Pernai metiniame pranešime Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė konstatavo, kad „atvirumas, skaidrumas ir tęstinumas – Lietuvos užsienio politikos nekintantys bruožai“. Šią citatą verta prisiminti vertinant pastarojo meto Lietuvos užsienio politikos sprendimus. Tiesa, apie principus, strateginius prioritetus ir jų įgyvendinimo priemones šalies užsienio politikoje pastaraisiais metais apskritai viešai kalbama gana mažai, veikiausiai dėl to, kad pagrindiniai jos kūrėjai mano, jog daugeliui šalies gyventojų tai nelabai rūpi.
Be to, kuo konkrečiau suformuluojami prioritetai ir siektini rezultatai, tuo mažiau lankstumo lieka kasdienėje veikloje. Vis dėlto bet kokia, taigi ir užsienio, politika gali būti rezultatyvi tik tada, kai ji bus pagrįsta ir argumentuota. Ypač tai svarbu tokiais atvejais, kai sąsajos tarp šalies užsienio politikos ir vidaus reikalų yra gana tvirtos. Tai neabejotinai galime matyti Lietuvoje, ypač kai kalbame apie kaimynines šalis ir santykių su jomis poveikį Lietuvos ekonomikai, energetikai, taigi galiausiai ir kainoms bei gyventojų gerovės augimui. Beje, tiek, kiek šalies nepriklausomybė susijusi su ekonominiu atvirumu ir įvairių produktų (ne tik energetikos) tiekimo įvairove, tiek jos ekonominės gerovės tikslai atitinka valstybingumo ir politinės nepriklausomybės įtvirtinimo tikslus.
Antrasis sprendimas, atvirkščiai, viešai buvo gana įtikinamai argumentuotas ir iš esmės pratęsė dar Lietuvai įstojus į ES suformuotą aktyvumo siekiant suartinti Rytų kaimynystės šalis su ES politiką. Nuvykus į Ukrainą buvo reiškiama ne parama vykdomai politikai, bet perduodama žinia apie reikiamus pokyčius, be kurių Ukrainos suartėjimas su ES, įskaitant ir asociaciją, gali smarkiai sulėtėti ar apskritai užstrigti. Todėl šis vizitas gali būti traktuojamas kaip aktyvus tęstinis veikimas įgyvendinant Lietuvos strateginį tikslą – suartinti Rytų kaimynes su ES bendrų ES veikiančių demokratinės politikos ir rinkos ekonomikos principų pagrindu. Net ir išliekant neaiškumui dėl šio vizito rezultatyvumo pokyčių Ukrainoje atžvilgiu, jis rodo, kad Lietuva turi savo poziciją ir nevengia jos argumentuotai reikšti. Reikia tikėtis, kad diplomatiniais kanalais ši pozicija buvo pristatyta ir partneriams ES.
Kyla klausimas, kodėl taip skirtingai vertintini šie du per keletą savaičių priimti prezidentės sprendimai? Ar tik todėl, kad pirmasis yra susijęs su neviešintinu informacijos pobūdžiu, dėl kurio nebuvo galima viešai paaiškinti prezidentės sprendimo, ir prieš keletą metų pradėjusia keistis Lenkijos vykdoma politika? Net ir pripažįstant šias priežastis vis dėlto reikia konstatuoti, kad šis atvejis atspindi sudėtingą Lietuvos ir Lenkijos tarpusavio santykių būklę, kurios negalima sieti vien tik su pasikeitusia Lenkijos vadovų politika ir savo padėties Europoje vertinimu.
Pastaroji, ypač geopolitinės Lenkijos padėties ir santykių su didžiosiomis Europos valstybės peržiūrėjimas, neabejotinai tapo postūmiu peržiūrėti ir santykius su Lietuva. Neigiamą poveikį padarė ir kai kurių politikų abiejose šalyse manipuliavimas dvišalių santykių ir tautinių mažumų klausimais priešrinkiminiais tikslais. Galiausiai esama ir nemažai paprasčiausio nesusikalbėjimo ir stereotipų, kurie kyla iš informacijos trūkumo. Lenkijos atstovų kalbose tokių neadekvačių vertinimų galima aptikti gana daug.
