Pasižiūrėkite į vienos ar kitos dienos LRT laidas ir suprasite, kad šis straipsnio tikslas yra cenzūruoti ir kontroliuoti žurnalistus. Žurnalisto Virginijaus Savukyno persekiojimas liudija tai, kad šis straipsnis yra taikomas pasirinktinai ir pasitelkiant dvigubus standartus. Kita vertus, taip yra kėsinamasi į Lietuvos piliečių konstitucines teises (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnis):
Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas.
Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai.
Demokratinės valstybės skiriasi nuo kitų politinių režimų sąžinės, religijos ir žodžio laisvėmis. Valdžią įprasta kritikuoti nesibaiminant vienokio ar kitokio persekiojimo ar susidorojimo. Kaip tai garantuoja ir tarptautiniai susitarimai, prie kurių yra prisijungusi ir Lietuva:
Jungtinių Tautų Organizacijos Visuotinė žmogaus teisių deklaracija (19 straipsnis):
Kiekvienas turi teisę laisvai laikytis savo įsitikinimų ir juos reikšti; ši teisė apima laisvę nekliudomam turėti savo nuomonę ir ieškoti informacijos bei idėjų, jas gauti ir skleisti visokiomis priemonėmis ir nepaisant valstybės sienų.
Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija (11 straipsnis – Saviraiškos ir informacijos laisvė):
1. Kiekvienas turi teisę į saviraiškos laisvę. Ši teisė apima laisvę turėti savo įsitikinimus, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas valdžios institucijoms nekliudant ir nepaisant valstybių sienų.
2. Turi būti gerbiama žiniasklaidos laisvė ir pliuralizmas.
Deja, kyla pagrįstų baimių, kad besidangstant progreso šūkiais bandoma siekti kito tikslo – diskriminuoti, marginalizuoti ir išstumti kitaminčius. Politikoje, švietime ir žiniasklaidoje norima įtvirtinti vienintelę ideologiškai „teisingą“ nuomonę.
Atstatytos Lietuvos nepriklausomybės kūrėjų lūkesčiai skyrėsi nuo realių pasiekimų po 33 metų. Rezultatai net įliejus ES struktūrinių fondų pinigų į Lietuvos Respubliką daugelyje sričių yra apgailėtini, valstybės galios mažėja. Daugelyje socialinio-ekonominio vystymosi sričių valstybė užima paskutines vietas ES. Raidos rezultatas yra ne tik išaugusios pajamos per capita – tai ir milijonas ekonominių emigrantų, o viešasis gėris tampa lengvu grobiu privatizuotojams. Šiuo metu baigiama griauti sveikatos ir švietimo sistemas. O apie Konstitucijos užtikrinamas socialines ir ekonomines teises niekas nedrįsta prisiminti. Užmirštos ištisos LR Konstitucijos dalys: „Visuomenė ir Valstybė“ bei „Žmogus ir Valstybė“. Lietuvos piliečiai sunerimę klausia, kokie pokyčiai čia vyksta? Deja, viešojoje erdvėje girdimi atsakymai dažniausiai būna grįsti propaganda.
Panaudojami vieni faktai, tačiau atmetami kiti, kurie nedera prie vientiso ideologinio naratyvo. Ir demokratinės, ir autoritarinės valstybės naudoja propagandą visuomenei konsoliduoti. Abiem atvejais ideologija tampa svarbesnė už tiesą.
Lietuvos piliečiai, prisimenantys tarybinės sistemos realijas, puikiai mato, kas vyksta. Šalyje klesti persekiojimo baimė dėl savo nuomonės reiškimo. Kas netiki, tegu žvilgteri į piliečių nuomonių apklausų rezultatus.
Kita vertus, šalies gyventojai yra psichologiškai neatsparūs ir lengvai pasiduoda indoktrinacijai. Propagandos priemonėmis bandoma išstumti viską, kas nemalonu ir nenaudinga įtakos grupėms. Visuomenė gąsdinama ir taip praranda savirefleksijos gebėjimus. Ima atrodyti, kad viskas pas mus gerai, bet va aplinkiniai ar kitos valstybės tai turi problemų.
Čilės ar Graikijos pavyzdžiai liudija, kad neoliberali valstybė, susidarius tam tikroms aplinkybėms, gali lengvai virsti autoritariniu režimu. Generolo Augusto Pinočeto Čilėje siekiant užtikrinti liberalios ekonominės tvarkos stabilumą nevengta masinio persekiojimo, teroro ir autoritarizmo.
