Rusijos pratybos Baltijos šalių pašonėje: labai rimtas signalas

Šių metų rugpjūčio pabaigoje Rusija pradėjo karines pratybas „Sąveika 2016“, kurios vyko su Baltijos valstybėmis besiribojančiose Pskovo ir Leningrado srityse. Pratybų metu buvo simuliuojama situacija, kai Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos (KSSO) narės pradeda veikti į teritoriją „įsiveržus neteisėtoms karines grupuotėms“. Nors šių grupuočių priklausomybė nebuvo įvardinta, kas turima omenyje atspėti nesunku: į šių „priešininkų pusę“ buvo nukreipti garsiakalbiai, rusų, vokiečių ir anglų kalbomis kartojantys: „NATO kariai! Jus apgaudinėja! Jūs nesate taikdariai! Sudėkite ginklus!“

Kaip derėtų vertinti šias prie pat Baltijos valstybių sienų vykusias ir panašias nuolat Rusijos vykdomas pratybas? Ar tai yra rimtas signalas, kad Rusija ruošiasi galimai konfrontacijai su Vakarais, ar tai yra tik Kremliaus bandymas pagąsdinti Vakarus nesiimti didesnių saugumo priemonių rytinėje NATO dalyje?

Neretai žiniasklaidoje pasirodo aukšto rango Vakarų politikų pareiškimų, esą didžiosios kaimynės rytuose tikrai nereikia laikyti grėsme, o kartais pasitaiko ir itin atšiaurios retorikos NATO atžvilgiu. Pavyzdžiui, Vokietijos užsienio reikalų ministras Frankas-Walteris Steinmeieris sukritikavo birželį vykusias Aljanso pratybas Rytų Europoje, esą jos kursto neapykantą tarp Rusijos ir NATO.

Bet ar iš tiesų yra taip, turint omenyje, kad Rusija rengia kelis kartus didesnes pratybas nei NATO, per kurias vis dažniau imituojami puolamieji veiksmai prieš rytines Aljanso nares? Todėl verta panagrinėti tiek karinę, tiek informacinę Rusijos vykdomų pratybų keliamą grėsmę.

Kad pratybos nėra tik žaidimas ar vien informacinis-hibridinis signalas parodo paskutinių Rusijos pradėtų konfliktų istorija: vykdomos pratybos 2008 m. Gruzijoje ir 2014 m. Ukrainoje virto realiais koviniais veiksmais. 2008 m. pratybų „Kavkaz-2008“ metu buvo simuliuojami kariniai veiksmai dabar Rusijos okupuotuose Abchazijos ir Pietų Osetijos regionuose. Jose dalyvavo 58 armija, kuri vėliau suvaidino labai svarbų vaidmenį Gruzijos – Rusijos kare, prasidėjusiame kelios dienos po „Kavkaz-2008“ pratybų.

Keisčiausia tai, kad 58 Rusijos armijoje buvo paskelbta aukščiausia karinė parengtis pasibaigus šioms pratyboms. Žvelgiant iš platesnės perspektyvos, 58 armija pratybose „Kavkaz“ dalyvavo ne vienerius metus. Šio karinio dalinio nariai treniravosi ir „Kavkaz-2007“, kurių metu buvo bandoma sunaikinti į Šiaurės Osetijos teritoriją įsiveržusias „teroristines“ grupuotes.

Tad pastebime, kad šie kariai buvo treniruojami karui su Gruzija ne tik „Kavkaz 2008” metu, bet ir 2007 metais vykusiose pratybose. Kaukazo teritorija kelis dešimtmečius yra kupina įvairių įtampų ir nesantaikos tarp Gruzijos ir Rusijos priežastis. Tad įvykių raida parodo, jog Rusijos valdžios planuose konfliktas su Gruzija buvo gerokai anksčiau, o pratybos „Kavkaz-2007“ ir „Kavkaz-2008“ buvo ne informacinis karas ar įbauginimo priemonė, o pasirengimas realiems kariniams veiksmams.

