Norėdamas nušviesti Kremliaus invazijos į Ukrainą priežastis, autorius nukelia skaitytoją ne į Vladimiro Putino valdymo pradžią, o į XVII amžių. Būtent tada vokiečių kilmės Kyjivo stačiatikių dvasininkas Inokentijus Gyzelis parašė ir išpopuliarino savo veikalą „Synopsis“, kuriame padėjo pagrindus dabartinių rusų ir ukrainiečių protėvių vienybės mitologijai, šlovindamas „nedalomą stačiatikių tautą“.
Gyzelio vizijose Maskva tapo tiesiogine Kyjivo Rusios politinės bei religinės tradicijos paveldėtoja ir vienintele jos gynėja. Nors dar prieš tai visa virtinė Moskovijos valdovų laikėsi panašaus požiūrio, Gyzelio darbai gana neapibrėžtoms teorijoms suteikė ideologijos pavidalą. Pamažu gimė ir vystėsi „didžiarusių“ (t. y. rusų) kalbos bei kultūros pranašumo mitas, palyginti su „jaunesniųjų brolių“ (ukrainiečių ir baltarusių) kalba bei kultūra. Šis mitas kartu su ypatingo „didžiarusiško mesianizmo“ teorija nuolat atkartotas, tvirtintas vėlesnių Rusijos istorikų darbuose.
Visi Zygario knygos skyriai – nuo minėto Gyzelio laikų iki pat Kremliaus invazijos į nepriklausomą Ukrainą 2022 m. vasarį – nušviečia įvykius, tiesiogiai ar netiesiogiai nulemtus didžiarusiškos imperinės istoriografijos naratyvo. Kad ir kokia būtų Rusija – carinė, komunistinė ar tariamai demokratinė, – ji nuolat reiškė išskirtines nuosavybės teises į Ukrainą ir nieku gyvu nenorėjo, kad „jaunesnieji broliai“ išsprūstų iš „vyresniųjų“ akiračio.
Prisidengiant kalbomis apie „vienybę“ ir „brolybę“, daugelį amžių vykdytas ukrainiečių nutautinimas, o galiausiai ir pats tikriausias genocidas stalininio Holodomoro pavidalu. Knygoje pasakojama, kaip Rusija, siekdama išlaikyti ar „susigrąžinti“ Ukrainą, daugelį amžių taikė platų pačių įvairiausių „poveikio priemonių“ arsenalą. Subyrėjus Sovietų Sąjungai ir Ukrainai tapus nepriklausoma, Maskva toliau kišosi į savo kaimynės vidaus bei užsienio politiką, gilino susiskaldymą tarp provakarietiškų vakarinių regionų ir santykinai prorusiškų rytinių, veikė per savo statytinius, šantažavo, baugino, naudojo politinio bei ekonominio spaudimo svertus.
2013 m. Euromaidanui sužlugdžius prokremliško prezidento Janukovyčiaus mėginimus paversti Ukrainą vasaline valstybe, Putinas, prisidengęs „žaliaisiais žmogeliukais“, „atostogaujančiais savanoriais“ ir vietos separatistais, atplėšė Krymą, krauju užliejo Donbasą, o po aštuonerių metų ryžosi atviram karui turint tikslą sunaikinti ukrainiečių valstybingumą.
Savo veiksmams pateisinti jis pasitelkė tuos pačius beprotiškus mitus ir tas pačias kruvinas priemones. Tačiau Ukraina atsilaikė.
Knygoje nemažai vietos skiriama dabartiniam Ukrainos prezidentui Volodymyrui Zelenskiui. Zygaris aprašo, kaip paprastas rusakalbis studentas iš Kryvyj Riho, KVN („Linksmųjų ir išradingųjų klubo“) komandos dalyvis, pats anksčiau kalbėjęs apie rusų ir ukrainiečių tautų brolybę, tapo politiku, paskui – prezidentu, o galiausiai – ukrainiečių ginkluoto pasipriešinimo Rusijai simboliu.
