Mamona – hebrajiškas žodis, kuris reiškia tai, kuo žmogus pasitiki, platesne prasme – kiekvieną materialų turtą ar pinigą. Evangelija mums dar kartą primenama, kad Dievas mums patiki mažus dalykus Žemėje: materialines gėrybes, gamtos išteklius, pinigus, gailestingumą, išsilavinimą, dėmesingumą, žodį ir pan.
Šiame gyvenime nebuvome paskirti kaip šeimininkai į namus, kurie mums priklauso kaip nuosavybė, bet esame panašūs į svečius ir prašalaičius. „Gyvenimas žmogui duotas ne nuosavybėn, bet laikinai priežiūrai“, – sakė senovės filosofas Seneka.
Amžinybė nėra atskirta nuo žemiškojo gyvenimo. Gyvenimo pilnatvė anapus prasideda nuo mūsų santykio su Kūrėju, jo dovanomis ir su šalia esančiu žmogumi čia ir dabar. Užuot jomis naudojusis tik savo interesams, reikia mąstyti ir apie vargšų poreikius, sekant pačiu Kristumi, kuris – rašo šv. Paulius – „būdamas turtingas, dėl jūsų tapo vargdieniu, kad jūs taptumėte turtingi per jo neturtą“ (2 Kor 8, 9).
Jėzus Kristus mus praturtino ne savo turtu, bet savo neturtu, tai yra savo meile, kuri jį pastūmėjo visiškai mums atsiduoti: „Jis ištrynė mus kaltinantį skolos raštą ir panaikino jį prismeigdamas prie kryžiaus“ (Kol 2, 14).
