Rusijos televizijos rodytame dokumentiniame filme paklaustas, kas 1991-aisiais lėmė sėkmingą istorijos baigtį, M. Gorbačiovas atsakė: „Gorbačiovas, Jelcinas ir armija“. Jeigu šį klausimą pateiktumėt kitiems tų įvykių liudytojams ar ekspertams, atsakymas būtų: „Jelcinas, armija ir tauta“. Ant kariškių tanko užlipęs tuometinis Rusijos vadovas Borisas Jelcinas parodė, kad nepritaria perversmininkams. Armija šioje istorijoje užima deramą vietą, tačiau kitaip ji elgtis negalėjo: ginklus būtų tekę traukti prieš savo tautiečius. Ne mažiau svarbūs buvo ir eiliniai žmonės, užtvindę aikštę prieš Rusijos Baltuosius rūmus ir taip pademonstravę savo simpatiją.
M. Gorbačiovo atsakymas Rusijos dokumentalistams priminė V. Landsbergį, kuris irgi nepamiršta išryškinti savo nuopelnų. Abiems jiems būdingas įprotis kalbėti apie save trečiuoju asmeniu, mokėjimas savarankiškai rašyti ir įdomiai bei spalvingai kalbėti. Abu neturi savęs vertų bendražygių, apie kuriuos gerai atsilieptų ir su kuriais bendrautų.
Pažinti M. Gorbačiovą man teko per 1991 metų rugpjūčio pučą. Iš tremties Farose grįžęs SSRS vadovas su manimi, pradedančia Lietuvos žiniasklaidai atstovaujančia žurnaliste, nebūtų ir kalbėjęs. Tokia galimybė atsirado tik todėl, kad jį užsiutino mano klausimas. Norėjau tada išgirsti M. Gorbačiovo reakciją ir Maskvos požiūrį į nepriklausomybę paskelbusią, tačiau SSRS dar nepripažintą Lietuvą.
Kai paklausiau, kaip po pučo pasikeis jo požiūris į Lietuvą, M. Gorbačiovas suraukė antakius ir susimąstė: „O koks jis, manote, yra?“ Priminiau, kad praėjusią naktį Vilniuje buvo nužudytas Alytaus rinktinės savanoris Artūras Sakalauskas. Nors žudikų neįvardijau, klausimų, ką turiu omenyje, nebuvo. Tokios mano reakcijos M. Gorbačiovas turbūt nesitikėjo, jis net pyktelėjo. Supykdytas jis išrėžia sodrių posakių. „O kaip manote, jūsų nuomone, kaip turi pasikeisti požiūris?– klausdamas manęs, pasitikslino M. Gorbačiovas. – Žinote ką, eisime konstituciniu keliu. Nereikalingas blaškymasis ir draskymasis: liežuviu kažkas pliaukštelėjo, sukiršino tautas, ir pradėjo kurtis autonomijos. Nereikia taip elgtis su mūsų žmonėmis. Kažkur vėl pradedama dalyti asmens pažymėjimus. Ką tai reiškia: atsiras pirmarūšių ir antrarūšių žmonių? Vieniems talonus duoda, kitiems – ne. Tai – netvarka. Aš tam metodui nepritarsiu. Viskas vyks pagal Konstituciją. Liaudis turi pasakyti savo žodį“. Mėginau įrodinėti, kad kalbos apie antrarūšius žmones yra neteisingos, tačiau SSRS vadovui diskusijų, matyt, jau pakako, ir jis išėjo.
Kitą kartą M. Gorbačiovą sutikau 1992 metų pavasarį. Jis, kaip ir V. Landsbergis, nemėgo pripažinti savo klaidų ir, gavęs jam nepatogių klausimų, sukasi kaip išmanydamas. Patekusi į M. Gorbačiovo fonde surengtą spaudos konferenciją naiviai tikėjausi išgirsti atsakymus į klausimus apie buvusio SSRS prezidento dalyvavimą 1991 metų sausio žudynėse Vilniuje.