„Karas ir bausmė“ – taip pat savotiška autoriaus išpažintis ir atgaila. Kaip Rusijos pilietis, jis teigia jaučiantis asmeninę kaltę ne tik už agresyvią Kremliaus politiką, bet ir už jo šalies visuomenę apsėdusį imperinį kvaitulį.
Pasak autoriaus, pragaištingas didžiarusiškos puikybės, agresyvaus „mesianizmo“, nepakantumo visam likusiam pasauliui narkotikas smarkiai pažeidęs nemažos dalies jo bendrapiliečių smegenis. Apsivalymas įmanomas tik pripažinus bendrą kaltę.
Autorius viliasi, kad kada nors tai nutiks: „Ateities rusų kartos su siaubu ir gėda prisimins karą, kurį sukėlė Putinas. Jos stebėsis, kaip primityvi puikybė užvaldė XXI a. žmonių protus. Ir jie neis tuo pačiu keliu, jei šiandien mes, jų būsimieji protėviai, prisiimsime bausmę.“
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
„Tu mūsų nemyli, Rusija“
2002 m. „Kvartal 95“ komanda pagaliau varžosi KVN aukščiausioje lygoje. Zelenskis dabar gyvena Maskvoje su savo draugais broliais Šefirais. Kaip prisimena Borisas, jie nuomojasi dviejų kambarių butą miesto šiaurėje, netoli metro stoties „Vojkovskaja“. Kartu su jais taip pat gyvena Šefiro motina ir didžiulis rotveileris vardu Fėja.
Lovų nėra daug, todėl Volodymyras su Sergejumi miega ant sofos, o Borisas susisuka su šunimi. Šefiro motina jaunąjį Zelenskį laiko trečiuoju savo sūnumi. Nepaisant ankstesnių nesėkmių, „Kvartal 95“ pagaliau išpopuliarėjo, jo lyderis Zelenskis – viena ryškiausių šou žvaigždžių. Tačiau kol kas tai jam niekaip nepadeda finansiškai. Ukrainos komanda, kaip visada, juokauja apie politiką. 2002 m. ketvirtfinalyje Zelenskis pirmą kartą parodijuos Putiną. Žiūrovams ir žiuri tai patinka, tad komanda patenka į pusfinalį.
2002 m. spalio 20 d. „Kvartal 95“ susitinka su itin pajėgia Maskvos komanda. Vienas įsimintiniausių pasirodymų – Ukrainos ir Rusijos santykiai.
„Pats laikas jums, Rusijai, ir mums, Ukrainai, atvirai pasikalbėti, – pradeda Zelenskis. – Tu, Rusija, nemyli mūsų, chocholų. Tu nemyli mūsų, bet dar labiau kvailini save! Nueikite į Tverskajos gatvę ir apsidairykite aplinkui – ten, be mūsų, chocholų, daugiau nėra ko mylėti!“
Žiūrovai kvatoja. Esmė ta, kad 2000-ųjų pradžioje Maskvos centrinėje Tverskajos gatvėje gausu prostitučių. Daugiausia jų – iš Ukrainos. „Galima sakyti, labai apsidžiaugėme, – tęsia kitas komandos atstovas, – kad jūs gavote Putiną. Tačiau mūsų džiaugsmas buvo trumpalaikis, nes jis pasirodė esąs padorus žmogus. Taigi, Rusija, reikalas toks: arba mes tampame draugais, arba tu paskolini mums daugiau pinigų.“
Čia baigiasi saviironija ir prasideda nostalgiški juokeliai apie Sovietų Sąjungą. „Mes juk, galima sakyti, esame bendražygiai ir bendraklasiai. Tik prisiminkite bendrą mokyklinę nuotrauką“, – sako vienas iš aktorių, ir scenoje išskleidžiamas didžiulis plakatas. Centre, kur turėtų būti mokytojai, – komunistinės ideologijos kūrėjų Vladimiro Lenino, Karlo Marxo ir Friedricho Engelso portretai, o aplink, vietoj abiturientų veidų, – visų buvusių Sovietų Sąjungos respublikų vėliavos. Zelenskis pasisako dar kartą: „Tada visa mokykla mūsų bijojo.“ Žiūrovai šaukia ir ploja. „Tiesa ta, kad mokykla – geriausias laikotarpis tavo gyvenime“, – galiausiai apibendrina vienas iš „Kvartal 95“ komandos narių. Pasirodymas patinka vertinimų komisijai ir šiame raunde ukrainiečiai užtikrintai nugali maskviečius.
