Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Nemanykite, jog aš atėjęs panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti. Iš tiesų sakau jums: kol dangus ir žemė nepraeis, nė viena raidelė ir nė vienas brūkšnelis neišnyks iš Įstatymo, viskas išsipildys.
Šventoji šeima
© DELFI / Tomas Vinickas

Todėl kas pažeistų bent vieną iš mažiausių paliepimų ir taip elgtis mokytų žmones, tas bus vadinamas mažiausiu Dangaus Karalystėje. O kas juos vykdys ir jų mokys, bus vadinamas didžiu Dangaus Karalystėje. Taigi sakau jums: jeigu teisumu neviršysite Rašto aiškintojų ir fariziejų – neįeisite į Dangaus Karalystę.

Jūs esate girdėję, kad protėviams buvo pasakyta: ‘Nežudyk‘, o kas nužudo, turės atsakyti teisme. O aš jums sakau: jei kas pyksta ant savo brolio, turi atsakyti teisme. Kas sako savo broliui: ‘Pusgalvi!‘, turės stoti prieš aukščiausiojo teismo tarybą. O kas sako: ‘Beproti!‘, tas smerktinas į pragaro ugnį.

Jei neši dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave, palik savo atnašą tenai prie aukuro, eik pirmiau susitaikinti su broliu, ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną. Greitai susitark su savo ieškovu, dar kelyje į teismą, kad ieškovas neįduotų tavęs teisėjui, o teisėjas – teismo vykdytojui ir kad tu nepakliūtum į kalėjimą. Iš tiesų sakau tau: neišeisi iš ten, kol neatsiteisi ligi paskutinio skatiko.

Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: ‘Nesvetimauk!‘ O aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi. Jeigu tavo dešinioji akis skatina tave nusidėti, išlupk ją ir mesk šalin. Verčiau tau netekti vieno nario, negu kad visas kūnas būtų įmestas į pragarą. Ir jeigu tavo dešinioji ranka gundo tave nusidėti, nukirsk ją ir mesk šalin. Verčiau tau netekti vieno nario, negu kad visas kūnas patektų į pragarą.

Taip pat buvo pasakyta: ‘Kas atleidžia žmoną, tegul išduoda jai skyrybų raštą.‘ O aš jums sakau: kiekvienas, kuris atleidžia žmoną, – jei ne ištvirkavimo atveju, – skatina ją svetimauti; ir jeigu kas atleistąją veda – svetimauja.

Taip pat esate girdėję, jog protėviams buvo pasakyta: ‘Nelaužyk priesaikos, bet ištesėk Viešpačiui savo priesaikas.‘ O aš jums sakau: išvis neprisiekinėkite nei dangumi, nes jis – Dievo sostas, nei žeme, nes ji – jo pakojis, nei Jeruzale, nes ji – didžiojo Karaliaus miestas. Neprisiek nei savo galva, nes negali nė vieno plauko padaryti balto ar juodo. Verčiau jūs sakykite: ‘Taip‘, jei taip, ‘Ne‘, jei ne, o kas viršaus, tai iš piktojo.“ (Mt 5, 17–37)

Kalno pamokslas, prasidėjęs palaiminimais (Mt 5, 1–12), tęsiasi per tris ilgus skyrius, kuriuose evangelistas Matas išskiria šešias antitezes tarp Mozės Įstatymo („jūs esate girdėję...”) ir naujojo Jėzaus Įstatymo („o aš jums sakau...”).

Šio sekmadienio Evangelijoje pateikiamos keturios antitezės su įžanga. Toks Jėzaus kalbėjimo būdas darė didelį įspūdį žmonėms, nes pasakymas „o aš jums sakau...“ tolygus dieviškajam autoritetui, Dievui, kuris yra Įstatymo šaltinis.

Jėzaus naujumo esmę sudaro ir tai, kad jis pats išpildo šiuos Dievo įstatymus ir taip suteikia jiems Šventosios Dvasios jėgą. O mes tikėjimu į Kristų galime atsiverti Šventosios Dvasios veikimui, kad gebėtume gyventi dieviškąja meile, nes, pasak šv. Pauliaus, „meilė – Įstatymo pilnatvė“ (Rom 13, 10).

Mūsų pasaulis nėra tobulas, mes tik keliaujame į Dievo Karalystę. Nors Jėzus ir sako, kad nuoširdžiam žmogui nereikia prisiekti, nes jo žodžių tiesa ir pažadų patikimumas nereikalauja tokios garantijos, tačiau jau pats faktas, kad egzistuoja priesaikos, kalba apie žmogaus trapumą.
br. Ramūnas Mizgiris OFM

Šiandien, švęsdami mūsų valstybės atkūrimo dieną, atidžiau pažvelkime į Jėzaus mokymą apie tiesos sakymą ir priesaiką. Tai ne kartą atrandame pažymėta Senajame Testamente: „Nenaudosi piktam Viešpaties, savo Dievo, vardo, nes Viešpats nepaliks nenubausto to, kuris naudoja piktam jo vardą“ (Iš 20, 7). Šis nurodymas neturi nieko bendro su piktžodžiavimu, nes jis smerkia žmogų, kuris prisiekia Dievo vardu, kad įrodytų savo žodžių arba pažado tikrumą norėdamas apgauti kitą.

