2022 m. vasarį prasidėjęs Rusijos ir Ukrainos karas nepribrendo per vieną dieną. Jo giluminės priežastys siekia kur kas ankstesnius laikus nei 2014 m. Euromaidano pergalė, prorusiško prezidento Viktoro Janukovyčiaus nuvertimas, rusų įvykdyta Krymo aneksija ir netrukus įsiplieskęs karinis konfliktas Donbase.
Nors savo pasakojimą S. Plokhyjus pradeda nuo raudonosios imperijos – SSRS – žlugimo, kai Rusija ir Ukraina pasuko savais keliais, tolesniuose knygos puslapiuose nusikeliama į laikus, kai Moskovijoje buvo pradėta kurpti imperinė mitologija, pagal kurią Ukraina ir ukrainiečiai buvo vertinami kaip neatsiejama „vieningos rusų tautos“ dalis, o ukrainiečių gyvenamos teritorijos – „nedalomos“ Rusijos istorinės žemės.
Būtent toks požiūris tapo visų Rusijos valdovų ideologijos šerdimi, kad ir kokia būtų valstybinė santvarka bei istorinis kontekstas. Ir carams, ir komunistų partijos vadams, ir dabartinės tariamai demokratinės Rusijos Federacijos lyderiams nepriklausoma, savo kelią pasirinkusi Ukraina buvo ne tik nepageidaujama, bet ir vertinama kaip didžiausia grėsmė pačiai Rusijai.
Idealiu atveju Ukraina turėjo būti „sugrąžinta“ į Rusiją arba bent jau tapti „vyresniajam broliui“ visiškai pavaldžia valstybe. Nuo pat SSRS žlugimo Maskva metodiškai siekė savo tikslų: skyrė milijardus dolerių prorusiškiems politikams ir agentams, kurstė separatistines nuotaikas, šantažavo energetikos išteklių tiekimu.
Kremliaus remiamas V. Janukovyčius 2014 m. vasarį buvo nuverstas, Krymo užgrobimas ukrainiečių nepalaužė ir neprivertė išsižadėti pusiasalio, mėginimai „federalizuoti“ šalį įperšant „Trojos arklį“ – rusų kontroliuojamo Donbaso teritorijas – taip pat neišdegė. Tikėtina, būtent tada Kremlius nusprendė imtis kraštutinio plano – atviros karinės agresijos prieš Kyjivą ir visą Ukrainą, nors užsienyje tokiu scenarijumi mažai kas tikėjo.
Antrojoje knygos dalyje pasakojama apie pirmąjį Rusijos ir Ukrainos karo etapą. Kaip Maskvoje planuotas „kelių dienų“ žygis atsimušė į ukrainiečių ryžtą ginti savo šalį, kaip buvo apgintas Kyjivas, kaip okupantai vykdė civilių gyventojų žudynes Bučoje bei kitose vietovėse. Taip pat aprašyta padėtis kituose frontuose, Vakarų reakcija į karą: nuo sukrėtimo iki humanitarinės bei karinės pagalbos Ukrainai tiekimo, panagrinėta tarptautinė padėtis bei ateities perspektyvos. Autoriaus manymu, Rusijos ir Ukrainos karas ženklina didžiulius geopolitinius poslinkius, galinčius visiškai pakeisti pasaulio tvarką.
„S. Plokhyjus – svarbiausias ankstyvosios ir dabartinės istorijos metraštininkas. Ši knyga – griežta ir objektyvi, kartu puikiai skaitoma ir įtaigi.“ (Luke‘as Hardingas, „The Guardian“)
Kitos leidyklos „Briedis“ išleistos S. Plokhyjaus knygos: „Europos vartai. Ukrainos istorija“, „Branduolinė kvailystė. Naujoji Kubos raketų krizės istorija“, „Černobylis. Branduolinės katastrofos istorija“, „Paskutinė imperija. Finalinės Sovietų Sąjungos dienos“, „Žmogus, šaudantis nuodais. Šaltojo karo šnipo istorija“.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
2022 m. balandžio 15 d. Kyjivo centre žurnalistai nufotografavo neįprastą sceną mieste, kuriam grėsė raketų atakos. Daugybė žmonių sudarė ilgą eilę, prasidedančią nuo Chreščiatyko bulvaro, paskui sukančią link Maidano aikštės ir pradingstančią pagrindinio miesto pašto skyriaus duryse.
