ataskaitą Vakarų psichiatrams. (Belikovas pradėjo rodyti ženklus, kad Stanislavas Aleksandrovičius neplepėtų, ko nereikia, bet šis ženklų nesuprato.)
Nikolajevas: Labai jums ačiū. Mielai apžiūrėsiu jūsų dirbtuves ir susipažinsiu su darbu.
Stanislavas Aleksandrovičius: Tik prašau apie dirbtuves pateikti objektyvią ataskaitą!
Nikolajevas: Žinoma, pateiksiu objektyvią ataskaitą. Po šito pokalbio buvau nuvestas į suvenyrinių eglučių gamybos cechą. Įkainiai – sovietiniai: 19,5 kapeikos už šimtą surinktų eglučių per naktinę pamainą ir 68 kapeikos – per dieninę. Man liepta kiek palaukti.
Maždaug po pusvalandžio mane vėl pasikvietė Stanislavas Aleksandrovičius.
Stanislavas Aleksandrovičius: Štai aš ir atsilaisvinau. Dabar galėsiu pavedžioti po mūsų dirbtuves. Labai daug išrašytų žmonių ir toliau dirba pas mus. Jie dirba savanoriškais pagrindais, niekieno neverčiami. Čia jie gauna maitinimą du kartus per dieną, būtinąją medicininę pagalbą, uždirba po 60–70 rublių per mėnesį ir dar išsaugoma pensija. Jeigu mūsų dirbtuvėse žmogus išdirba septynis aštuonis mėnesius, vadinasi, ir gamykloje išdirbs septynis aštuonis mėnesius. Normų pas mus nėra; kiekvienas pagamina tiek, kiek geba. Mūsų dirbtuvės nuostolingos, todėl gauna valstybės dotaciją. Bet valstybė tai daro todėl, kad žmonės, padirbę kurį laiką pas mus, grįžtų į gamybą. Daugelis pas mus atkūrė gamybinius įgūdžius. Žmonės grįžo į gyvenimą, dabar jau pluša gamyklose. Štai, pavyzdžiui, ši moteris (supažindina su ja), pas mus dirba dienos stacionare. Kiek uždirbote praeitą mėnesį?
Moteris: Penkiolika rublių.
Stanislavas Aleksandrovičius (veda mane toliau): Uždarbis pas mus neblogas. Ir pensija lieka. O 60–70 rublių prie pensijos – jau gyventi galima. (Veda prie vyro, dirbančio prie staklių.) Kiek uždirbote praeitą mėnesį?
Vyras: Dvidešimt rublių.
Stanislavas Aleksandrovičius: Man norėtųsi, kad išrašius taip pat padirbėtumėte mūsų dirbtuvėse.
Nikolajevas: Ne, man to visiškai nereikia.
Stanislavas Aleksandrovičius: Na kaip! Atgaivinsite darbo įgūdžius, gebėjimą dirbti. Jums skirtų 3-iąją invalidumo grupę, grąžintų į gamybą, o vėliau dirbtumėte kaip visi žmonės.
Nikolajevas: Mano situacija kitokia, ne tokia, kaip šių žmonių, kuriuos reabilituojate darbu.
Stanislavas Aleksandrovičius: Mes visus grąžiname dirbti pagal tą specialybę, kurią jie turėjo prieš susirgdami. Pas mus čia yra daug ligonių ir su aukštuoju išsilavinimu. Vėliau daugelis grįžo dirbti ankstesnio darbo į mokslo tyrimo institutus.
Praeina kažkokia moteris, sveikinasi su Stanislavu Aleksandrovičiumi. Apėjome visus cechus, užsukome į kiemelį.
Stanislavas Aleksandrovičius: Štai ta moteris, kuri ką tik praėjo, anksčiau dirbo vaikų darželio auklėtoja. Susirgo, gydėsi „Kaščenkoje“, paskui darbavosi mūsų dirbtuvėse. O dabar vėl dirba auklėtoja. Sudarytos visos galimybės grįžti prie mokslinio darbo.
Nikolajevas: Mano kitokia situacija. Man niekas nesuteiks galimybės dirbti pagal specialybę. Man nereikia atkurti darbo įgūdžių.
Stanislavas Aleksandrovičius: Kodėl? Ką veikėte namie?
Nikolajevas: Užsiėmiau savais reikalais.
Stanislavas Aleksandrovičius: O kada susirgote?
Nikolajevas: Aš nesergu.
Stanislavas Aleksandrovičius: Jei nesirgtumėte, nebūtų atvežę į ligoninę. Juk rašėte antisovietinius laiškus?
Nikolajevas: Na ir ką?
Stanislavas Aleksandrovičius: Tokie laiškai trukdo dirbti mūsų šalies įstaigoms. Turite žinoti, kad jei sovietų įstaiga gauna keistą laišką, visada tikrina, ar to laiško autorius nėra įtrauktas į psichiatro įskaitą. Jei įtrauktas, autorių siunčia pas mus. Sutikite, kad tai humaniškas klausimo sprendimas. Kalėjime būtų daug blogiau.
Nikolajevas: Neįžvelgiu jokio humaniškumo.
Stanislavas Aleksandrovičius: Be to, esate suaugęs žmogus. Turite žinoti, kad tokie dalykai nepraeina be pasekmių. Jeigu žmogus rašo antisovietinius laiškus į sovietų įstaigas, jį siunčia pasigydyti į bendrojo tipo ligoninę. O jeigu rašo į užsienį, siunčia į specialiąją ligoninę.
Nikolajevas: Tai labai originalu ir įdomu. O kas toliau?
Stanislavas Aleksandrovičius: Ir dar. Privalote pagaliau suprasti, kad vis tiek nieko nepakeisite. Valstybė, nepriklausomai nuo to, patinka jums ar ne, laikosi tvirtai. Mūsų valstybė stipri. Savo laiškais jūs nenukreipsite valstybės nuo pasirinkto kelio ir viskas liks, kaip buvę. Bet sau pakenksite. Tai kam kovoti, jeigu kova iš anksto pasmerkta pralaimėjimui? Geriau niekur nesikišti, prisitaikyti ir sėdėti tyliai, ramiai. Manote, kad mes nieko nesuprantame? Nematome sistemos trūkumų? Mes viską puikiai matome ir suprantame, bet nesikišame. Man pasakė, kad reikia važiuoti į karinius mokymus, aš ir nuvažiavau, nors puikiai suprantu, kad ten iš manęs jokios naudos. Čia manęs laukia ligoniai, kuriems esu reikalingas.
Nikolajevas: Šiuo klausimu turiu kitokį požiūrį.
Stanislavas Aleksandrovičius: O kokie jūsų santykiai su Michailu Ivanovičiumi?
Nikolajevas: Jis žiauriai elgiasi su manimi.
Stanislavas Aleksandrovičius: Nejaugi?! Jis toks geraširdis! Apie jį visi ligoniai gerai atsiliepia!
