Pradėkim nuo politinės pusės. Yra sakančių, kad „Snoro“ griūtis naudinga Andriaus Kubiliaus vediniems konservatoriams. Nesąmonė.
Galbūt A. Kubilius šioje situacijoje darsyk parodys, kad yra pelnytai vadinamas „krizių premjeru“. Taip pat tikėtina, kad „Snoro“ griūtis konsoliduos kiek pakrikusį konservatorių elektoratą. Tačiau didelių politinių dividendų valdančioji partija iš šios istorijos nesusikraus.
Kodėl? Visų pirma, dėl to, kad sprendimu nacionalizuoti „Snorą“ konservatoriai politiniams oponentams prieš kitąmet vyksiančius Seimo rinkimus davė labai stiprią kortą. A. Kubilius, finansų ministrė Ingrida Šimonytė, Lietuvos banko vadovas Vitas Vasiliauskas – visi dar ilgai kartos, kad nepadarius to, kas buvo padaryta, padariniai valstybei ir jos gyventojams būtų buvę kur kas skaudesni. Ir tai greičiausiai bus tiesa. Bet kaip dabartiniai valdantieji atmuš argumentą, jog būtent ši Vyriausybė nesugebėjo apsaugoti penkto didžiausio šalies banko nuo griūties? Vis dėlto tai įvyko būtent dabar, ir būtent A. Kubiliaus Vyriausybė priėmė sprendimą nacionalizuoti „Snorą“. To nenuneigsi. Ir teoriniai pamąstymai apie tai, kas būtų įvykę be Vyriausybės įsikišimo, liks tik teorija, kuri didžiajai rinkėjų masei įspūdžio nepadarys.
O Lietuvos banką šioje istorijoje apskritai galima kaltinti tik vienu – pavėluota reakcija į padėtį „Snore“. Tiesa, kažin, ar reakcijos lėtumą būtų galima priskirti naujajai, tik prieš pusmetį dirbti pradėjusiai centrinio šalies banko vadovybei.
Pikti (ir dažnai anoniminiai) liežuviai plaka, kad „Snoro“ griūtis – tiesioginio prezidentės Dalios Grybauskaitės įsakymo padarinys. Neva šalies vadovė taip nori užčiaupti jai neįtikusias personas ir žiniasklaidą. Absurdas. Visų pirma, dėl to, kad „Snoro“ krachas prezidentės reitingams taip pat turėtų atsiliepti. Juk ji pritarė tam, ką nemažas būrys „Snoro“ indėlininkų dėl išprusimo stokos ar kitų priežasčių vadina paprastų žmonių apiplėšimu. Antra – D. Grybauskaitė tikrai yra tvirto būdo, kartais ir spontaniška, bet ji nieku gyvu ant politinių svarstyklių nedėtų visos valstybės ekonomikos. Vis dėlto prezidentė nuo 2004 m. buvo eurokomisarė, atsakinga už biudžetą ir finansinį programavimą. Taigi ji tikrai supranta, kokius padarinius bet kokios šalies ekonomikai gali turėti tokie veiksmai. Ir tiesiog kvaila tvirtinti, kad „Snoro“ nacionalizavimas susijęs su asmeninėmis D. Grybauskaitės ambicijomis.
Nušalintieji „Snoro“ vadovai nuo pat pirmos šios epopėjos dienos užuominomis ar net tiesiogiai kėlė versiją, kad jų bankas buvo tikra rakštis skandinaviško kapitalo konkurentams. Taigi būtent skandinavų bankai sąmokslo teorijų mėgėjų sąrašuose užima trečiąją vietą. Ir vėl – be pagrindo. Bankininkai geriau už bet kurį politiką supranta, ką reiškia pasitikėjimas bankų sektoriuje. O penkto didžiausio šalies banko nacionalizavimas tą pasitikėjimą pakirs ilgam. Nukentės ir lietuviško, ir skandinaviško kapitalo bankai.
Žinoma, skandinaviškus bankus domina „Snoro“ rinkos dalis. Būtų keista, jei nedomintų. Tačiau tvirtinti, kad tai yra banko sužlugdymo motyvas – mažiausiai nerimta. Na, galbūt po kokių dešimties metų, stabilizavusis ekonomikai, skandinavai bus išsidalinę „Snoro“ rinkos dalį ir, palyginti su dabartine situacija, pagaliau išeis „į pliusą“. Bet taip toli planuoti visą Lietuvos ekonomikos raidą nesiryžtų niekas. Planuoti rinkos dalybas visos bankų rinkos sudrebinimo, pasitikėjimo praradimo ir bankrotų grandinės sąskaita – juo labiau.