Tačiau paskui „Kvartal 95“ sėkmė nesišypso. Į finalą patenka Maskvos komanda. Broliai Šefirai iki šiol įsitikinę, kad pergalė iš jų komandos buvo tiesiog pavogta. Jų manymu, tai ilgametės nesantaikos su Masliakovu pasekmė.
Borisas Šefiras kalbėjo: „Jie mus apvogė, todėl nusprendėme, kad užteks. Mes traukiamės.“ Tačiau Volodymyras Zelenskis sako Šefirams, kad jis dar nebaigė darbo KVN ir „Kvartalas“ vis dar dalyvauja žaidime.
Laisvas plaukiojimas
2003 m. sezone situacija pasikartojo. „Kvartalas“ patenka į ketvirtfinalį, kur susiduria su dviem Rusijos komandomis: iš Maskvos ir Piatigorsko. Ir pralaimi.
Teoriškai jie galėjo dar kartą pamėginti, tačiau Kryme įvyko skandalas. Per paskutinę dainą šou administratorius paprašo visų komandų išeiti į sceną. Jis mato, kad kai kurių dalyvių nėra. Jis nubėga į užkulisius ir randa ten kelis „Kvartal 95“ narius. Jie jau persirengė po pasirodymo ir atsisako grįžti į sceną, sakydami, kad ten yra kapitonas Zelenskis su kitais komandos nariais. Tačiau administratorius nepatenkintas ir išvaro komandą iš pasirodymo už nepaklusnumą. Tai paskutinis lašas: Šefirai ir Zelenskis pareiškia, kad daugiau KVN nedalyvaus.
Po poros mėnesių Masliakovas siunčia pas Zelenskį keletą „pasiuntinių“, tarp kurių yra Volodymyro draugas, buvęs „Tranzit“ kapitonas Miša Gulikovas. Zelenskiui pasiūloma užimti KVN atstovo, atsakingo už regionines lygas, pareigas. Tai buvo išties pelningas pasiūlymas. KVN – milžiniška įmonė, pagal Masliakovo išduotas licencijas konkursai vyksta visuose buvusios Sovietų Sąjungos kampeliuose. Tačiau Zelenskis netikėtai atsisako, sakydamas, kad negrįš be savo komandos. Vėliau Zelenskis sužino, kad sėkmę KVN lemia pinigai. Net įvardijama kaina už patekimą į kiekvieną etapą. Jis jaučiasi apgautas ir įžeistas. Kokia prasmė taip stengtis, jei neturi galimybių sąžiningai nugalėti?
2003 m. rudenį „Kvartal 95“ komanda persikelia į Kyjivą. Zelenskis ir broliai Šefirai – iš Maskvos, likusieji – iš Kryvyj Riho. Jie išsinuomoja du butus. Šefirai gyvena viename kambaryje, Zelenskis ir jo žmona Olena (arba Lena) – kitame. Pačią pirmąją Volodymyro ir Lenos naktį trikdo ant sofos atsiradusios blakės. Paskui jie persikelia į trijų kambarių butą užmiestyje.