Kiek kitokia padėtis buvo „Zapad-2013“ metu. Šios pratybos buvo vienos didžiausių XXI amžiuje ir užėmė teritoriją nuo Suomijos iki Rusijos Voronežo miesto. Jų metu buvo simuliuojama padėtis, kada jungtinės Rusijos ir Baltarusijos pajėgos bandė sunaikinti nelegaliai susikūrusias priešiškas pajėgas, kurios galėjo susilaukti pagalbos iš vakarinių valstybių arba tiesiog infiltruotis per šių valstybių sieną.

Pratybų pagrindinis tikslas: lavinti įvairių karinių pajėgų bendradarbiavimą (oro, žemės, jūros, spec. pajėgų) ir netgi išbandyti totalaus karo koncepciją. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad ši simuliacija buvo labiau susikoncentruota į gynybinių sugebėjimų lavinimą, nes scenarijuje Rusija ir Baltarusija buvo „besiginančios“ valstybės.

Tačiau, tokios pratybos suteikia ne tik nelegalių karinių dalinių neutralizavimo patirties, bet ir žinių, kaip slapta infiltruoti savo karines pajėgas į kitų šalių teritoriją ir su kokiomis problemomis jos gali susidurti. Tai ypač svarbu pabrėžti, nes „Zapad-2013“ metu gauta patirtis galėjo būti pritaikyta ir intervencijos Ukrainoje metu, kada į Krymą infiltravosi specialiosios Rusijos pajėgos („žalieji žmogeliukai“) ir per trumpą laiką perėmė jo kontrolę.

Tad kariniu atžvilgiu, paskutinių Rusijos pradėtų konfliktų istorija rodo, jog karinės pratybos gali virsti realiais kariniais veiksmais, ir tai turėtų priversti rimtai sunerimti NATO nares ir pradėti rimčiau svarstyti apie savo saugumą, o piliečiams tai turėtų parodyti, jog kalbos apie realią grėsmę nėra vien iš piršto laužtos.

Baltijos valstybės turėtų ypač susirūpinti savo saugumu, nes jas nuo likusių NATO pajėgų skiria Suvalkų koridorius. Niekas nėra garantuotas, kad vienų pratybų Karaliaučiaus apskrityje metu Rusijos karinės pajėgos neįsiverš į Lietuvos arba Lenkijos teritoriją. Taip pat neramina informacija apie galimus Rusijos specialiųjų pajėgų prasiskverbimus į užsienio valstybių teritoriją. Pastaruoju metu bene labiausiai Lietuvos žiniasklaidoje nuskambėjo atvejis, kada Juodkrantėje išsilaipino specialiosios Rusijos laivyno pajėgos. Tai yra realūs kariniai – žvalgybiniai veiksmai, kurių nesustabdžius ateityje gali grėsti rimtas karinis konfliktas.

Taip pat į karines pratybas svarbu pažvelgti ir iš informacinės prizmės. Jos gali būti skirtos ne tik parodyti savo karinius sugebėjimus ar įbauginti, bet ir suklaidinti Vakarų visuomenes sukuriant įvaizdį, kad karinės pratybos NATO kaimynystėje vyko nuolatos ir jokios karinės grėsmės jos nekelia.

Tokia „įprastinė“ padėtis paskatina pragmatiškus santykius su Rusija siekiančius atkurti politikus kalbėti apie tai, jog savo veiksmais nereikia provokuoti Kremliaus, visuomenė ar žiniasklaida turi atsainiau žiūrėti į tokias pratybas apskritai. Pavyzdžiui, savo mastu milžiniškos „Zapad-2013“ pratybos Vakarų žiniasklaidoje buvo nušviestos itin menkai, išskyrus kelis straipsnius Švedijos, Suomijos, Baltijos šalių ar Lenkijos žiniasklaidoje.

Apibendrinant, svarbu analizuoti ir karinę, ir informacinę Rusijos karinių pratybų keliamą grėsmę, kuo plačiau nušviečiant šių pratybų turinį, dekonstruojant Kremliaus naudojamas dezinformacines žinutes, kurių vis daugiau: stebint rusišką žiniasklaidą būtent NATO vis dažniau vaizduojama kaip agresorė, nepaisant visiškai atvirkščios realybės.

Straipsnis parengtas vykdant Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą projektą „Propagandinių technikų atpažinimo metodologijos sukūrimas ir taikymas“ (sutarties Nr. REP-5/2015).