Paklaustas, ar būtų įmanoma apklausti jį sausio 13-osios žudynių byloje, – to siekė Lietuvos generalinės prokuratūros atstovai, – M. Gorbačiovas atsakė: „Nematau problemos. Savo memuaruose stengsiuosi kuo smulkiau tai papasakoti. Dėl sausio 13-osios man daug kas neaišku, nes po mėnesio tas pats pasikartojo Maskvoje. Naktį tris kartus skambino D. Jazovas [tuometinis SSRS gynybos ministras. – R. S.], kad reikia išskirti kovojančias Latvijos jėgas [1991 m. sausio 2 d. sovietų OMON užpuolė Rygos spaudos rūmus, buvo nužudyti ir sužeisti keli žmonės; sausio 20 d. sovietų OMON šturmuojant Latvijos Vidaus reikalų ministerijos pastatą žuvo 5 žmonės. – R.S. ]. Įvesti kariuomenę ir išskirti.
Dieną prieš įvykius Lietuvoje pas mane priėmime buvo Kazimira Prunskienė. Ji paprašė – aš priėmiau. Kalbėjomės. Ji sakė nežinanti, ar parvažiuos į Lietuvą būdama premjerė. Situacija buvo tokia, kad V. Landsbergio autoritetas netrukus būtų visiškai sumenkęs. Reikėjo provokacijos, kad būtų išgelbėtas. Tai viena iš versijų. Daug tamsių dėmių šioje byloje…
Jau tada, važinėdamas po Lietuvą [1990 m. sausio 11–14 d. – R. S.], mačiau, kad situacija buvo sunki. Tai man sakė kariniuose daliniuose… Ir A. Brazauskas drauge važinėjo. Pas jus buvo atsiradę antrosios rūšies žmonių. Apie tai anksčiau kalbėjau [turima omenyje minėta po 1991 m. rugpjūčio pučo surengta spaudos konferencija. – R. S.]“.
Apie pučistus, kurių dauguma atrodė ištikimi jo sąjungininkai, M. Gorbačiovas buvo ne geriausios nuomonės. Jis tvirtino, kad 1991 m. rugpjūčio pučo „sugalvoti negalėjo netgi ligonis Stalinas“.
Paklausiau, ar tai, kad 1991 m. sausį Vilniuje neįvyko perversmas, turėjo įtakos pučo pralaimėjimui Maskvoje. M. Gorbačiovas į tai atsakė: „Taip, turėjo. Procesas atspindėjo skirtingų – reformatoriškų ir antireformatoriškų jėgų prieštaravimus. Vienu ar kitu būdu buvo bandymų į tai įtraukti ir prezidentą. Bet aš tam nepasidaviau“. Kruvinosios sausio 13-osios Vilniuje žudynės M. Gorbačiovui – lyg gerklėje įstrigusi žuvies ašaka. Nuo to laiko Lietuvos žurnalistų ir teisėsaugininkų SSRS prezidentas vengia kaip velnias kryžiaus, nors dabar savo versiją apie kruvinojo sausio įvykius pasakoja, pavyzdžiui, Vokietijos žurnalistams.
Ir dabar, praėjus dvidešimčiai metų po nesėkmingo pučo, M. Gorbačiovas bando gražinti savo mundurą, nutylėti tai, kas jam neparanku. Panašiai kaip ir V. Landsbergis, jei leidžia savo knygas, jose išryškinami jo nuopelnai pamirštant paminėti ir kitus svarbius politinio proceso dalyvius. Jeigu nekupiūruoti archyvai apie M. Gorbačiovo veiklą ir jo susirašinėjimą su patarėjais ar kitų valstybių vadovais buvo prieinami jo vardo fonde Maskvoje, tai to laikotarpio Lietuvos archyvai, pradedant Sąjūdžiu, nėra atiduoti ekspertams ir prieinami visuomenei. Belieka tik paklausti – kodėl? Tik kažkodėl niekas to nebeklausia.