Vešli kaštono laja kerojo viename parkelio kampe, ir kaštonas buvo labai laimingas. Tačiau ne visi džiaugėsi medžio laime. Jei kas būtų turėjęs ypač jautrias ausis, būtų išgirdęs, kad, kam nors pagyrus kaštoną, vienas balselis imdavo piktintis: „Pakaks! Tai neteisinga! Daugiau nebegaliu! Jam viskas, o man nieko!“
Taip bambėjo viena šaka. Nuostabi, aukštai dešinėje auganti šaka piktai purtė savo lapus: „Medis, amžinai tik medis! Bet juk viską darau aš. Aš laikau lapus, auginu „ežiukus“, kurie, beje, duria, ir brandinu kaštonus. Kai jau galiu truputį pailsėti lapams nukritus, lieku plika ir man tenka kęsti žiemos šaltį ir speigą, vėjo gūsius, lietų ir sniegą…“
Šaka tikrai buvo labai įpykusi. Medis tuščiai mėgino atvesti ją į protą, ragino būti kantriai ir supratingai: „Dukrele, esi man labai svarbi. Tu nuostabi, tvirta ir kupina gyvybės. Tu man brangi kaip ir kitos. Pagyrimai skirti ne tik man, bet ir tau, ir tavo sesėms. Kas aš be jūsų būčiau?“
Tačiau užsispyrusi šaka vis girgždėjo ir plūdosi žodžiais, kurių geriau nekartoti. Vargšas medis susirūpino. Ir buvo teisus.
Maištinga šaka sugalvojo pabėgimo planą. Jei pasiseks, ji atitrūks nuo medžio ir pradės gyventi savarankiškai. Vieną kovo mėnesio dieną veržlus juokdarys vėjas linksminosi sūkuriuodamas apie medį. Šaka nutarė, kad atėjo jos laikas. Ji, nuolankiu balsu, nors nuolankumas nebuvo jai būdingas, tarė: „Vėjau, man reikia paslaugos. Nulaužk mane nuo medžio.“
„Kaip nori… Ūūūūūūū!“ – sušvilpė vėjas. Jis ėmė vis smarkiau sūkuriuoti apie šaką ir nepaprastai įnirtingai ją purtyti, kol garsiai triokštelėjusi šaka nulūžo nuo kamieno.
„Štai aš skrendu! Pagaliau aš laisva! Mano gyvenimas prasideda!“ – sušuko šaka, skraidinama vėjo per parko tvorą. Šaka juokėsi ir šėlo, net ašaros, kurios tyliai lašėjo iš medžio žaizdos, jos nesujaudino. Nešama vėjo, kuris pūtė iš visų jėgų, šaka nusklendė už upės ir nusileido ant šlaito.
„Dabar viską spręsiu pati. Miegosiu kiek norėsiu ir darysiu tai, kas patinka. Daugiau nereikės būti suaugusiai su tuo bjauriu, šiurkščiu kamienu“, – pagalvojo šaka, saldžiai išsitiesusi žolėje.
Ją ėmė kutenti skruzdėlė, šaka pabandė nupurtyti ją taip, kaip darydavo augdama aukštai ant medžio, bet jai nebepavyko. Šaką apėmė keistas sąstingis. Ji nepajėgė kvėpuoti. Po kelių valandų jos lapai ėmė vysti. Šakai ėmė stygti syvų, kurie teikė jai gyvybės ir kuriuos jai nuolat teikdavo didžiadvasis medis.
Siaubingai išsigandusi šaka pastebėjo, kad pradėjo džiūti. Ji prisiminė medį ir suprato, kad be jo mirs. Bet buvo per vėlu. Ji norėjo verkti, bet nepajėgė, nes dabar buvo tik nenaudinga, sausa šaka.