Nuėję jiedu rado pakelėje asilaitį, pririštą prie vartų, ir atrišo jį. Kai kurie iš ten stovinčių klausė: „Ką jūs darote, kam tą asilaitį atrišate?“ O jie atsakė, kaip Jėzus buvo jiems liepęs, ir tie leido jį vestis. Jie atveda asilaitį pas Jėzų, apdengia jį savo apsiaustais, ir Jėzus užsėda ant jo.
Daugybė žmonių tiesė ant kelio savo drabužius, kiti klojo žalias šakeles, nukirstas laukuose. Priekyje ir iš paskos einantys šaukė: „Osana! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu! Šlovė besiartinančiai mūsų tėvo Dovydo Karalystei! Osana aukštybėse!“ (Mk 11, 1–10)
Verbų sekmadienį prasideda Didžioji savaitė, kurios paskutinėmis dienomis – ketvirtadienį, penktadienį, šeštadienį ir sekmadienį – Bažnyčia minės svarbiausius išganymo istorijos įvykius: Paskutinę vakarienę, Kristaus kančią, mirtį ir prisikėlimą. O šiandien, Verbų sekmadienį, kartu su maldininkų minia, Jėzus įžengia į Jeruzalę, kur švęs Perėjimo šventės – Paschos – vakarienę.
Verta prisiminti, jog paskutiniame šios piligrimystės etape, šalia Jericho, jis pagydė neregį Bartimiejų, kuris kreipėsi į Jėzų kaip į Dovydo Sūnų, prašydamas pasigailėti. Praregėjęs ir išvydęs šviesą, jis su dėkingumu prisijungia prie keliaujančių maldininkų ir nuseka paskui Jėzų, kad dalyvautų su juo didžiajame išganymo slėpinyje (Mk 10, 46–52).
Atstumas tarp Jericho ir Jeruzalės – 32 km. Kelias pamažu kyla aukštyn, nes Jerichas yra 244 m. žemiau jūros lygio, o Jeruzalė – 762 m. virš jūros lygio. Tačiau šis išorinis kelias visų pirmiausia yra vidinės egzistencijos kelio sekant Kristų įvaizdis: pakilimas į tikrąją buvimo žmogumi aukštumą.
Beje, šios dienos Verbų procesijos liturgijoje mes išgirstame tokį kvietimą: „Ženkime džiaugsmingai“, o visi procesijos dalyviai atsako: „Su Kristumi. Amen“ (Romos Mišiolas, „Viešpaties įžengimo į Jeruzalę paminėjimas“, 8 §).
Žinia, žmogus gali pasirinkti patogų kelią ir išvengti bet kokio triūso. Jis gali taip pat leistis žemyn, nugrimzti į melo ir vulgarumo pelkyną. Jėzus eina pirma mūsų, kopia į kalną. Jis mus veda į tai, kas yra didinga ir gražu, veda į tyro ir gaivaus oro aukštumas: į gyvenimą pagal tiesą; į drąsą, neleidžiančią susigūžti vyraujančių nuomonių šurmulyje; į kantrumą, pakeliantį ir palaikantį kitą; į atsakomybę dėl kenčiančių ir apleistųjų; į ištikimybę kitam, net jei dėl to tenka pakovoti su savimi; į meilę, kuri yra Dievas.
Kai prie Jeruzalės vartų Jėzus užsėda ant asilaičio, kuris, priešingai karo žirgui, yra taikos ir ramybės simbolis, maldininkai spontaniškai išreiškia džiugų tikrumą, kad būtent jis ir yra Dovydo Sūnus, ateinąs Viešpaties vardu ir atnešąs Dievo buvimą tarp jų: „Osana! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu! Šlovė besiartinančiai mūsų tėvo Dovydo Karalystei! Osana aukštybėse!“ (Mk 11, 9–10).
Maldavimo šauksmas „Osana“ (hebr. „Hoši‘a na!“ – „[Viešpatie] prašome, gelbėk!”; žr. Ps 118, 25) buvo tapęs iškilmės ir sveikinimo šūksniu, reiškiančiu „gyvuok, valio!”. Jau seniausiame mums žinomame liturginiame tekste – Didachėje (apie 100 m.) – prieš Komunijos dalijimą atsiranda „Osana“: „Teateina malonė ir tepraeina šis pasaulis! Osana Dovydo Sūnui! Kas šventas, teateinie, o kas toks nėra, teatsiverčia. Maranata. Amen“ (10, 6).
Iš tiesų Bažnyčia kiekvieną kartą Eucharistijos liturgijoje pasitinka ir sveikina šiuo žodžiu Tą, kuris kukliu duonos ir vyno pavidalu vėl iš naujo ateina pas mus ir drauge lieka Tuo, kuris turi ateiti.
Kaip sakyta, kelionės tikslas – Jeruzalė. Be abejo, Jeruzalė yra paprasčiausia geografinė vietovė, miestas, kuriame ant Siono kalno stovėjo šventykla, savo unikalumu turėjusi priminti paties Dievo unikalumą.
Tad ši vieta visų pirmiausia skelbia, jog Dievas yra vienas visame pasaulyje, neapsakomai peržengiantis visas vietas ir visus laikus, ir jam priklauso visa kūrinija. Dievas, kurio visi žmonės ieško ir kurį, tam tikru būdu, visi pažįsta. Tačiau šis Dievas turi vardą. Jis leidosi mums būti pažinus, nes įžengė į žmonių istoriją, kurios pradžią ženklina žmogaus – Abraomo – pasirinkimas (Pr 12, 1–4). Dievas, kuris negali būti uždarytas į kokį nors pastatą, vis dėlto panoro gyventi tarp mūsų, būti su mumis.
Jėzus kartu su keliaujančia Izraelio tauta kopia į Jeruzalę, vadinasi, jis eina švęsti Paschos: Izraelio išlaisvinimo atminimo, sykiu visada primenančio galutinio išlaisvinimo, kurį Dievas suteiks, viltį. Jėzus keliauja į šią šventę suvokdamas, kad jis pats yra Avinėlis, kuriame išsipildys tai, ką Išėjimo knyga sako: avinėlis be trūkumo, patinėlis, kuris papjaunamas sambrėškio metu stebint visai Izraelio bendrijai, kaip amžinas įsakas (Iš 12, 5–6. 14).
Ir pagaliau Jėzus supranta, kad jo gyvenimas žengs toliau, nesibaigs su kryžiumi. Jis žino, kad jo gyvenimas pasieks Dievo sostą bei savo kūne jis sutaikins Dievą ir žmogų. Jis žino, kad jo prikeltas kūnas taps Naujosios Sandoros atnaša ir naująja Šventykla; kad aplink jį iš gausybės angelų ir šventųjų susiburs naujoji Jeruzalė, kuri yra danguje, tačiau taip pat jau ir žemėje, nes savo kančia jis atvėrė uždangą, skyrusią dangų ir žemę.
Vadinasi, jo kelias driekiasi anapus Jeruzalės šventyklos kalno, iki paties Dievo aukštumų. Tai ir yra didysis kopimas, tikrasis žmogaus tikslas, į kurį jis visus mus kviečia: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jn 14, 6).
Iš tiesų pasiekti gyvenimo viršūnę – tapti panašiems į Dievo Sūnų ir įžengti į dangiškąją Jeruzalę – ne žmogaus jėgoms. Kaip kalnuose alpinistas kabinasi į bendrą virvę ir išsaugo bendrystės atsakomybę su kitais alpinistais, taip ir tikintysis, laikydamasis Dievo žodžio ir vienybės su Bažnyčia, yra traukiamas ir palaikomas Kristaus.