„Tebūnie jūsų strėnos sujuostos ir žiburiai uždegti. Jūs būkite panašūs į žmones, kurie laukia savo šeimininko, grįžtančio iš vestuvių, kad kai tik jis parvyks ir pasibels, tuojau atidarytų. Laimingi tarnai, kuriuos sugrįžęs šeimininkas ras budinčius. Iš tiesų sakau jums: jis susijuos, susodins juos prie stalo ir, eidamas aplinkui, patarnaus jiems.
Jeigu jis sugrįžtų antrosios ar trečiosios nakties sargybos metu ir rastų juos budinčius, laimingi jie! Įsidėmėkite: jei šeimininkas žinotų, kurią valandą ateis vagis, neleistų jam įsilaužti į savo namus. Ir jūs būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite.“
Tuomet Petras paklausė: „Viešpatie, ar šį palyginimą pasakei tik mums, ar visiems?“ Viešpats atsakė: „Kas yra tas ištikimas ir sumanus užvaizdas, kurį šeimininkas paskirs vadovauti šeimynai ir deramu laiku ją maitinti? Laimingas tarnas, kurį sugrįžęs šeimininkas ras taip darantį. Sakau jums tiesą: jis paskirs jį valdyti visų savo turtų.
Bet jeigu anas tarnas pasakys pats sau: 'Mano šeimininkas neskuba grįžti' ir ims mušti tarnus bei tarnaites, valgyti, gerti ir girtuokliauti, tai to tarno šeimininkas sugrįš vieną gražią dieną, kai jis nelaukia, ir tokią valandą, kurią jis nė manyti nemano. Jis žiauriai nubaus jį, ir jam teks neištikimųjų likimas.
Tarnas, kuris žino savo šeimininko valią, bet nieko neparuošia ir pagal jo valią nedaro, bus smarkiai nuplaktas. O kuris nežino [šeimininko valios], kad ir baustinai pasielgęs, bus mažai plakamas. Iš kiekvieno, kuriam daug duota, bus daug pareikalauta, ir kam daug patikėta, iš to bus daug ir išieškota.“ (Lk 12, 32–48)
Praeitą sekmadienį, kaip girdėjome, Jėzus aiškino savo mokiniams apie teisingą daiktų naudojimą, šiandien jis juos ragina tinkamai naudoti laiką. Dabarties laikas reikalauja didelės atsakomybės, nes artėja amžinybė. Kieno gyvenimas priklauso nuo daiktų, kuriais šiuo metu disponuoja, tam mirtis yra vagis. Kas laukia Viešpaties, tam mirtis – džiaugsmingas susitikimas.
Visas gyvenimas yra pasirengimas šiam kartais netikėtam susitikimui. Krikščionių bendruomenė drąsinama vėl ateisiančio Viešpaties: „Nebijok, mažoji kaimene” (Lk 12, 32). Graikiškas žodis „poimnion“ reiškia „maža kaimenė“. Tačiau evangelistas Lukas prie šio žodžio prideda dar kitą žodį „mikron“, taip dar labiau ją sumažindamas.
Sąlyga būti drąsiam yra būti labai mažam. Nebijoti, vadinasi, pripažinti savo ribotumą, mažumą. Tai, kuo esame, esame dėl Viešpaties. Baimė priklauso ne mažiesiems, ji yra didžiųjų nuosavybė. Mažieji neturi ko prarasti.
Jėzus mus ne tik drąsina, bet ir kviečia laukti šeimininko sugrįžimo: „Tebūnie jūsų strėnos sujuostos ir žiburiai uždegti” (Lk 12, 35). Artimuosiuose Rytuose įprasta nešioti ilgus drabužius. Todėl keliaujant ar dirbant dėl judesio laisvumo būtina šiek tiek pasikelti drabužį ir per juosmenį susijuosti virve ar diržu.
Degantis žiburys yra tikėjimo simbolis. Tad esame kviečiami ne tinginiauti ar smalsauti, bet eiti į priekį ir ramiai tarnauti pasišviesdami gyvenimo kelią tikėjimo vertybėmis. Šis budėjimas išbando mūsų mažumą ir meilės ištikimybę.
Pirmaisiais metais po Kristaus įžengimo į dangų krikščionys gyveno greito jo garbingo sugrįžimo viltimi. Jie drąsino vienas kitą sakydami: „Viešpats nedelsia, jis greit sugrįš vėl.” Bet metai bėgo. Paaiškėjo, kad Viešpats nepasakė nei dienos, nei valandos. Jis gali ateiti ir antros, ir trečios nakties sargybos metu, o gal apskritai tą naktį gali negrįžti. Bet, ar dėl to galima nustoti laukus?