„Kai žmogus padaro įžadą Viešpačiui ar priesaika įsipareigoja įvykdyti pažadą, savo žodžio nelaužys. Jis įvykdys visa, kas išėjo iš jo burnos“ (Sk 30, 3). „Kai padarai įžadą Viešpačiui, savo Dievui, nedelsk jį įvykdyti, nes Viešpats, tavo Dievas, tikrai iš tavęs jo pareikalaus, ir tu užsitrauksi kaltę“ (Įst 23, 22).

Jėzaus laikais buvo perdėtai prisiekinėjama ir dievagojamasi. Lengvabūdiškai prisiekinėta, pavyzdžiui, „Prisiekiu Jeruzale“, arba „Prisiekiu savo galva“. Be to, priesaikos pradėtos skirstyti į privalomas ir neprivalomas.

Jeigu priesaikoje nebūdavo minimas Dievo vardas, tokios priesaikos buvo galima ir netesėti, bet jeigu būdavo prisiekiama Dievo vardu, tai priesaika tapdavo įpareigojanti ir šventa. Todėl prisiekus dangumi arba žeme, savo galva arba Jeruzale, žmogus jautėsi esąs laisvas ją vykdyti arba jos nevykdyti. Būdavo gudraujama: neištaręs Dievo vardo, žmogus jautėsi, kad į šį reikalą jis neįtraukė Dievo, todėl gali ir netesėti duoto žodžio.

Tačiau Jėzus pakeičia šį mąstymą sakydamas, kad Dievas yra visur: „Išvis neprisiekinėkite nei dangumi, nes jis – Dievo sostas, nei žeme, nes ji – jo pakojis, nei Jeruzale, nes ji – didžiojo Karaliaus miestas. Neprisiek nei savo galva, nes negali nė vieno plauko padaryti balto ar juodo“ (Mt 5, 34–36).

Viskas pasaulyje priklauso Dievui, nesvarbu, ar jo vardas minimas ar neminimas, jis vis tiek tame dalyvauja. Gyvenimo negalima skirstyti į sritis, kur Dievas yra, ir sritis, kur jo nėra. Mes turėtume visus savo pažadus laikyti šventais ir įpareigojančiais, nes jie visi yra ištarti Dievo akivaizdoje.

Evangelijos ištrauka baigiasi nurodymu, kad žmogus privalo sakyti „taip“, jeigu jis turi sakyti „taip“, ir „ne“, jei „ne“, ir nieko daugiau. Tai pakartoja ir apaštalas Jokūbas: „Bet pirmiausia, mano broliai, neprisiekinėkite nei dangumi, nei žeme, nei kitokia priesaika. Tebūnie jūsų „taip“ – taip ir „ne“ – ne, kad nepakliūtumėte į teismą“ (Jok 5, 12).

Petro pavyzdys mums atskleidžia dar vieną skaudų momentą: priesaikos arba įžadai irgi nėra nuoširdumo garantas. Juk šiandien duotas žodis žengiant santuokos, kunigystės ar vienuolystės keliu yra gana stipriai nuvertėjęs.
br. Ramūnas Mizgiris OFM

Prisiekinėjimas atskleidžia žmogaus trapumą – polinkį meluoti. Jėzus reikalauja iš savo mokinių tiesumo, kuris priesaiką paverčia nereikalingu dalyku. Žymusis graikų filosofas Sokratas sako: „Žmogus taip turėtų gyventi, kad juo būtų pasitikima labiau, negu kokia nors priesaika.“ Klemensas Aleksandrietis († apie 215) irgi taip mano: „Krikščionio gyvenimo elgsena turėtų būti tokia, kad niekas iš jo nereikalautų jokių priesaikų.“

Tad ar reikėtų laikyti šį Jėzaus pasakymą, „'Taip', jei taip, 'Ne', jei ne, o kas viršaus, tai iš piktojo“, visišku priesaikos uždraudimu, netgi, pavyzdžiui, liudijant teismo procese? Apaštalas Paulius, atrodo, lyg ir prisiekinėjo: „Šaukiuosi Dievą liudytoju, – kaip mane gyvą regite, – kad neatvykau į Korintą tik jūsų gailėdamas“ (2 Kor 1, 23); „Ką jums rašau, tvirtinu Dievo akivaizdoje, jog nemeluoju“ (Gal 1, 20).
Pats Jėzus neprieštaravo prisiekti, kai teisme vyriausiasis kunigas jam tarė: „Prisaikdinu tave gyvuoju Dievu, kad mums pasakytum, ar tu Mesijas, Dievo Sūnus!“ (Mt 26, 63). Kodėl vis dėlto daromos išimtys ir leidžiama prisiekti arba duoti įžadus?

