Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas ir Druskininkų miesto savivaldybės meras Ričardas Malinauskas teigė, jog „tai pasityčiojimas iš savivaldybių“. Klausimas, kodėl kyla toks pasipriešinimas. Siekiant atsakyti į tai atsakyti, reikia įvertinti pagrindines šilumos ūkio pertvarkos nuostatas ekonominiu požiūriu. Taip pat, kaip atvejo analizę, verta įvertinti ir šilumos ūkio situaciją Druskininkuose.
Prieš prasidedant brangiausiam šildymo sezonui, dar gegužės mėn. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija paskelbė 2012–2013 m. šildymo kainų prognozę, pagal kurią vidutinė statistinė kaina Lietuvoje turėtų būti apie 27,22 ct/kWh be PVM, ir tai yra 4 proc. didesnė palyginti su 2011–1212 m. laikotarpiu. Pagrindinės to priežastys brangstančios Lietuvai tiekiamos rusiškos dujos, monopolijų įsigalėjimas šilumos ūkyje, ypač, kada savivaldybių šilumos tinklai yra išnuomoti privačioms kompanijoms ir savivaldybių nepakankamas gebėjimas ar nenoras ginti vartotojų interesus ir užtikrinti dujinių katilinių konversiją į biokuru kūrenamas.
Šilumos ūkio pertvarka
Rugsėjo 26 d. energetikos ministerija pristatė parengtą šilumos ūkio įstatymo projektą (būtent šį kritikuoja savivaldybių merai). Projekte, siekiant minėto tikslo – tiekti šilumos energiją vartotojams už ekonomiškai pagrįstą mažiausią kainą – numatyti penkti uždaviniai: „didinti valstybės įtaką šilumos ūkyje“; „stiprinti šilumos ūkio valstybinį reguliavimą“; „įtvirtinti sąžiningą konkurenciją šilumos gamyboje ir perėjimą prie biokuro“; „įtvirtinti vartotojų interesų prioriteto principą“ ir „suteikti naujas galimybes renovacijai“.
Kartu verta pažymėti, jog šiek tiek anksčiau, rugsėjo 21 d., Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija taip pat Seimui įteikė Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo projektą, kuriuo siūlomi šeši pagrindiniai pakeitimai: investicinių procesų sugriežtinimas ir koordinavimas; suformuotas konkurenciją šilumos ūkio sektoriuje skatinančių instrumentų rinkinys; mažmeninės veiklos (tiekimo) pastato viduje visiškas atskyrimas nuo infrastruktūros valdytojų interesų; „vartotojai įgalinami savo sprendimais nesudėtingai keisti pastatų šildymo būdą“; „apskaitos ir kainodaros reglamentavimo pakeitimai“ ir atskiriamos ir aiškiai išgryninamos funkcinės šiame sektoriuje veikiančių institucijų sritys“.
Iš tiesų, daugiabučių renovacija šildymo sąskaitas sumažina 40–50 proc. Diskutuotinas tik pats renovacijos modelis, nuo kurio priklauso gyventojų noras renovuoti.
Kalbant apie biokuro naudojimą, šiuo metu biokuras sudaro apie 22,5 proc. centralizuoto šilumos tiekimo įmonių kuro balanso. Nors biokuro bendrame kuro balanse būtų galima sunaudoti iki 80 proc. Be to, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos duomenimis, biokuro kaina rinkoje siekia apie 654,89 Lt/tne (rugsėjo mėn. duomenys). Tuo tarpu gamtinių dujų – 1705,78 Lt/tne, t. y. apie 62 proc. didesnė nei biokuro. Šilumos energijos, pagamintos naudojant biokurą, nauda akivaizdi – kaina, įskaitant investicijas katilinių konversijai, yra apie 22,99 ct/kWh su PVM.
Tokia kaina yra Radviliškyje, kur nuo 2010 m. spalio mėn. didžioji dalis šilumos energijos pagaminama naudojant biokurą. Tuo tarpu Anykščiuose, Pakruojyje ir Prienuose, kur didžioji dalis šilumos energijos pagaminama naudojant rusiškas gamtines dujas, kaina siekia atitinkamai 36,81 ct/kWh, 34,78 ct/kWh ir 36,20 ct/kWh su PVM. Tai vidutiniškai iki 36 proc. arba iki 13 ct mažiau, nei naudojant gamtines dujas. Paprastai katilines reorganizavus į biokurą kūrenančias, šilumos energija atpinga 15–30 proc. arba 5–10 ct., o gyventojams mėnesio sąskaita už šildymą sumažėja iki 100 Lt. Investicijos į katilinių konversiją atsiperka per 2–4 metus.
Bene pagrindinė problema, kodėl tokia lėta katilinių konversija į biokurą kūrenančias, savivaldybių politinės valios trūkumas ir šilumos ūkio subjektų, kurie yra išnuomoti privačioms įmonėms, menkas suinteresuotumas. Taip pat monopolinių struktūrų įsigalėjimas, kada šilumos tiekimo įmonės investuoja į biokuro katilų statybą ir tą patį biokurą perka iš dukterinių įmonių ir nebūtinai rinkos kaina, o galutinė šilumos energijos kaina vartotojams nedaug tesumažėja. Pavyzdžiui, Vilniuje, kur biokuras sudaro 13 proc. bendrame kuro balanse, šilumos energijos kaina siekia 30,62 ct/kWh su PVM.
