Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos. Verčiau bijokite to, kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare.
Argi ne du žvirbliai parduodami už skatiką? Ir vis dėlto nė vienas iš jų nekrinta žemėn be jūsų Tėvo valios. O jūsų net visi galvos plaukai suskaityti. Tad nebijokite! Jūs vertesni už daugybę žvirblių.
Kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, ir aš jį išpažinsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje. O kas išsigins manęs žmonių akivaizdoje, ir aš jo išsiginsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje.“ (Mt 10, 26–33)
Birželio 25 d. Vilniuje, Katedros aikštėje 14 val. šv. Mišių metu garbingasis Teofilius Matulionis skelbiamas palaimintuoju. Teofilius Matulionis gimė 1873 m. birželio 22 d. Kudoriškio kaime, Alantos valsčiuje (dabar – Anykščių r.), pasiturinčių ūkininkų šeimoje.
Mirus motinai, našlaičiais liko trys vaikai, tarp jų ir būsimasis arkivyskupas. Namuose pramoko skaityti lenkiškai ir lietuviškai. Vėliau mokėsi privačiai, o nuo 1887 m. – Daugpilio realinėje gimnazijoje.
Baigęs penkias klases 1891 m., aštuoniolikmetis jaunuolis įstojo į Petrapilio kunigų seminariją. Kunigu įšventintas 1900 m. kovo 4 d., nes, suabejojęs pašaukimu, iš seminarijos buvo išstojęs ir vėl priimtas po trejų metų.
1900 m. kun. Teofilis paskiriamas vikaru į Varaklianų parapiją, bet netrukus perima klebono pareigas Bikavos parapijoje (Latvija, Latgalos regionas).
Nepaklusęs caro valdžios išleistam įstatymui, draudžiančiam katalikų kunigui krikštyti kūdikį, jei vienas iš tėvų yra katalikas, o kitas stačiatikis, Teofilius buvo atleistas iš klebono pareigų ir privalėjo nuolat būti prie Peterburgo Šv. Kotrynos bažnyčios esančiame vienuolyne.
Atlikęs bausmę 1910 m. kun. Teofilius skiriamas Peterburgo Šv. Kotrynos bažnyčios vikaru, o 1918 m. – Švč. Jėzaus Širdies parapijos (už Nevos Vartų) klebonu.
Po 1917 m. Spalio revoliucijos Rusijoje valdžią paėmus komunistams, kunigų sielovadinei veiklai imta visaip trukdyti. 1923 m. kun. Teofilius Matulionis nuteisiamas trejus metus kalėti Maskvos kalėjime.
Sutrumpinus bausmės laiką, kun. Teofilius 1925 m. grįžo į Peterburgą tęsti sielovadinio darbo. 1928 m. gruodžio 8 d. popiežius Pijus XI nominavo kun. Teofilių Matulionį tituliniu Matregos vyskupu ir Mogiliovo arkivyskupijos apaštalinio administratoriaus vysk. Antano Maleckio pagalbininku.
1929 m. vasario 9 d. vyskupas A. Maleckis Peterburgo Švč. Marijos Širdies bažnyčioje dalyvaujant dviem liudytojams slapta konsekravo T. Matulionį vyskupu. Tais pačiais metais sovietų valdžia vysk. Teofilių vėl areštavo ir ištrėmė į Solovkų salas Baltojoje jūroje.
Čia jau įkalinti 34 kunigai buvo sudarę savo „komuną“ (bendruomenę) ir išsirinko vysk. Teofilių savo vyresniuoju. Šiam faktui paaiškėjus, jį iš Solovkų perkėlė į Peterburgo kalėjimą ir uždarė griežčiausio režimo vienutėje. Paskui išsiuntė prie Ladogos ežero dirbti sunkiausių darbų – kirsti miško.
Alinantis darbas, šaltis, drėgmė ir prastas maistas pakirto jo sveikatą. 1933 m. vysk. Teofilių perkėlė į Maskvos kalėjimą. Lietuvos ir Sovietų Sąjungos vyriausybėms susitarus pasikeisti kaliniais, vysk. T. Matulionis kartu su grupe kitų kalinių buvo išleistas ir grįžo į Lietuvą.
1934 m. lankėsi Romoje, dalyvavo šv. Jono Bosko kanonizacijos iškilmėse ir audiencijoje pas popiežių Pijų XI, apie vysk. Teofilių taip pasakiusį: „Garbė lietuvių tautai, davusiai tokį didvyrį.“
Atsižvelgdamas į lietuvių išeivių prašymą, vysk. Teofilius nuvyko susitikti su JAV lietuvių bendruomenėmis. Grįždamas (1936 m.) aplankė Egiptą ir Šventąją Žemę.
Parvažiavęs į Lietuvą apsigyveno prie seserų benediktinių vienuolyno Laikinojoje sostinėje, talkino Kauno arkivyskupui Juozapui Skvireckui pastoracijos darbuose. Įvedė nuolatinę Švč. Sakramento adoraciją Šv. Mikalojaus bažnyčioje Kaune, rūpinosi misijomis.
1943 m. mirus Kaišiadorių vyskupui Juozapui Kuktai, vysk. T. Matulionis paskiriamas Kaišiadorių vyskupijos ordinaru. Jis gynė Bažnyčios teises prieš vokiečių okupacinę valdžią, o artėjant frontui ragino kunigus likti savo tarnystės vietose.
1946 m. vysk. Teofilius buvo areštuotas, nes nesutiko bendradarbiauti su sovietine valdžia. Pradžioje buvo įkalintas Oršoje, vėliau – Vladimire, galiausiai atsidūrė Mordovijos invalidų namuose.
1956 m. vysk. Teofiliui leista grįžti į Lietuvą. Apsigyveno Birštono klebonijoje ir perėmė vyskupijos valdymą iš kun. Juozapo Stankevičiaus.
Negavęs sovietinės valdžios pritarimo, bet turėdamas Apaštalų Sosto leidimą, vysk. Teofilius 1957 m. gruodžio 25 d. slapta konsekravo vyskupu Vincentą Sladkevičių. Dėl to susilaukė valdžios nemalonės. 1958 m. vysk. Teofilių prievarta apgyvendino Šeduvoje (Radviliškio r.).
1962 m. Apaštalų Sostas jam „už pagirtiną tvirtumą einant gerojo ganytojo pareigas“ suteikė arkivyskupo titulą. 1962 m. rugpjūčio 20 d. arkivyskupas Teofilius Matulionis mirė. Palaidotas Kaišiadorių katedros kriptoje.