Kažkas pasakė, kad ši eilė ilgesnė, nei buvo norint nusipirkti naujausią „iPhone“. Vis dėlto iš tiesų žinant, kad bet kurią minutę gali pasigirsti apie rusų antskrydį įspėjančios sirenos, eilėje stovintys žmonės nerizikuotų gyvybėmis dėl naujausio „iPhone“. Ne, tai nebuvo eilė žmonių, norinčių atsiimti siuntinius ar pervesti pinigus. Kyjiviečiai rikiavosi norėdami nusipirkti 23 grivinas (maždaug 60 euro centų) kainuojantį pašto ženklą. Jis buvo išleistas prieš tris dienas, bet dabar jo nebuvo galima įsigyti internetu. Vienoje internetinėje parduotuvėje per tris minutes buvo parduota 5000 šių pašto ženklų, o dabar reikėjo stovėti eilėje.
Pašto ženklas buvo kiek neįprasto dizaino. Jame buvo pavaizduotas nugara į žiūrovą stovintis Ukrainos kareivis, kairiojoje laikantis automatinį šautuvą ir pakėlęs dešiniąją ranką. Karys stovėjo geltono smėlio paplūdimyje, o priešais jį plytėjo mėlyna jūra. Kompozicija atkartojo Ukrainos nacionalinės vėliavos spalvas, dešiniajame viršutiniame pašto ženklo kampe buvo pavaizduotas valstybės herbas. Tačiau ne spalvos ir ne herbas traukė žiūrovų dėmesį. Atidžiau įsižiūrėjus į pakeltą kareivio ranką, buvo matyti, kad jis rodo vidurinį pirštą jūroje besisupančiam sunkiajam kreiseriui. Stovintieji eilėje žinojo, kad tas kreiseris yra rusų. Jie taip pat žinojo, ką pašto ženkle pavaizduotas kareivis pareiškė siūlančiam pasiduoti kreiserio kapitonui. „Rusų karo laive, eik na**ui!“ – tokie žodžiai buvo įamžinti naujai išleistame pašto ženkle.
Tai buvo „tikra istorija paremtas pašto ženklas“, kurį norėjo turėti visi ukrainiečiai. Vasario 24-ąją, pirmąją karo dieną, Rusijos Juodosios jūros laivyno flagmanas „Moskva“ priartėjo prie Gyvačių salos (ukr. Ostriv Zmijinyj) – mažytės 660 metrų ilgio ir 440 metrų pločio išsikišusios uolos, esančios maždaug 35 kilometrai nuo Ukrainai priklausančios Juodosios jūros pakrantės. Senovės graikai šią salą vadino Achilo sala. Pačią Juodąją jūrą graikai vadino Euxinos Pontos, o romėnai – tiesiog Pontus. Tai buvo graikų mitologijos jūrų dievo vardas. Strategiškai svarbią Gyvačių salą gynė trylika ukrainiečių gvardiečių. Rusų kreiserio priartėjimas prie salos ženklino pirmąjį naujųjų laikų Ponto karo, vykusio tiek Juodojoje jūroje, tiek į šiaurę nuo jos Ponto stepėse, veiksmą.
Kreiserio „Moskva“ kapitonas radijo bangomis prisistatė žodžiais: „Čia rusų karo laivas“ ir pareikalavo pasiduoti. Atsakydamas ukrainiečių pasienietis Romanas Hrybovas pavartojo garsiuosius žodžius. Kai krante veikiantis ukrainiečių radijo stebėjimo padalinys užfiksavo pokalbį ir apie jį sužinojo žiniasklaida, šie žodžiai paplito visuotinai. Netrukus Ukrainos radijo operatoriai prarado ryšį su pasieniečiais. Manyta, kad jie žuvo, tačiau pirmieji pranešimai pasirodė klaidingi. Iš tiesų pasieniečiai pateko į nelaisvę ir vėliau buvo iškeisti į rusų karo belaisvius. Iš rusų nelaisvės Hrybovas grįžo namo kaip didvyris.