Savivaldybės nenori susitaikyti su jų įtakos mažinimu
Daugiausia diskusijų kyla dėl didėsiančios valstybės įtakos ir reguliavimo stiprino šilumos ūkyje. Visa tai susiję su Trečiojo Europos Sąjungos (toliau – ES) energetikos paketo, numatančio gamybos ir tiekimo veiklų atskyrimą, šilumos tinklus perduodant valstybei, įgyvendinimu. Tai sudarytų sąlygas konkurencijos atsiradimui, kada valstybinis šilumos tinklų operatorius aukciono būdu pirktų iš gamintojų pigiausią šilumos energiją.
Taip pat Energetikos ministerijos pateiktame įstatymo projekte kalbama apie naujų savivaldybių šilumos ūkio valdymo perdavimo sutarčių sudarymo draudimą ir galiojančių nebepratęsimą. R. Malinausko teigimu, „jei privatus nuomotojas nevykdo įsipareigojimų ir daro žalą, santykius su juo reikia nutraukti. Jeigu jis veikia pagal sutartį, galima dirbti kartu. [...] Draudimai [...] yra netgi pavojingi“. Čia kyla keli klausimai: o ką daryti, jei privatus nuomotojas naudojasi monopoline padėtimi; ir kuo pavojingi draudimai? Į pastarąjį lyg ir atsako R. Malinauskas, teigdamas, kad „valstybė šilumos ūkį valdė prieš 15 metų. Po to mums teko viską perimti su skolomis ir nugyventu ūkiu“.
Iš tiesų, tuo metu valstybei priklausę šilumos tinklai buvo privatizuoti. Tačiau svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad grynai savivaldybių valdomose įmonėse pagamintos šilumos energijos kaina yra apie 15 proc. pigesnė nei privačiose įmonėse. Štai, Energetikos ministerijos duomenimis, 2012 m. rugsėjo mėn. vidutinė šilumos energijos kaina naudojant gamtines dujas savivaldybių įmonėse buvo 31,1 ct/kWh, privačiose – 33,58 ct/kWh. Naudojant biokurą – atitinkamai 22,79 ct/kWh ir 28,49 ct/kWh. O atsakant į tai, kad prieš 15 metų valstybės valdyti šilumos tinklai buvo prastos būklės, dabar ne 1997 m., didžioji dalis šilumos tiekimo infrastruktūros yra modernizuojama, tam panaudojant ES struktūrinių fondų paramą (diskutuotinas pats paramos skyrimo mechanizmas, pavyzdžiui, kada maksimali riba katilinių konversijai yra 5 mln. Lt, naudinga ne itin didelės galios ir vertės katilinėms), kurios efektyvus įsisavinimas priklauso nuo tų pačių savivaldybių. Todėl netikslinga sakyti, kad be privataus investuotojo šilumos tiekimo įmonės dirbs neefektyviau ir su pasenusia infrastruktūra.
Atsakant į pirmąjį klausimą tereikia prisiminti skaičius, kiek kainuoja šilumos energija savivaldybių valdomose ir privačiose įmonėse. Be to, privačių įmonių pagrindiniai tikslai yra kuo greitesnė investicijų grąža ir pelnas. Privatizuojant dažnai sukuriamos monopolinės struktūros, kada, kaip minėta, biokuras perkamas iš dukterinės įmonės ir nebūtinai rinkos kaina, kada numatomos nepagrįstai didelės investicijos, pavyzdžiui, neskelbiant viešųjų pirkimų konkurso biokuro katilui, numatant didesnes kuro sąnaudas ar šilumos tiekimo nuostolius ir pan.
Tuomet savivaldybių tarybos nustato centralizuotai tiekiamos šilumos kainas, kurios užtikrina šių įmonių investicijų grąžą, o Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija jas patvirtina. Tačiau taip pat tokias, kurios užtikrina investicijų grąžą. Žinoma, jei kainos nustatytos klaidingai, komisija vienašališkai nustato laikinąsias. Bet viskas priklauso nuo to, kaip savivaldybės dalyvauja šilumos energijos tiekimo įmonių valdyme.
Visa tai rodo, jog jos nesugeba suvaldyti tokių monopolinių struktūrų ir užtikrinti efektyvų šilumos energijos tiekimą už ekonomiškai pagrįstą kainą, kurią moka vartotojai. Juk savivaldybių tarybos nustato centralizuotai tiekiamos šilumos kainas Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojo Raimondo Kuodžio pastebėjimu, „monopolijos pradeda šokdinti valdžią, o ne atvirkščiai, kaip turėtų būti“. Todėl reikia stiprinti valstybinį reguliavimą, atsakomybę už kainų nustatymą perduoti vien Kainų ir energetikos kontrolės komisijai, kas ir siūloma Energetikos ministerijos pateiktame įstatymo projekte.
