O Marija prabilo: „Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju, nes jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę. Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos, nes didžių dalykų padarė man Viešpats, ir šventas yra jo vardas! Jis maloningas iš kartos į kartą tiems, kurie jo klauso. Jis parodo savo rankos galybę ir išsklaido išdidžios širdies žmones.
Jis numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština mažuosius. Alkstančius gėrybėmis apdovanoja, turtuolius tuščiomis paleidžia. Jis ištiesė pagalbos ranką savo tarnui Izraeliui, kad minėtų jo gailestingumą, kaip buvo žadėjęs mūsų protėviams – Abraomui ir jo palikuonims per amžius“. Marija prabuvo pas Elzbietą apie tris mėnesius, o paskui sugrįžo į savo namus. (Lk 1, 39-56)
Šios dienos iškilmę pradėta švęsti nuo V a. Rytų Bažnyčioje ir vadinti „Koimesis tes Theotokou“ (gr. Dievo Motinos Užmigimu). Užmigimo sąvoka nurodo Mergelės Marijos žemiškojo gyvenimo pabaigoje įvykusį slėpiningą mirties slenksčio peržengimą.
Bizantijos imperatorius Mauricijus († 602) paskelbė rugpjūčio 15 dieną valstybine švente. Ši diena greičiausiai pasirinkta todėl, kad V a. pradžioje tą dieną Jeruzalėje buvo pašventinta naujai pastatyta bažnyčia Mergelės Marijos garbei. Romos liturgijoje šią iškilmę aptinkame VII a., o popiežius Hadrijanas († 795) prideda pavadinimą „Assumptio“ (lot. priėmimas, ėmimas), tuo duodamas kryptį tolesniems teologiniams ieškojimams.
Praėjo nemažai amžių, kol 1950 m., Visų Šventųjų dieną, popiežius Pijus XII iškilmingai paskelbė apreikštojo tikėjimo dalimi esant tai, jog Mergelė Marija, užbaigusi savo žemiškąjį gyvenimą, buvo su kūnu ir siela paimta į Trijų Dieviškųjų Asmenų garbę.
Ėmimas į dangų yra susitikimas, kurio metu Motina atsiduoda į Sūnaus rankas, o jis ją priima į prisikėlimo šlovę. Jis vėl imasi globoti tą, kurią nuo kryžiaus patikėjo globoti savo mylimajam mokiniui (Jn 19, 27). Dabar Viešpats pasiima ją pas save. Jis priima tą, kuri angelo apreiškimo dieną priėmė jį, leisdama jam įsikūnyti (Lk 1, 26-38).
Nuo šiol Jėzaus mokiniams Marija yra ženklas danguje (Apr 12, 1). Joje mes matome įgyvendinta tai, ką Dievas nori įgyvendinti Bažnyčioje, keliaujančioje į amžinosios Karalystės pilnatvę (Apr 7, 9-17; 21, 1-8; 22, 1-5).
Apaštalas Paulius skelbia, kad visi ištikimieji dalyvaus Kristaus prisikėlime, „tačiau kiekvienas pagal savo eilę“ (1 Kor 15, 23). Viešpaties Jėzaus prisikėlimas nėra užbaigtas laike: jis prisikėlė dėl mūsų, kad ir toliau būtų mirties nugalėtojas. Dievo Motina išaukštinama po Kristaus prisikėlimo ir pirmiau mūsų prisikėlimo.
Kristaus prisikėlimas yra Marijos perkeitimo priežastis ir šaltinis. Ištikimojoje Mergelėje Šventoji Dvasia jau pabaigė savo darbą, išliedama šlovę tai, kuri nuo pat savo prasidėjimo buvo malonės pilnoji (Lk 1, 28). Ji yra visiškai susiliejusi su dieviškuoju gyvenimu. Tai, ko mes viliamės, jai jau yra duota.
Marija išpranašauja jos išaukštinimą ir garbinimą iki laikų pabaigos: „Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos” (Lk 1, 48). Bažnyčia, pagerbdama Mariją, nieko neprikūrė šalia užrašytų Biblijos žodžių. Bažnyčia tik atsiliepė į šią pranašystę, kurią Marija ištarė malonės valandą.