Juk Viešpats ateina ir kiekvieno žmogaus mirties valandą. Tai ne garsus, visų girdimas ir matomas įvykis, o tylus pasibeldimas į duris. Tai tarytum vagies pasibeldimas naktį. Jis negrobia turto, o išsineša patį žmogų. Ar ne todėl šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė († 1897) meldėsi: „Ateik, Viešpatie, ir pasivok mane nejučiomis; aš pasiruošusi...”. Drąsūs žodžiai mūsų tikėjimo sesers, kuri dar vadinama ir mažąja – „mikron“ – Teresėle.
„Tomo darbuose“, antrojo amžiaus po Kristaus apokrifiniame veikale, randame palyginimą „Perlo himnas“. Pasakojama apie karalaitį, tėvo pasiųstą iš Rytų (Mesopotamijos) į Egiptą atgauti tam tikro perlo iš žiauraus drakono, kuris jį saugojo savo urve.
Atvykęs į vietą, jaunuolis leidžiasi išvedamas iš kelio: valgo maistą, klastingai paruoštą vietinių gyventojų, ir nuo jo giliai ir ilgai užmiega. Tėvas sunerimęs siunčia erelį kaip savo pasiuntinį, kuris neša paties tėvo ranka rašytą laišką.
Kai erelis skrenda virš jaunuolio, tėvo laiškas pavirsta šauksmu: „Pabusk, prisimink, kas esi, atmink, ko atėjai į Egiptą ir pas ką turi sugrįžti!“ Karalaitis pabunda, atgauna sąmonę, kovoja, nugali drakoną ir su atkovotu perlu grįžta į karališkus rūmus, kur jam paruošta iškilminga puota.
Dvasinė palyginimo prasmė aiški. Jaunasis kunigaikštis yra žmogus, pasiųstas iš Rytų į Egiptą, tai yra nuo Dievo į pasaulį; brangus perlas – jo nemirtingoji siela, įkalinta nuodėmės ir šėtono. Jis pasiduoda pasaulio malonumams ir nugrimzta į tam tikrą miego letargą, tai yra savęs, Dievo, savo amžinojo likimo užmarštį.
Jį pažadina šiuo atveju ne princesės bučinys, bet dangiškojo pasiuntinio šauksmas. Krikščionims šis nuo Tėvo siųstasis yra Kristus, kuris kviečia žmogų, kaip šios dienos Evangelijoje, pabusti, būti budriam, atminti, kodėl jis yra pasaulyje.
Praktiškai tą patį „Perlo himno“ raginimą randame Laiške efeziečiams: „Pabusk, kuris miegi, kelkis iš numirusių, ir apšvies tave Kristus“ (5, 14) ir Pirmajame Petro laiške: „Būkite, blaivūs, budėkite! Jūsų priešas velnias kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti. Pasipriešinkite jam tvirtu tikėjimu“ (5, 8–9).
Tačiau raginimas nepasiduoti dvasiniam apsnūdimui ir būti pasirengusiems nėra kvietimas kiekvieną akimirką galvoti apie mirtį. Tai greičiau kvietimas būti Dievo malonėje, sąžiningai ir ramiai atliekant savo kasdienius darbus. Pasakojama, kad į netikėtai užduotą klausimą: „Ką darytum, jei žinotum, kad netrukus turi mirti?“, šv. Aloyzas Gonzaga († 1591), tuo metu žaisdamas futbolą su draugais, atsakė: „Žaisčiau toliau.“
Krikščionis nėra atitrūkęs nuo dabarties svajotojas. Jis gyvena čia ir dabar, prisiimdamas kiekvienos dienos paprastas pareigas, taikiai kovodamas už gyvenimą, nenusigręždamas nuo liūdnos ar džiaugsmingos tikrovės. Tačiau dabartis nėra uždaryta savo kiaute, ji atvira ateičiai, kuri žingsnis po žingsnio virsta dabartimi. To turėtume neužmiršti.
Žinoma, kiekvieno žmogaus ateitis yra nenuspėjama. Meteorologas, nors ir rizikuodamas suklysti, vis dėlto gali numatyti rytojaus orą. Ekonomistas – numatyti ateinančio mėnesio infliaciją. Bet žmogaus istorijos neįmanoma nuspėti, nes tai yra laisvės istorija. Žmogaus laisvės ir ypač Dievo laisvės.
Kas gali žinoti, koks bus rytojaus žmogus? Kas gali numatyti Dievo ateities planus? Todėl ateities nežinojimas mus kreipia į budėjimą, kad neprarastume ramybės ir vilties net ir tada, kai mus užklumpa išbandymai, kad įžvelgtume Šventosios Dvasios veikimą kito žmogaus širdyje, kad išsaugotume tikėjimą, viltį ir meilę iki tol, kol Viešpats ateis.