Pinigai greitai baigiasi, naujų darbo vietų neatsiranda. Komanda nusprendžia surengti senų pasirodymų pakartojimą ir su šia idėja kreipiasi į pažįstamą Rodnianskį. Juk būtent jo kanalas „1+1“ transliuoja Ukrainos KVN lygą. Rodnianskis reaguoja teigiamai, sutikdamas nufilmuoti ir transliuoti „Kvartal 95“ pasirodymus.
Laida sulaukia milžiniškos sėkmės ir iš karto padengia dviejų butų nuomos išlaidas. Rodnianskis nori rengti pasirodymų seriją: po vieną per mėnesį bent metus. Šefirai ir Zelenskis abejoja, ar galės sukurti pakankamai medžiagos dvylikai originalių laidų ir žada ne daugiau kaip keturias per metus. Rodnianskis dar labiau nudžiunga: tai rodo, kad vaikinai nesiruošia aukoti kokybės dėl pinigų. Jie visi paspaudžia vienas kitam rankas.
Zelenskis ir Šefirai sugalvojo naujos programos struktūrą. Pasak Boriso Šefiro, jie pastebėjo, kad Ukrainos auditorijai, kitaip nei rusų, nelabai rūpi nepadorūs juokeliai. Maskvoje visi juokiasi, jei išgirsta žodį žopa (užpakalis), o Kyjive raukosi. Pastaraisiais metais Ukrainos visuomenė patirs savotišką kalbinį „išlaisvėjimą“. 2022 m. vienu iš pagrindinių pasipriešinimo Rusijos agresijai šūkių taps frazė „Rusijos karo laive, eik na...ui“. Ją pirmosiomis karo dienomis ištars ukrainiečių pasienietis Gyvačių saloje Juodojoje jūroje, kai priartėjęs kreiseris „Moskva“ kalbins pasiduoti.
TV eteryje pasirodo keturios programos, reitingai kuo puikiausi. Tuo pat metu Zelenskis įsidarbina televizijos kanale „Inter“ kulinarinės laidos vedėju. Jo populiarumas auga. Kitais metais „Kvartal 95“ laukia dar pelningesnis pasiūlymas iš „1+1“.
2004 m. rudenį broliai Šefirai patys paskambina į kanalą, bet jiems pasakoma, kad Rodnianskis išvykęs į Maskvą, o jo pavaduotojas neatsako į skambučius. Jie greitai supranta, kad TV kanalas neturi laiko linksmybėms ir žaidimams: bręsta revoliucija.
Krikštatėvis
2003 m. pabaigoje Ukraina netikėtai susidūrė su siena su Rusija Kerčės sąsiauryje, skiriančiame Ukrainai priklausantį Krymą nuo Rusijos Krasnodaro krašto. Rusija pradeda stiprinti kranto liniją savo pusėje. Ukrainai priklausančiai Tuzlos salai Juodojoje jūroje kyla grėsmė virsti Rusijos pusiasaliu.
Darbų pradžia sutampa su Kučmos vizitu į Lotynų Ameriką, į kurią Ukrainos valdžia deda daug vilčių. Tačiau prezidentas priverstas grįžti namo anksčiau laiko. Iš savo lėktuvo jis paskambina Putinui, tačiau Rusijos prezidentas patikina, kad apie jokią veiklą nieko nežino ir nieko rimta nevyksta. Tada Kučma atvyksta į Tuzlą ir pareiškia, kad duos įsakymą Ukrainos kariuomenei atverti ugnį, jei darbai Rusijos pusėje tęsis. Sparčios statybos prie Tuzlos krantų nutrūksta. Netrukus Putinas ir Kučma net susitinka Kryme ir pasirašo sienos sutartį. Konfliktas prie Krymo krantų išspręstas ir netrukus bus pamirštas, bet tik dešimčiai metų.