Dabar panašiai yra su hegemoniniais ir imperiniais neoliberalių valstybių interesais. Jie dangstomi įvairiais būdais, pavyzdžiui, deklaruojama „kova už vertybes“ tvarumo bei pagalbos deklaracijomis ir pan. Demokratijose neoliberalizmas nebūtų galimas, jei ne indoktrinacija ir ideologinė prievarta. Kita vertus, indoktrinacijai yra labai svarbus intelektualų, kurie aptarnauja galingiausiųjų interesus, konformizmas. Lietuvoje tokių taip pat netrūksta, o jų lūpomis skamba šūkis „Mes renkamės ateitį“. Čia jie apie šviesų liberalizmo rytojų. Panašiai ateitį rinkosi ir tarybinių laikų propagandistai.
Demokratija ir (neo)liberalizmas nėra Siamo dvyniai. Liberalizmas puikiai sugyveno ir su imperializmu, kolonializmu, karais, korupcija. Sugyvena ir dabar.
Be propagandos, cancelinimo Lietuvoje paplito ir neformalus spaudimas politinei sistemai per „įtakotukus“. „Įtakotukai“ tapo šalies politinio gyvenimo dalimi, toleruojama Seimo daugumos. Pavyzdžiui, jie tapo svarbūs nesenoje Lietuvos komunistų partijos narių medžioklėje, kurią organizavo buvę komunistai ar nepriimti į partiją.
Lietuvos viešosios erdvės permainos primena Kinijos kultūrinę revoliuciją. Neatsitiktinai „neoliberalios ideologijos komjaunuolius“ dažnai kasdieniškai įvardijame kinišku chunveibinų vardu. „Raudonieji sargai“ – radikalesni nei tarybiniai komjaunuoliai.
1949 m. spalio 1 d. buvo įkurta Kinijos Liaudies Respublika. Nuo pačios valstybingumo pradžios daugiau nei pora dešimtmečių vyko agresyvi propagandos kampanija prieš kitaminčius. Karas Korėjoje 1950–1953 prisidėjo prie patriotinės isterijos ir šalies ideologinės kontrolės stiprinimo. Buvo vykdomos kampanijos prieš tariamą oponentų korupciją, vagystes iš valstybinio sektoriaus. Tokių kampanijų Lietuvoje irgi gausu. Kaip neprisiminsi lietuviškų čekučių istorijos savivaldoje.
Siekdamas revoliucijos tikslų, Mao praktiškai sunaikino švietimo sistemą. Buvo uždarinėjamos mokyklos ir universitetai. Gabiausi mokiniai ir studentai, „išlepintas“ miesto jaunimas buvo siunčiami į atokiausius Kinijos kaimus dirbti žemės ūkio darbų ir mokytis revoliucinių proletariato idėjų iš kaimo gyventojų. Daugelis iš tokių „stažuočių“ atgal į universitetų ir mokyklų suolus – arba iš viso į namus – nebegrįžo. Ar tik ne to siekia laikas nuo laiko kylantys Lietuvos proftechnizacijos vajai, siekiantys riboti aukštojo mokslo prieinamumą?
Kinijoje kultūrinės revoliucijos ištakose imta riboti idėjų sklaidą mokyklose ir universitetuose, įtraukiant studentus į kovą prieš vienas ar kitas idėjas ar net universitetuose dėstomas programas.
Šiame kontekste negalime neprisiminti dr. Jolantos Mažylės istorijos Vilniaus universitete (VU). Jai irgi teko patirti panašaus pobūdžio persekiojimus, pasibaigusius taikos sutartimi su VU.
Visa tai labai primena Kiniją 1965 m., kai komunistinio elito tarpusavio kova buvo lydima oponentų persekiojimo, ritualizuotų kaltinimų nukrypus nuo „tikrosios“ partijos linijos. Panašiai kaip kad mūsų laikų „įtakotukų“ išpuoliai prieš menininkus, netinkančius politikus ar universitetų profesorius.