Šie Marijos žodžiai nėra vien jos pačios asmeniški, galbūt savavališki, žodžiai. Pasak Luko, Elzbieta, kupina Šventosios Dvasios, taip pat ištarė šiuos pranašiškus žodžius apie Mariją: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų (...); Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta“ (Lk 1, 42. 45).
Mes galime girti Mariją, nes ji yra palaiminta, palaiminta visada, per visas žmonių kartas. Tokia yra šios dienos šventės esmė. Ji yra palaiminta, nes yra suvienyta su Dievu, gyvena su Dievu ir Dieve.
Viešpats Jėzus savo Kančios išvakarėse, atsisveikindamas su savaisiais, pasakė: „Mano Tėvo namuose daug buveinių. Jeigu taip nebūtų, argi būčiau pasakęs: 'Einu jums vietos paruošti!'? Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir aš“ (Jn 14, 2-3).
Marija tardama: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38), paruošė Dievui buveinę čia, žemėje; su siela ir kūnu, ji tapo jam gyvenama vieta, ir taip atvėrė žemę dangui.
Šios dienos Evangelijos ištrauka leidžia suprasti, kad Marija yra tikroji Sandoros arka, kad Marijoje išsipildė šventyklos slėpinys – Dievas apsigyveno žemėje. Marija visų pirmiausia suteikė Viešpačiui savo sielos erdvę ir taip tapo realia šventykla, kur Dievas galėjo įsikūnyti ir tapti matomas šioje žemėje.
Taigi, jai būnant Dievo buveine žemėje, joje jau yra paruošta jos amžinoji buveinė, ir tai padaryta visiems laikams. Marija yra palaiminta, nes per amžius tapo su kūnu ir siela Viešpaties buveine. Marija ne tik kviečia mus ja žavėtis, ją gerbti, ji taip pat veda, rodo mums gyvenimo kelią, rodo, kaip galėtume tapti laimingi, surasti kelią į laimę.
Pasiklausykim dar kartą Elzbietos ištartų žodžių: „Laiminga įtikėjusi“. Pirmasis ir svarbiausias veiksmas, kad Dievas apsigyventų žmoguje ir kad žmogus rastų amžinąją palaimą, yra tikėti į Dievą, kuris pasirodė Jėzuje Kristuje bei padarė save girdimą dieviškaisiais Švento Rašto žodžiais.
Tikėti nereiškia dėti vieną įsitikinimą prie kito. Tikėti, kad egzistuoja Dievas, yra tokia pat informacija kaip kita. Dažnai mums mažai svarbu, ar informacija teisinga ar klaidinga, mat ji nekeičia mūsų gyvenimo. Bet jeigu Dievo nėra, gyvenimas tuščias, ateitis – tuščia. Tačiau jeigu Dievas yra, tada viskas keičiasi: gyvenimas tampa šviesa, įgyjame nuorodą, kaip gyventi.
Tikėjimas nurodo kryptį mūsų gyvenimui, mus skatina artintis prie Dievo, vienytis su Dievu ir taip atrasti vietą, kur gyventi, ir būdą, kaip gyventi. Tikėjimas nėra vien tam tikra mintis ar idėja, bet greičiau – gyvenimo būdas, elgsena. Tikėti, vadinasi, sekti Dievo Žodžio mums nurodytomis pėdomis.
Dažnai yra manoma ir tikima, kad, nustumdami Dievą ir būdami nepriklausomi, sekdami savo mintis, savo valią, tikrai taptume laisvi, galėdami daryti, ką panorėję, nes niekas negalėtų mums ko nors įsakyti. Tačiau ten, kur išnyksta Dievas, žmogus netampa didesnis; priešingai, netenka dieviškojo orumo, nebelieka jo veide Dievo švytėjimo. Galiausiai pasirodo esąs tik aklos evoliucijos vaisius, o toks gali būti naudojamas ir išnaudojamas.