Ukrainiečiams šis epizodas, ištarti žodžiai, o dabar ir pašto ženklas simbolizuoja tautos pasipriešinimą kovojant prieš didžiulę persvarą turintį priešą. Ukrainiečiai neturėjo laivyno, galinčio atremti rusų puolimą Juodojoje ir Azovo jūrose. Azovo jūros pakrantę rusai užvaldė per kelias pirmąsias karo dienas. Gyvačių salos užėmimas buvo dalis Rusijos pasiruošimo desantui žemyninėje Ukrainos dalyje. Salos kontrolė padėtų sausumos kariuomenei užgrobti Odesą – trečią pagal dydį Ukrainos miestą, turintį daugiau kaip milijoną gyventojų.
[...]
Prezidento Zelenskio būstinė Kyjive ir pati sostinė buvo pagrindiniai vasario 24-ąją prasidėjusio Rusijos puolimo taikiniai. Tačiau buvo veržiamasi ir palei senąją 2014 m. nusistovėjusią fronto liniją Donbase. Rusams ir jų pakalikams dviejų marionetinių pseudovalstybėlių „karinėms pajėgoms“ buvo sunku pralaužti gynybą. Ukrainiečiai beveik aštuonerius metus stiprino savo pozicijas, Donbase dislokuodami geriausiai parengtus ir aprūpintus karius. Rusams daug geriau sekėsi Pietų Ukrainoje, kur okupantų pajėgos iš Krymo prasiveržė gilyn į Ukrainos žemyninę dalį tarp Dniepro ir Moločnos upių. Dėl artumo Krymui šis regionas istoriškai žinomas kaip Tauridė. Būtent taip šį kraštą vadino senovės graikai.
Pirmąją karo dieną Ukraina didžiausią pralaimėjimą patyrė ne prie Černobylio AE šalies šiaurėje, o prie Kachovkos užtvankos pietuose. Vasario 24-osios vėlyvą rytą užtvanką užėmė Rusijos kariškiai. Jų tankai, šarvuočiai ir sunkvežimiai, pažymėti balta „Z“ raide, kad lengviau atskirtų saviškius nuo ukrainiečių pajėgų, riedėjo pagrindiniais greitkeliais. Iš Krymo jie judėjo be trukdžių, nesutikdami jokio ukrainiečių pasipriešinimo. Gynėjų pajėgos buvo kitur, o miesto teritorinės gynybos padalinys, kurį sudarė apie 80 vyrų, neturėjo ginklų. Rusai pasirodė apie 11 val. ryto ir virš miesto iškėlė savo vėliavą. „Prie hidroelektrinės stovi tankai be skiriamųjų ženklų“, – tądien pranešė Ukrainos energetikos ministerija.
Tavrijske, Naujosios Kachovkos satelitiniame mieste, buvo įsikūrę Šiaurės Krymo kanalo, nutiesto vandeniui iš Dniepro į Krymą tiekti, centriniai pastatai. Tavrijsko meras Mykola Rizakas negalėjo patekti į administracijos pastatą, nes į jo automobilį taikėsi tankas. Rizakas paskambino Chersono regiono valdžiai, bet ši nepatikėjo mero žodžiais. „Aš jiems pasakoju apie įvykius, o jie netiki. Man iškilo klausimas, kaip rusų tankai, raketų sistemos „Grad“ ir šarvuočiai galėjo per keturias valandas iš Armiansko [Kryme] pasiekti Tavrijską? Kur mūsų pirmasis ir antrasis gynybos ešelonai?“ – Rizakas klausė ukrainiečių žurnalisto. Panašūs klausimai kirbėjo daugelio Tavrijsko ir Naujosios Kachovkos gyventojų galvose, tačiau nei iš Chersono, nei iš Kyjivo greitų atsakymų nebuvo sulaukta.
