Atėjęs pas ją, angelas tarė: „Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi!“ Išgirdusi šiuos žodžius, ji sumišo ir galvojo sau, ką reiškia toks sveikinimas.
O angelas jai tarė: „Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą! Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi.“ (Lk 1, 26–31)
Marija iš Nazareto į pasaulio istoriją įėjo klausydamasi angelo žodžių. Išties menas klausytis yra pirmas dalykas, kurio privalo išmokti kiekvienas, norintis užmegzti tikrą ryšį – nesvarbus su kuo: su angelu ar žmogumi.
Marijos dėmesingas ir pagarbus klausymasis atskleidžia, kaip reikia atrasti erdvės mūsų gyvenime, kad į jį galėtų įžengti šviesa. Šviesa nušviečia mus, jei sugebame savo širdyje sukurti tylos oazę, leisdami Dievui kalbėti ir veikti.
Tyla būtina dar ir todėl, kad Dievas paprastai į žmogaus gyvenimą įeina beveik nepastebimais žingsniais. Privalome nutildyti savo sielos triukšmą, kad išgirstume stulbinančią ir kūrybingą Dievo tylą.
Dažnai mes perdėtai šnekame su Dievu. Užuot įžengę į jo pasaulį, mes stumiame jį į savo ribotumą, į savo troškimus. Užuot klausęsi jo žodžio, mes jį įtraukiame į savo nesibaigiančius ir savanaudiškus pokalbius.
Tyla maldoje praplečia mūsų egzistencijos horizontus. Tai lyg išėjimas iš mūsų sistemų bei įpročių ir įžengimas į Dievo naują pažinimą.
Todėl Kalėdų nakties liturgija dar kartą iškilmingai paskelbs Senojo Testamento ištarmę: „Kai visa buvo apgaubusi švelni tyla ir naktis jau buvo įpusėjusi, tavo visagalis Žodis žengė iš dangaus, nuo karališkojo sosto“ (Išm 18, 14–15).