Mūsų pasaulis nėra tobulas, mes tik keliaujame į Dievo Karalystę. Nors Jėzus ir sako, kad nuoširdžiam žmogui nereikia prisiekti, nes jo žodžių tiesa ir pažadų patikimumas nereikalauja tokios garantijos, tačiau jau pats faktas, kad egzistuoja priesaikos, kalba apie žmogaus trapumą.

Tinkamas pavyzdys būtų Petro išsižadėjimas Jėzaus. Kai Petro paklausė, ar jis buvo Jėzaus mokinys, šis atrėžė: „Nei aš žinau, nei suprantu, ką tu sakai“ (Mk 14, 68). Galiausiai jis ėmė prisiekinėti ir dievagotis, deja, meluodamas: „Aš nepažįstu to žmogaus, apie kurį jūs kalbate“ (Mk 14, 71).

Petro pavyzdys mums atskleidžia dar vieną skaudų momentą: priesaikos arba įžadai irgi nėra nuoširdumo garantas. Juk šiandien duotas žodis žengiant santuokos, kunigystės ar vienuolystės keliu yra gana stipriai nuvertėjęs.

Priešingas Petro ir dažnam mūsų išsižadėjimui buvo Jėzaus atsakymas į klausimą, ar jis esąs Mesijas. Jėzus paprasčiausiai atsakė: „Taip, Aš Esu“ (Mk 14, 62). Taip atsakydamas Jėzus tarsi pasirašė sau mirties nuosprendį. Baimė jo neįveikė. Todėl, nors ir esame linkę į neištikimybę, Jėzus ir mus kviečia siekti gyvenimo skaidrumo nebijant susidurti su tiesos padariniais, nes tik tiesa padarys mus laisvus (Jn 8, 32).

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Diskusijų platforma laikinai išjungta. Prašome pabandyti vėliau.

Top naujienos

Vokietijoje – krizė: mesta šantažo korta (57)

Europos Sąjungos valstybės sunerimusios žvelgia į stabiliausią narę Vokietiją, ūmai...

Arūnas Milašius. Pamiršome vieną lietuvišką žodį ir estai mus negrįžtamai pralenkė (69)

Šią savaitę vėl paskelbta graudulinga statistika – Estijoje vidutinis atlyginimas viršijo...

Kybartuose sulaikytas Rusijos pilietis, į Lietuvą mėginęs įsivežti šautuvą su šaudmenimis (4)

Vėl bandomas Lietuvos pareigūnų budrumas – ketvirtadienio (lapkričio 23 d.) vakarą, Kybartų...

Romą Mačiulytę sunkiai sumušęs vyras išgirdo nuosprendį, tačiau turėjo, ką pasakyti atgal (3)

Kauno apylinkės teismas penktadienį baigė nagrinėti praeityje garsios Lietuvos estrados...

Rinktinės treniruotėje Kosove – pašaliniai asmenys, lietuviai prašo išplauti arenos grindis specialiai Krepšinis.lt iš Prištinos (5)

Penktadienį dieną Lietuvos rinktinė Prištinoje surengė vienintelę treniruotę prieš vakare...

Feisbuke – pasipiktinimas: taip atrodo dvimečio pusryčiai ligoninėje papildyta ligoninės direktoriaus komentaru (328)

Pasidalinusi, kaip atrodo dvimečio pusryčiai Alytaus ligoninėje, mama pašiurpino feisbuką –...

Veryga pristatė, kokių dar naujienų ruošia medikams ir pacientams (57)

Tiesioginėje DELFI konferencijoje atsakydamas į skaitytojų klausimus sveikatos apsaugos ministras...

Kuodis: išsigelbėjimas – dar ilgiau dirbti iki pensijos (378)

Išsigelbėjimas senstančiai Europai yra pensinio amžiaus didinimas. Taip LRT.lt sako ekonomistas...

Vilniečiai parodė, kaip atrodo jų laiptinės po remonto: įvertinkite patys (8)

Tam, kad daugiabučio laiptinėje būtų jauku, ne visada pakanka tiesiog apsišluoti – kartais...

Birutė Vėsaitė save atrado Vietname (103)

Už Seimo durų likusi buvusi ūkio ministrė socialdemokratė Birutė Vėsaitė save atrado...