R.Sakalauskaitė. A.Sabonio boteliai: gyvulių ūkyje teismai nereikalingi

Neteisėtai Kuršių nerijoje pastatyti Arvydo Sabonio boteliai greičiausia liks buldozerių nepaliesti. Nepaisant to, kad dar 2010 metų balandį Lietuvos Aukščiausiasis Teismas įpareigojo per pusę metų nugriauti keturiolika neteisėtai pastatytų botelių, jie tebestovi dar vis. Dar daugiau, ministro pirmininko kancleris Deividas Matulionis pareiškė, kad A. Sabonio boteliams duota „žalia šviesa“ ir nuspręsta juos įtraukti tarp tų pastatų, dėl kurių „siūlomi taikos susitarimai“.

Taigi panašu, kad šampaną už įveiktas kliūtis A. Sabonis gers pavasarį, nes Kuršių nerijos tvarkymo planą, kuriame būtų 20 pastatų, dėl kurių statytojai pareikštų pasiūlymus ir būtų pasirašyti taikos susitarimai, Vyriausybė siūlo parengti iki kovo pabaigos.

Už žymiausio visų laikų Lietuvos sportininko botelius stojo ir Kuršių nerijos meras Antanas Vinkus. Pasisakydamas prieš statinių griovimą, buvęs diplomatas pareiškė, jog priešingas sprendimas būtų „psichologinis vandalizmas“.

Šioje istorijoje kapituliuoja ir daugelį metų prieš neteisėtų botelių statybą prieštaravusi Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorė Rūta Baškytė. Galima įtarti, kad tik po rankų laužymo ji pareiškė, kad boteliai Preilos gyvenvietėje galėtų likti, jei jų savininkai sutiktų „pertvarkyti pastatus taip, kaip jie turėtų būti pertvarkyti“, t. y. „grįžtant prie visuomenės poreikių, o ne iškeliant privačius interesus“. Kitaip sakant, Kuršių nerijoje plėtoti vandens, o ne autoturizmą, įrengti infrastruktūrą žvejams.

Galima suprasti Arvydo Sabonio įmonės „Sabonio klubas ir partneriai“ norą išsaugoti statinius. Pastatų, kurie Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimu jau turėjo būti nugriauti, kaina 2006 metais siekė 23 mln. Lt. Taigi netgi turtingam Lietuvos žmogui tai dideli pinigai.

Tačiau kaip į tai pažiūrės UNESCO, į kurios sąrašą dėl savo unikalumo įtraukta Kuršių nerija? Ar norėdami įtikti garsiajam krepšininkui neišbrauksime Lietuvos pajūrio iš UNESCO sąrašo?

Vyriausybės kancleris, atsakydamas, kodėl Vyriausybė nepaiso teismo ir ieško krepšinio legendai palankaus sprendimo, minėjo didelius valstybės iždo kaštus tuo atveju, jei būtų nuspręsta nugriauti botelius. Panašius argumentus minėjo ir teisingumo ministras.

Tačiau ši istorija kažkodėl primena George’o Orwelo knygą „Gyvulių ūkis“. Rašytojo sukurtame pasaulyje buvo dviejų tipų žmonės – lygūs ir lygesni. Taigi „Gyvulių ūkyje“ teismai nereikalingi: kas stipresnis ir plėšresnis -- tas ir teisus. Ar būtų kas sukęs galvą dėl botelių, jeigu juos būtų statęs ne A. Sabonis, o koks plačiajai visuomenei mažai žinomas verslininkas? Tai primena tiesą apie sovietinį teisingumą, kai vyras, pavogęs vištą, sėdo į belangę ilgiems metams, o milijoną pavogęs apsukrus sukčius toliau laisvėje mėgavosi gyvenimu.

Kodėl kalbėdami apie finansinę naštą, kuri neva užgultų valstybės pečius tuo atveju, jeigu būtų nuspręsta įgyvendinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimą, nekalbama apie atsakomybę pareigūnų, dėl kurių klaidos ar piktavališkų sprendimų turime kelerius metus besitęsiančią Sabonio botelių istoriją? Kodėl nepareikalavus asmeninės ir finansinės tų pareigūnų atsakomybės? Dabar net jų pavardžių niekas nežino.

Juokingai skamba ir botelių šalininkų argumentai dėl pritaikymo visuomenės poreikiams. Atsimenu, kai Algirdas Mykolas Brazauskas Prezidentūrai išrinko Menininkų rūmus, jau bebaigiant jų remontą, Vytautas Landsbergis, trimitavęs apie neva čia esančius auksinius tualetus, pasiūlė šiuos rūmus atiduoti vaikų namams. Tęsiant V. Landsbergio pasiūlymą, A. Vinkui derėjo botelius siūlyti vaikų namams. Arba senukams. Tokių, kurie sugrįžo iš užsienio ir norėtų gimtojoje žemėje užbaigti gyvenimą, atsirastų ne vienas ir ne du. Pastarieji, beje, prie pinigo, galėtų valstybės iždą kvėpuodami pušų oru pildyti.

Keisčiausiai šioje istorijoje atrodo Vyriausybės sprendimas nepaisyti teismų sprendimo. Kam tada Konstitucijoje įtvirtintas valdžių padalijimo principas, kam tuomet teismai? Kur išgaravo teisės viršenybės principas?

Pakaunėje viena moteriškė šokdina visą teisės sistemą, prieš ją bejėgiai yra ir teismai, ir vaikų teisių apsaugos kontrolierius, ir antstoliai. Jeigu tokių, savo valią valstybei primenančių primetančių žmonių galima rasti daugiau, kam tuomet kuriama teisinė valstybė? Gal užtenka vieno vado ir griežtos jo rankos? Kiek lėšų sutaupytume, kiek pastatų atliktų, kuriuos gal irgi, anot botelių šalininkų, būtų galima pritaikyti visuomenės poreikiams?