Rusijai aneksavus Krymą, Ukraina užblokavo Šiaurės Krymo kanalą, kuriuo į pusiasalį buvo tiekiamas Dniepro vanduo. Tai iš karto paveikė Krymo ekonomiką, ypač žemės ūkio sektorių. Okupacinė valdžia nesėkmingai mėgino ieškoti kitų vandens šaltinių, bet su kiekvienais metais ši problema vis didėjo. Rusijos politikai atvirai kalbėjo apie koridoriaus iš Rusijos kontroliuojamų Donbaso teritorijų į Krymą palei šiaurinę Azovo jūros pakrantę „pramušimą“. Naujieji Maskvos statytiniai Kryme neslėpė siekio kontroliuoti Dniepro vandens tekėjimą į pusiasalį.
Ukrainos valdžios institucijos žinojo, kad Kachovkos užtvankai ir Tavrijsko kanalui dėl galimų Rusijos karinių veiksmų gresia pavojus. Tačiau lygiai kaip ir Kyjivą mėginę užimti rusai, jie rengėsi praėjusiam, o ne būsimajam karui. Maskva tikėjosi, kad ukrainiečiai karinėmis priemonėmis menkai tepasipriešins, viltasi, kad gyventojai pasitiks okupantus kaip išvaduotojus. Būtent tokį scenarijų ruošė Rusijos žvalgyba. Savo ruožtu ukrainiečiai ruošėsi Krymo scenarijaus pasikartojimui Pietų Ukrainoje – mėginimams regione sukelti chaosą, paskui seksiančiai rusų „ribotai karinei operacijai“. Rusijos pajėgas į regioną būtų „pakvietę“ Maskvos agentai, pasiskelbę miestų ir kaimų „liaudies atstovais“.
Vasario viduryje, kai pasaulio žiniasklaidoje mirgėjo straipsnių apie galimą Rusijos puolimą prieš Ukrainą, prezidentas Zelenskis, lydimas didelės grupės Ukrainos ir užsienio žurnalistų, lankėsi kaimo vietovėse, esančiose į šiaurę nuo Krymo sąsiaurio, ir stebėjo pratybas. Šiose pratybose dalyvavo 1300 policininkų, pasieniečių, gelbėjimo tarnybų atstovų. Scenarijus, į kurį jie ruošėsi reaguoti, buvo toks: „Okupuotose žemyninės Ukrainos teritorijose ir regionuose per elektroninę ir socialinę žiniasklaidą vykdoma infopsichologinė operacija. Pasienio miestų gyventojams skleidžiama informacija, kad kyla rimtų energetikos sektoriaus problemų. Taip sukeliami masiniai neramumai, mėginama susprogdinti Šiaurės Krymo kanalo užtvankas, siekiant atkurti vandens tiekimą Krymo Autonominei Respublikai ir užgrobti administracijos pastatus.“
Ukrainiečiai rengėsi policijos veiksmams, o ne karinei operacijai. Vasario 24-osios rytą, praėjus mažiau nei dviem savaitėms po pratybų, jie sulaukė plataus masto invazijos šalies žemyninėje dalyje. Viskas prasidėjo 4 val. ryto, kai buvo pradėti smarkiai atakuoti trys Ukrainos kontrolės postai Krymo sąsiauryje: Čonharas, Kalančakas ir Čaplynka. Pusiasalio prieigas ir kelius ukrainiečiai užminavo dar gerokai prieš invaziją, bet nebuvo susprogdintas nė vienas tiltas, kuriuo judėjo rusų tankai, ginkluotė, technika, kareiviai. Minos nesuveikė. Vėliau ukrainiečių ekspertai nurodė kelias galimas to priežastis: karininkai, turėję aktyvinti sprogmenis, žuvo per puolimą; rusų specialiosios pajėgos sprogmenis padarė nekenksmingus; kas nors iš ukrainiečių pusės išdavė minų buvimo vietą arba nevykdė įsakymo puolimo atveju aktyvinti sistemą.