Jau pasigirdo ir sapalionių (iki termino „sąmokslo teorija“ tokiems pareiškimams toli kaip šuniui iki mėnulio), kad „Snoro“ griūtis – užsienio specialiųjų tarnybų darbas. Matyt, Vladimiro Antonovo verslas toms neįvardijamoms tarnyboms buvo dar didesnė rakštis nei skandinavams. Ir, žinoma, jeigu taikysime žvalgybinius metodus prieš nedraugišką banką – tai reikia daryti tokioje neįtikėtinos svarbos šalyje kaip Lietuva. Vakarams mažiau grėsmės keliančių valstybių, kaip Iranas ar Šiaurės Korėja, bankų sistemos drebinti nereikia. Paprastai tariant, tokia versija tiek pat tikėtina, kaip, tarkim, galimybė, kad Anglijos futbolo magnatai sugriovė „Snorą“ siekdami užvaldyti V. Antonovui priklausančias futbolo klubo „Portsmouth“ akcijas.
Bet išklausykime ir kitą pusę. Tiek V. Antonovas, tiek jo partneris Raimondas Baranauskas tvirtina buvę apvogti. Vidury baltos dienos (tiksliau, vakarėjant) – švyst, ir paimtas sėkmingai funkcionuojantis, mokus ir pelningas bankas. Daug kalbų apie reikalo politizavimą, konkurentų užsakymus, grėsmes bankininkų gyvybėms ir t.t.
Tačiau kokie jų argumentai? Jei bankas taip puikiai dirbo – kas jau kas, o buvę didžiausi jo akcininkai ir vadovai tikrai turėtų turėti tai įrodančius finansinius dokumentus. Bankininkų vietoje, visus šiuos dokumentus išsiuntinėčiau elektroniniais laiškas, faksu ir visais kitais įmanomais būdais į visas Lietuvos ir Latvijos žiniasklaidos priemones. Gal tai ir konfidencialūs dokumentai, bet kai kalba eina apie baudžiamąją atsakomybę, komercinę paslaptį galima ir pamiršti. Žiniasklaida per pusvalandį mirgėtų skaičiais pagrįstais pranešimais, atskleistų banko būklę. Bet jokio viešumo nėra. Bankininkai sako, kad „Snoras“ ir jo valdytas „Latvijas Krajbanka“ veikė puikiai, o skaičiais to nepagrindžia.
„Snoro“ vadovybė taip pat skundžiasi, esą Lietuvos bankas sąmoningai kliudė į banko įstatinį kapitalą įlieti 380 mln. litų. Na, Lietuvos bankas teigia, kad tai buvo įtartini pinigai, o dalis jų – gal netgi tų pačių „Snoro“ indėlininkų lėšos, apėjusios mįslingą ratą ir kažkaip atsidūrusios „Snoro“ akcininku esą norėjusiame patapti britų fonde. Ką į tai V. Antonovas ir R. Baranauskas? Nieko. Nors, kaip ir aukščiau minėtame pavyzdyje, oficialūs banko skaičiai viską galėtų paaiškinti labai lengvai.
O prisimenant R. Baranausko pasisakymus, nori nenori – kyla paprastas, bet esminis klausimas. Su kuo bekalbėtų buvęs „Snoro“ prezidentas, jis visuomet vengia vienos temos – milijardo litų vertybiniais popieriais, kurie, anot Lietuvos banko, dingo iš „Snoro“. Vienuose pokalbiuose R. Baranauskas, pasiekus šį klausimą, tiesiog pakeičia temą. Kitur jis tvirtina pasigendantis nekaltumo prezumpcijos. Bet paaiškinimo – jokio.
Nekaltumo prezumpcija Lietuvoje yra. Tiek teisinėje sistemoje, tiek viešojoje erdvėje. Niekas nėra kaltas, kol jo kaltė neįrodyta teisme. Ir aš nieko niekuo nekaltinu. Tiesiog stebiuosi, kaip buvęs banko prezidentas žarstosi kaltinimais į visas puses, bet tų kaltinimų negali pagrįsti, nors neabejotinai turi prieigą prie visų svarbiausių banko duomenų (bent jau iki tų, kurie buvo sukaupti iki jo nacionalizavimo).
Stebina ir neregėto ilgumo R. Baranausko kelionė iki Lietuvos. Bankininkas Lietuvoje turėjo būti praėjusį ketvirtadienį. Po to – penktadienį. O gal šeštadienį. Pirmadienį jis vis dar buvo pasirengęs grįžti į Lietuvą, o jo advokatai tuoj tuoj susisieks su Lietuvos teisėsauga. Nesusisiekė – tam prireikė dar dviejų parų. Trečiadienį buvęs „Snoro“ vadovas vėl žadėjo grįžti į Lietuvą. O ketvirtadienį – jau kalbėjo apie politinio prieglobsčio paieškas, grėsmę savo gyvybei ir t.t. Tarsi būtų ne vienas, o bent jau du ar trys buvę „Snoro“ prezidentai Raimondai Baranauskai – ir kiekvienas dėl savo istorijos turi skirtingus planus ir skirtingą nuomonę.