„Tai buvo politinės išminties ir drąsos aktas, – šiandien svarsto prezidento dukters vyras Viktoras Pinčukas. – Ne vienas Kučmos vietoje būtų tiesiog paskambinęs Putinui, išgirdęs, kad tai vietinio išsišokėlio iniciatyva, nusiraminęs ir ramia sąžine tęsęs vizitą. Ir per tą laiką užtvanka tikrai būtų buvusi baigta statyti. Bet Kučma apsisuko ir išskrido į Tuzlą, nes aiškiai suvokė grėsmės lygį. Kučma buvo pirmasis žmogus, sustabdęs Putiną.“
Prezidento Kučmos antroji kadencija baigėsi 2004 m. Tuo metu Ukrainos žiniasklaidoje vyksta dviejų Viktorų – Juščenkos ir Medvedčuko – susidūrimas. Taip jau sutapo, kad abiejų žmonos laukiasi. Politinė spauda juokauja, kad politinę kovą laimės pirmasis susilaukęs vaiko.
Juščenkos sūnus Tarasas gimė kovo 25 d., o Medvedčuko duktė Daša – gegužės 20-ąją. Medvedčukui pavyksta rasti bendrą kalbą su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu ir pastarasis tampa jo dukters krikštatėviu. Daša pakrikštyta Kazanės Dievo Motinos sobore Sankt Peterburge, jos krikštamotė – Svetlana Medvedeva, Rusijos prezidento administracijos vadovo žmona.
Nuo šiol Medvedčukas Putinui tampa savu žmogumi. Abu vyrus sieja bendra KGB praeitis, nors Putinas buvo kadrinis saugumo karininkas, o Medvedčuko pavardė oficialių darbuotojų sąrašuose niekada nefigūravo. Juos sieja ciniškas požiūris į politiką, jie pasižymi panašiu humoro jausmu ir niekinamu požiūriu į ukrainiečių kultūrą. Kučmos administracijos vadovas Medvedčukas tampa Putino akimis ir ausimis Kyjive.
Veikiamas savo bičiulių Kovalčukų, Putinas ilgai manė, kad Ukrainos išlaikymas Rusijos įtakos orbitoje yra politinis prioritetas. Putino bendražygiai prisimena, kaip pirmaisiais savo prezidentavimo metais jis beveik kiekviename susitikime pareikšdavo: „Turime sutelkti dėmesį į Ukrainą, kitaip ją prarasime.“ Prieš aštuoniasdešimt metų tuos pačius žodžius ištarė Stalinas, kai rengėsi užgniaužti ukrainiečių pasipriešinimą.
Formaliai Ukrainos klausimus sprendžia prezidento administracijos vadovas Dmitrijus Medvedevas (nuo 2003 m.), tačiau atrodo, kad Kremliuje niekas tiksliai nežino, kas yra atsakingas už Rusijos politiką Ukrainoje: Putino administracijos vadovas Medvedevas ar Kučmos administracijos vadovas Medvedčukas.
Tuo metu Medvedčukas kuria planą, kaip padėti prezidentui Leonidui Kučmai išsilaikyti valdžioje. Jis siūlo įgyvendinti politinę reformą, kuri paverstų Ukrainą parlamentine respublika. Visi įtakos svertai būtų perduoti ministrui pirmininkui, o prezidentas taptų nominalia figūra. Taip Kučma galėtų vadovauti vyriausybei kaip ministras pirmininkas ir išlaikyti valdžią, nesvarbu, kas būtų kitas prezidentas. Tiesa, šis manevras reikalauja parlamento pritarimo, tačiau Medvedčukas gerai žino, kad daugumą parlamentarų kontroliuoja ne jų partijos, o juos „globojantys“ oligarchai. Šie „demokratijos sergėtojai“ balsuotų ir už Peliuką Mikį, jei kas nors jiems už tai sumokėtų. Sudaryti sandėrį su oligarchais bus vaikų žaidimas. „Nėra Ukrainos politikos, yra tik Ukrainos verslas“, – tokiais žodžiais padėtį šalyje apibūdino Medvedčukas, jei tikėsime jį pažįstančių žmonių liudijimais.