Per Ukrainos kontrolės postus į Naująją Kachovką ir kitus žemyninės dalies miestus bei miestelius besiveržiantys Rusijos kariai priklausė 49-ajai ir 58-ajai armijoms, kurių daliniai buvo dislokuoti Kryme arba perkelti ten prieš invaziją. Jie pasirodė iš pusiasalio, susidūrė su nedideliu ukrainiečių pasipriešinimu (Ukrainos generalinis štabas vėliau teigė, kad rusų pajėgų šiame regione pranašumas siekė 15:1) ir, pasinaudoję esamu kelių ir geležinkelių tinklu, greitai pasiekė į šiaurės vakarus nuo Krymo esančią Naująją Kachovką ir į šiaurės rytus nuo pusiasalio esantį Melitopolio miestą. Iš sraigtasparnių išsilaipinę rusų desantininkai turėjo užimti tiltus anksčiau nei sausuma judančios pajėgos. Dažnai jie vilkėjo uniformas be skiriamųjų ženklų, net civilių drabužius, kad suklaidintų Ukrainos kariškius.
Šioje teritorijoje buvo daugybė tiltų, kertančių Šiaurės Krymo kanalą, tačiau svarbiausias buvo tiltas per patį Dnieprą. Antonivkos tiltas jungė kairįjį upės krantą, iš kur vyko Rusijos invazija į žemyninę Ukrainą, su dešiniuoju krantu ir Chersono miestu – regiono sostine, turinčia 300 000 gyventojų. Kad pasiektų Chersoną, pasuktų į Mykolajivą ir toliau keliautų į Odesą, užkariautojams reikėjo užimti ir kontroliuoti Antonivkos tiltą. Tilto užėmimas buvo pavestas 49-osios armijos daliniams, kuriems vadovavo karo Sirijoje veteranas, keturiasdešimt aštuonerių metų generolas leitenantas Jakovas Rezancevas.
Ukrainos ginkluotosios pajėgos tikėjosi mūšio į šiaurę nuo Krymo, tačiau rusų kariuomenei greitai judant pagrindiniais keliais ir keliant grėsmę ukrainiečiams iš užnugario, kareiviams buvo įsakyta trauktis ir išvengti apsupties. Dvidešimt trejų metų Jevheną Palčenką, ukrainiečių 59-osios brigados tankų kuopos vadą, kuris tuo metu buvo karinėje stovykloje į šiaurę nuo Krymo, apie 4.30 val. pažadino rusų atakų garsai. Palčenka atrodė bent penkeriais metais jaunesnis, bet jau buvo antiteroristinės operacijos Donbase veteranas. Vykdydamas bataliono vado įsakymą, pirmiausia jis nukreipė savo kuopą į šiaurę link Naujosios Kachovkos, kad blokuotų priešo judėjimą. Rusai jau buvo užėmę teritoriją link Dniepro besitraukiančios ukrainiečių brigados sparne.
Palčenkai buvo įsakyta judėti prie Antonivkos tilto ir užtikrinti jo saugumą, kad ukrainiečių daliniai galėtų pasitraukti Chersono kryptimi. Apie 20.00 val. atvykusių jo tankų įgulos pamatė, kad tiltas rusų desantininkų rankose. Palčenkos tankai paleido ugnį į rusų desanto mašinas, dvi iš jų sunaikino ir atmušė tiltą. Kitą valandą jis stebėjo, kaip besitraukiantys ukrainiečių kareiviai perėjo tiltu ir persigrupavo dešiniajame Dniepro krante. Artėjant vidurnakčiui, pasirodžiusi rusų aviacija atakavo Palčenkos kuopą, taip pat vėliau prisijungusį tankų batalioną. Paskui sekė rusų pėstininkai. Taip prasidėjo tris dienas trukęs mūšis dėl tilto, kurį gynė dvi ukrainiečių brigados, kontrolės. Už didžiulį vaidmenį kautynėse prezidentas Zelenskis apdovanojo Palčenką Ukrainos didvyrio žvaigžde.
Nepaisant Palčenkos ir tokių kaip jis didvyriškumo, ukrainiečiai galiausiai prarado Antonivkos tilto kontrolę. Į šiaurę nuo tilto rusų pajėgos įveikė Dnieprą per Kachovkos užtvanką ir dabar grasino ukrainiečių daliniams iš užnugario. Atsitraukiant tilto susprogdinti nepavyko, mėginimai tai padaryti pasitelkus aviaciją taip pat žlugo. Strategiškai svarbus tiltas atsidūrė rusų rankose. Kovo 3 d. Chersono miestą kartu su svarbiausiu oro uostu netoli Čornobajivkos kaimo užėmė Rusijos kareiviai. Tai buvo didelė Maskvos pergalė. Palčenkos dalinys ir kitos ukrainiečių pajėgos pasitraukė iš Chersono, kad stotų į mūšį Mykolajivo prieigose.