Kinijoje vienu pirmųjų kultūrinės revoliucijos taikinių tapo istorikas Wu Han, kuris buvo ir Pekino vicemeras. Vienoje savo pjesėje jis kritikavo Kinijos komunistų partijos pirmininką Mao ir gyrė jo priešus. Vu Hano pasmerkimas tapo pirmąja kultūrinės revoliucijos kregžde. Kauno meras Visvaldas Matijošaitis nerašo pjesių, bet panašu, kad kampanija prieš jį, „Viso, Visvaldai“, tapo panašiu lietuviškos kultūrinės revoliucijos reiškiniu. Kinijos komunistų partija labai mėgo naudoti jaunimą savo tikslams pasiekti. Jaunuoliai daužė langus, degino knygas, net žudė, skundė savo motinas ir tėvus, svajodami apie pažadėtų prieštaravimų tarp miesto ir kaimo, valstiečių ir darbininkų, protinio ir fizinio darbo išnykimą.
Kita svarbi problema, kurią sau kėlė kinų komunistų partijos vadovybė, pradėjusi kultūrinę revoliuciją, buvo eliminuoti valdininkiją ir sukurti tokią valstybės valdymo sistemą, kuri būtų tiesiogiai pavaldi politinei vadovybei. Komunistai stiprią ir organizuotą valdininkiją suprato kaip grėsmę partijos teisėtumui. Lietuvoje taip pat susiformavo panašus reiškinys, o būtent silpnos partijos baiminasi patriotiškos, lojalios ir profesionalios valdininkijos, nes ši riboja jų prieigą prie resursų ir mažina įtaką. Turiu omenyje naujai priimtą valstybės tarnybos įstatymą, kuris galutinai sunaikins valstybės tarnybą. Iš esmės įstatymu įtvirtinama valstybei dirbančių žmonių ideologinė kontrolė.
Kinijoje persekioti oponentai, kritikuotos senos idėjos, papročiai, kultūra. Iš esmės buvo kėsintasi į socialistinės vienpartinės santvarkos rėmuose egzistuojančią nuomonės ir kūrybos laisvę. Kampanija vyko keliomis fazėmis. Pirmiausia imtasi Kinijos istorijos „teisingos“ interpretacijos. Toliau imtasi kritikuoti ir persekioti Kinijos politinius veikėjus ir jų pasekėjus Lin Biao, Džou Enlai ir kitus. Viskas baigėsi 1976 m. kultūrinės revoliucijos organizatorių ir dalies vykdytojų suėmimais ir įkalinimu. Kas buvo tie kultūrinės revoliucijos vykdytojai? Pagrindiniai organizatoriai – Kinijos komunistų partijos elito atstovai – „Keturių grupė“ (angl. Gang of Four): ketvirtoji Mao žmona aktorė, arba Kinijos Liaudies Respublikos pirmoji ponia, Dziang Šing, rašytojas, žurnalistas ir partijos ideologas Džang Čunčiao, vertėjas ir meno kritikas Jao Venjuanas bei darbo aktyvistas ir politikas Vang Hongvenas. Jiems pavyko moblizuoti žemiausios grandies ir nekompetentingus tarnautojus, valstiečių klasę dalyvauti kultūrinėje revoliucijoje. 1976 m. rugsėjo 9 dieną mirus Mao, „Keturių grupė“ ėmėsi dar stipresnės žiniasklaidos kontrolės, Dziang Šing siekė tapti nauja Komunistų partijos generaline sekretore. Tačiau revoliucija „ėmė ryti savo vaikus“. Opozicinėms jėgoms perėmus valdžią, „Keturių grupės“ likimas buvo nuspręstas: 1981 m. įvyko viešas teismas ir paskirtos ypač griežtos bausmės – nuo gyvos galvos iki dvidešimties metų kalėjimo už antipartinę veiklą. Būtina paminėti, kad tarptautinių įtampų sumažėjimas, Kinijos santykių su JAV normalizavimas irgi prisidėjo prie kampanijos pabaigos. JAV ateities projektams reikėjo stabilios Kinijos.
Daug kas juokauja, kad Lietuvoje jau veikia nepotistinė vietinio maoizmo atmaina. Kuo baigsis ši propagandos, atšaukimo, cenzūravimo, netikrumo ir gąsdinimo banga Lietuvoje, sunku pasakyti. Daug kas priklausys nuo tarptautinės raidos tendencijų. Galimas JAV atsitraukimas nuo globalizacijos projekto suteikia vilties, kad neoliberalūs bei radikalūs socialiniai eksperimentai ir jų propagandinė priedanga susidurs su rimtais sunkumais.
