Evangelijos tekste girdime pirmąją iš dviejų maldų iš Jėzaus viešojo gyvenimo (antrą maldą randame Evangelijoje pagal Joną 11, 41-42). Abi jos prasideda dėkojimu. Pirmojoje Jėzus išpažįsta Tėvą, jam dėkoja ir jį šlovina už tai, kad Dievo Karalystės slėpinius paslėpė nuo tų, kurie dedasi išmintingi, ir apreiškė mažutėliams (palaiminimuose minimiems beturčiams dvasia, Mt 5, 3).
Jėzus neatmeta ir nesmerkia žmogiškos išminties ar mąstymo. Jis tik pabrėžia, jog čia mes esame kitame lygmenyje, kuris viršija intelektą. Jei aš noriu pažinti atomo ar visatos slėpinį, man tereikia vien tinkamų techninių priemonių ir skvarbaus proto. Tačiau jei aš noriu suprasti draugą, man reikalingas taip pat ir nuolankumas, kad jį su pagarba išgirsčiau ir prisiartinčiau prie jo asmens slėpinio.
Taip yra ir su Dievu: kas mano, jog gali jį aprėpti tik savo protu, tas iš tiesų užsiveria sugebėjimui prie jo priartėti. Atmesti Dievo egzistavimo galimybę, vadinasi, izoliuoti mąstymą, uždaryti jį savyje. Tą pačią akimirką, kai protas suvokia savo ribas, jis jas pralaužia ir peržengia.
Naktinių paukščių, kaip, pavyzdžiui, apuoko ir pelėdos, akys yra pritaikytos matyti nakties tamsoje, bet ne dieną. Šie paukščiai skraido laisvai ir patogiai naktį. Jie žino viską apie nakties pasaulį, tačiau nieko nenutuokia apie dienos pasaulį. Tarkime, jog vanagas „susidraugauja“ su pelėda ir jai „papasakoja“ apie saulę: kaip ji viską apšviečia, kaip be jos viskas nugrimztų į tamsą ir šaltį, tada ir pačios pelėdos naktinis pasaulis nebeegzistuotų.
Ką „atsakytų“ pelėda? Greičiausiai tartų: „Tu, vanage, tauški niekus! Niekad nemačiau tos tavo saulės. Aš kuo puikiausiai ir be jos skraidau bei pasirūpinu maistu; tavo saulė yra bevertė hipotezė, vadinasi, ji neegzistuoja.“ Būtent taip mąsto ir kai kurie žmonės. Jie sprendžia apie pasaulį, kurio nepažįsta, pritaiko savo taisykles objektui, kuris yra nepavaldus joms. Dievo įžvalgai reikalingas kitas regėjimas.
Pagrindinė priežastis, kodėl neįžiūrima Dievo Apvaizda ir nusigręžiama nuo tikėjimo, nėra protas, mąstymas, bet – puikybė. Būtent puikybė apriboja ir pažemina mąstymą, nes nepripažįsta jo sugebėjimo ieškoti neregimybės, didžiosios tiesos.
Šveicarų psichologas K. G. Jungas († 1961) vienoje iš savo knygų, rašė, jog visi tam tikro amžiaus pacientai, kurie kreipėsi į jį, kentėjo nuo kažko, ką būtų galima pavadinti „nuolankumo nebuvimu“, ir jie neišgydavo, kol neįgydavo pagarbos didesnei už juos realybei, t. y. nuolankumo elgsenos.
Nuolankumas (lot. „humilitas“), drąsiai priėmus savo žemiškumą (lot. „humus“) ir žmogiškumą (lot. „humanitas“), leidžia atsiverti transcendentinei Tiesai, kuri praplečia mūsų žmogiškas ribas. Šių dienų kultūriniame kontekste, kai tiesa laikoma subjektyvia sąvoka, provokuojančiai skamba Jėzaus pasakymas Evangelijoje pagal Joną: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (14, 6).
Žmogus turi ieškoti dieviškos tiesos, jis pajėgus pažinti tiesą, kuri parodo tas pastovias vertybes, padariusias žmoniją didžią. Tiesa įsiviešpatauja ne prievarta, bet savo pačios galia: Jėzus Piloto akivaizdoje išpažįsta save kaip tiesą ir kaip tiesos liudytoją (Jn 18, 36-38). Jis gina tiesą ne karo legionais, bet parodo ją per savo kančią ir taip padaro galingą. Todėl privalu iš naujo išmokti nuolankumo pripažinti tiesą ir leisti jai tapti matu: „Viešpatie Jėzau Kristau, romusis ir nuolankiaširdi, padaryk mano širdį panašią į savo širdį!”