Kalbant apie bankų sektorių, pats geriausias argumentas yra skaičiai ir faktai. Lietuvos ir Latvijos žinybos skaičiuoja iš „Snoro“ ir „Latvijas Krajbanka“ dingusias lėšas – preliminarūs skaičiai jau yra. Ministrė I. Šimonytė, remdamasi laikinojo banko administratoriaus išvadomis, konstatavo, kad „Snoras“ yra nemokus. Faktas. O V. Antonovas su R. Baranausku žarstosi kaltinimais, kuria sąmokslo teorijas ir nepateikia nei skaičių, nei faktų. Irgi faktas.
Vienintelis skaičius, kuriuo žongliruoja sąmokslo prieš „Snorą“ teoretikai – laikinojo banko administratoriaus Simono Freakley alga. Taip, 140 tūkst. eurų per mėnesį – dideli pinigai. Bet viešosios nuomonės žonglieriai dažnai pamiršta paminėti, kad ši suma tenka ne vienam S. Freakley, o visai jo komandai – daugiau nei 20 žmonių. O išmaniausieji žodžio meistrai jau spėjo pripaistyti niekų, kad S. Freakley alga – šešissyk didesnė nei buvusių banko vadovų. Žinoma, 140 tūkst. eurų jie dalijo iš vieneto, o ne iš 21.
Taip pat nenoriai kalbama apie tai, koks pragariškas darbas teko S. Freakley ir jo komandai. Tai ne tik popierėlių kilnojimas ir pasirašinėjimas. Tai bandymai sulaikyti per visas siūles trūkinėjantį banką nuo griūties. Tai skaičių labirintas, kurio pabaigą rasti reikia kiek įmanoma greičiau. Galiausiai – tai detektyvo darbas, kiekvieno iš „Snoro“ išplaukusio cento sekimas iki galutinio paskirties taško. Taip, S. Freakley ir jo komandai mokami pinigai dideli. Bet darbas irgi ne už „minimumą“.
Sąmokslo teoretikai taip pat beda pirštu į ankstesnę S. Freakley pažintį su V. Antonovo verslu. Mat būtent dabartinis „Snoro“ administratorius narstė V. Antonovo verslus, kai šis norėjo pirkti automobilių gamintoją „Saab“. Esą S. Freakley buvo puikiai susipažinęs su buvusio „Snoro“ savininko imperija, o į Lietuvą administruoti „Snoro“ atlėkė neįtikėtinai greitai. Ir kas čia baisaus? Mano galva, kaip tik gerai, kad „Snorą“ administruoja su buvusių savininkų finansais gerai susipažinęs žmogus. Tokia informacija nedisponuojantis administratorius tikriausiai dirbtų kelissyk lėčiau. Ir taip pat manau, kad labai gerai, jog Lietuvai pavyko jį prisikviesti.
Tiesa, Seime ir kitose vietose jau buvo minties galiūnų, kurie stebėjosi, kodėl nepaskelbtas konkursas „Snoro“ administratoriaus pareigoms užimti. Jeigu jūsų namą nuniokojo liūtis ar kokia kita stichinė nelaimė, ką darysite – kviesite geriausią tuo metu prieinamą remontininkų komandą ar skelbsite dviejų savaičių atrankos konkursą, o tas dvi savaites gyvensite ir geriausius kandidatus rinksite kartoninėje dėžėje? Jei rinktumėtės antrą variantą, Seime ir kai kur kitur rasite bendraminčių. Ačiū Dievui, nedaug.
Bet grįžkime prie pagrindinio klausimo – kam visa tai naudinga? Žvelgiant Lietuvos kontekste – niekam. Na, A. Kubilius pademonstruos savo krizių valdymo įgūdžius. Na, opozicinės partijos išnaudos progą pasididinti reitingus, bet jos ir taip gerokai lenkia dabartinius valdančiuosius. Tad kitos kadencijos Seimo sudėtis dėl „Snoro“ istorijos pakis nežymiai. Verslas? Nerasi įmonės, kuriai „Snoro“ griūtis neatsilieps. Konkuruojantys bankai? Jie tikrai neprašė „Snoro“ kracho Kalėdoms, o dabar turbūt meldžiasi, kad banko griūtis valstybei ir ekonomikai atsilieptų kuo mažiau.
Žinoma, beveik nebūna tokių rezonansinių įvykių, iš kurių niekas nepeštų jokios didesnės naudos. Šiuo atveju, manau, tokių žmonių tikrai yra. Bet jie tikrai nėra ten, kur pirštais baksnoja sąmokslų mėgėjai.