Tačiau ar pakankamai pastangų deda Lietuva, kad santykiai su jai svarbia šalimi, kuri daugeliu klausimų turėtų būti artima Baltijos šalių partnerė ES ir NATO, būtų konstruktyvesni? Kad dvišaliai santykiai būtų pagrįsti pasitikėjimu ir noru spręsti kylančias problemas, o ne kalbėjimu nesiklausant ar tiesiog vieni kitų ignoravimu? Žinoma, „reikia dviejų šokti tango“ ir sudėtinga bendrauti, kai partneriai ne visada atsilygina tuo pačiu. Tačiau nebendravimas aukščiausiu lygiu reikalų nepataisys. Ypač tokiais atvejais, kai dalyvauja ir kitų Baltijos šalių vadovai.
Apskritai šiuo metu Lietuvos santykiai su Lenkija atrodo labiausiai nutolę nuo Prezidentės metiniame pranešime įvardytų principų. Tiesa, diplomatai pabrėžia, kad darbiniu lygmeniu bendradarbiavimas vyksta sklandžiai. Veikiausiai nemažai abiejų šalių gyventojų taip pat pozityviau vertina dvišalius santykius, nei galima būtų spręsti iš kai kurių politinių komentarų.
Tačiau užsienio politikos vadovų lygiu bendravimas nėra toks, koks turėtų būti tarp dviejų kaimynių, ES ir NATO narių. Net ir įvertinant tai, kad būtent tarp kaimynių pasitaiko daugiausia nesutarimų, nes ir reikalų būna daugiausia, o kai kurios kitos kaimynės nevengia tuo pasinaudoti, padėtis nėra normali. Tad Lietuvos ir Lenkijos santykių arenoje labai reikėtų naujų iniciatyvų iš politikos lyderių, verslo, žiniasklaidos, akademinių institucijų – visų, kurie gali prisidėti prie konstruktyvesnio bendradarbiavimo ir informacijos diskutuotinais klausimais sklaidos.
Reikia pabrėžti, kad tokių šalių kaip Lietuva derybinė galia ir gebėjimas įtikinti savo partnerius pirmiausia priklauso nuo veiksnių, nesusijusių su šalies ekonomikos dydžiu ir politine svarba tarptautinių reikalų lygmeniu. Įtikinamumas ir autoritetas priklauso nuo gebėjimo aukščiausiu lygiu pristatyti ir argumentuoti šalies poziciją, taip pat nuo šalies viduje vykdomos politikos, anksčiau duotų pažadų vykdymo bei prioritetų tęstinumo. Pastarieji tampa ypač svarbūs įvertinant Lietuvos atvirumą išorės įtakai bei geopolitinę padėtį Europoje ir ypač Seimo rinkimų įtaką. Prezidentės vaidmuo įtvirtinant politikos tęstinumą Seimo rinkimų metais irgi tampa vis svarbesnis. Tai pasakytina ir apie dabar Lietuvoje diskutuojamus energetikos projektų klausimus.
Baigiant vertėtų pasakyti, kad šiuo metu aktyviai diskutuojama dėl šių metų Europos futbolo čempionato rungtynių Ukrainoje boikoto. Tačiau, kaip žinome, čempionato rungtynės vyks dviejose šalyse – Ukrainoje ir Lenkijoje. Ne mažiau svarbu, kad Lietuvos Vyriausybės ministrai ir kiti politikos lyderiai, gavę kvietimus stebėti rungtynes Lenkijoje, pasinaudotų šia galimybe nuvykti ir aptarti ne vien sporto reikalus.
Autorius yra VU TSPMI direktorius.