Įsiutę, sušalę, alkani rusų kareiviai įžygiavo į Chersoną ir iškart pradėjo šeimininkauti. „Pasiekėme Chersono uostą, – rašė 33 metų rusų desantininkas Pavelas Filatjevas, prisimindamas įžengimą į miestą. – Visi pasklido po pastatus ieškodami maisto, vandens, dušo ir vietos miegoti. Kai kurie tempė kompiuterius ir viską, ką rado vertingo. Nebuvau išimtis. Netoliese sudaužytame vagonėlyje radau kepurę ir ją pasiėmiau. Biuruose buvo valgyklos su virtuvėmis ir šaldytuvais. Lyg laukiniai surijome viską, ką radome. Per naktį viską apvertėme aukštyn kojomis.“ Prasidėjo rusiška Chersono okupacija.
Kovo 1-ąją rusų kariuomenė priartėjo prie Enerhodaro miesto, esančio maždaug už 200 km į šiaurę nuo Krymo sąsiaurio. Čia buvo didžiausia Europoje Zaporižios atominė elektrinė su šešiais iš penkiolikos Ukrainos branduolinių reaktorių. Enerhodaro gyventojai atsisakė įsileisti agresorius, pastatė užkardas prie įvažiavimų į miestą ir surengė masinę demonstraciją su Ukrainos vėliavomis. Rusai iš pradžių atsitraukė, nes nedrįso šturmuoti branduolinio objekto. Užuot šturmavę, jie paprašė mero Dmytro Orlovo juos įsileisti, kad galėtų pasidaryti asmenukę elektrinės fone ir pranešti Maskvai, kad perėmė objekto kontrolę. Meras nesutiko.
Netrukus rusai grįžo visa jėga. Kovo 4-osios ankstų rytą, prisidengdami tamsa, jie atakavo atominę elektrinę. Ją gynė nedidelis Ukrainos nacionalinės gvardijos būrys. Operatoriai pradėjo ilgą reaktorių išjungimo procesą, pamažu mažindami jų galingumą. Per garsiakalbių sistemą užpuolikams buvo transliuojama žinutė: „Liaukitės šaudę į pavojingą branduolinį objektą! Nedelsdami nutraukite ugnį! Jūs keliate grėsmę viso pasaulio saugumui!“ Vis dėlto niekas nesuveikė. Apšaudymui tęsiantis užsidegė vienas iš branduolinio komplekso statinių. Tik ugniagesių didvyriškumo dėka gaisras buvo užgesintas. Tačiau Rusijos kariškiai užėmė elektrinę, paėmė įkaitais jos darbuotojus ir perdavė vadovavimą rusų karininkui.
Prezidentas Zelenskis paskelbė, kad atominės elektrinės užgrobimas yra branduolinio terorizmo aktas. Tarptautinės atominės energijos agentūros vadovas Rafaelis Mariano Grossis paskelbė pareiškimą: „Šaudymas iš artilerijos pabūklų atominės elektrinės teritorijoje pažeidžia pagrindinį principą dėl branduolinių objektų fizinės neliečiamybės.“ Jis ir vėl vengė tiesiai kalbėti apie Rusijos agresiją. JAV atstovė Jungtinėse Tautose Linda Thomas-Greenfield buvo daug tiesmukesnė. „Dėl praėjusią naktį Rusijos įvykdyto išpuolio kilo rimtas pavojus didžiausiai Europos atominei elektrinei. Veiksmai buvo visiškai neapgalvoti ir pavojingi, – pareiškė ji neeiliniame JT Organizacijos Saugumo Tarybos posėdyje. – Pasaulis reikalauja, kad Rusija laikytųsi tarptautinės humanitarinės teisės, draudžiančios tyčia taikytis į civilius gyventojus ir civilinę infrastruktūrą.“