Druskininkų atvejis
Įvertinus pagrindines šilumos ūkio pertvarkos nuostatas, verta įvertinti šilumos ūkio situaciją Druskininkuose, nes šios savivaldybės meras išsakė bene didžiausią kritiką planuojamai pertvarkai. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos duomenimis, Druskininkuose šilumos energijos kaina siekia 32,99 ct/kWh su PVM. Tai viena didžiausių kainų šalyje. Šilumos energiją tiekia UAB „Litesko“ filialas „Druskininkų šiluma“. Kaip kuras naudojamos rusiškos gamtinės dujos. Matome, jog šiame mieste yra įsigalėjęs monopolininkas.
Žinoma, yra ir teigiamų poslinkių: 2012 m. spalio mėn. pradėti pirmojo 10 MW galios biokuro katilo statybos darbai. Anot savivaldybės, šioms statyboms pradėta ruoštis prieš 7 metus. Prieš 3 metus atsirado galimybė gauti dalinį finansavimą iš ES struktūrinių fondų, o pateikus paraišką finansavimas gautas tik šių metų pradžioje. Bendra statybų vertė – 11,66 mln. Lt, iš jų ES parama – 5,826 mln. Lt.
Kur kas įdomesnė situacija, susijusi su gamtinių dujų tiekimu Druskininkų regionui. Šio regiono dujotiekio tinklas nėra sujungtas. Dujas tiekia vienintelė įmonė UAB „Haupas“. Beje, tokia priklausomybė nuo vienintelio dujų tiekėjo rizikinga tiek energetinio saugumo, tiek konkurencingumo požiūriu. Todėl ateityje tikslinga svarstyti Druskininkų regiono integravimo į šalies dujotiekio tinklą, kuris nuo 2014 m. taip pat naudos dujas, tiekiamas per Klaipėdos suskystinų gamtinių dujų terminalą.
Tuo tarpu likusiems Lietuvos vartotojams dujas tiekia dvi pagrindinės įmonės: UAB „Lietuvos dujos“ ir UAB „Dujotekana“. Verta atkreipti dėmesį ir į Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos teiginį, kad „dėl sudėtingos dujų tiekimo schemos šio miesto vartotojams gamtinių dujų kaina yra didesnė nei kitiems Lietuvos vartotojams“. Ta sudėtinga dujų tiekimo schema – daugybė tarpininkų. Kaip žinia, dujas iš „Gazprom“ perka UAB „Haupas“. Jos tiekiamos per Baltarusijos teritorijoje esantį magistralinį dujotiekį, valdomus „Beltransgaz“ ir skirstomuosius dujotiekius, valdomus „Grodnooblgaz“. Galiausiai dujotiekiais, valdomais UAB „Helios GAZ“ ir UAB „Intergas“. Šis dujotiekio tinklas buvo nutiestas 2002 m. lapkričio mėn. Iki tol buvo naudojamas mazutas. Žinoma, dujos pigesnis kuras, tačiau tokia tarpininkų grandinė ne ką jų kainą tesumažina.
Be to, žiniasklaidoje buvo minima , kad iki 2012 m. kovo 13 d. UAB „Dolarus“, valdančiai 34 proc. UAB „Intergas“ akcijų, vadovavo R. Malinausko dėdė iš mamos pusės Gintautas Miliauskas. O tai lyg ir paaiškina, kodėl Druskininkuose buvo neskubama pereiti prie biokuro, leidžiama įsigalėti monopolinei struktūrai. Tokios galimos sąsajos – pagrindiniai veiksniai sąlygoję Druskininkų savivaldybės negebėjimą ar nenorą užtikrinti, kad šilumos energija vartotojams būtų tiekiama efektyviai už ekonomiškai pagrįstą mažiausią kainą, o naudą gautų tarpininkai ir tiekėjas. Tuo tarpu vis daugiau gyventojų priversti prašyti kompensacijų už šildymą, kas didina finansinę naštą biudžetui.
Taigi, šalies šilumos ūkyje įsigalėjusios privačios monopolijos nėra pakankamai suinteresuotos vartotojų interesais, o ir savivaldybės to nepajėgia užtikrinti. Todėl planuojama pertvarka siekiama išskaidyti šiuos darinius, sustiprinti valstybės įtaką, kad labiau būtų ginami vartotojų interesai. Taip pat skatinti katilinių konversiją į biokuru kūrenamas. Svarbiausių nuostatų vertinimas rodo, jog jų įgyvendinimas leistų atpiginti šilumos energiją.
Tiesa, pertvarką įgyvendinant konkrečioje savivaldybėje, naudinga ir konkreti kaštų-naudos analizė. O ar tai yra pasityčiojimas iš savivaldybių, atsakant galima iškelti klausimą, ar savivaldybės nesityčioja pačios iš savęs pasiduodamos privačių monopolijų įtakai, nedėdamos pakankamai pastangų efektyviam šilumos energijos tiekimui už mažiausią ekonomiškai pagrįstą kainą.
Autorius yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto magistrantas.