R.Sadauskas-Kvietkevičius. Valstybė kaip socialinis tinklas

Žurnale IQ perskaitęs, kad dauguma lietuvių yra nepatenkinti demokratijos veikimu (tai šiaip jau nebuvo itin stebinanti žinia, bet veikiau užsitęsęs, veik nusibodęs, tačiau neabejotinai vertas gilios analizės reiškinys), jaučiu būtinybę pasidalyti savo absoliučiai utopine valstybės kaip socialinio tinklo vizija.

Net ir būdamas visiškas provincialas nesu toks naivus, kad įtikėčiau galimybe ką nors panašaus įgyvendinti arba kaišiočiau šį mūsų galimos ateities modelį kokioms nors juos renkančioms valstybės institucijoms. Bet pamaniau, jog būtent leidinio IQ auditorija galėtų tai perskaityti ir pabandyti įsivaizduoti.

Pripažinkime, kad atstovaujamoji demokratija išsigimė visame pasaulyje, ne tik pas mus. Išrinkti politikai niekada iki galo nevykdo juos delegavusių rinkėjų valios. Kartais todėl, kad jos paprasčiausiai nežino ir nesistengia sužinoti. Kartais apsimeta, jog nežino. O dažniausiai dėl įtakingų interesų grupių spaudimo, asmeninės naudos ar paprasčiausio įsitikinimo, jog išmano, ką reikia daryti, geriau už „tuos runkelius“. Kartais dėl politinio korektiškumo. Arba nuogąstaudami, kad vykdydami rinkėjų valią taps panašūs į populistus, bus pasmerkti kolegų, žiniasklaidos, ES institucijų.

Tuo metu, kai buvo kuriamos atstovaujamosios demokratijos institucijos, žmonija gyveno iš esmės kitokiame pasaulyje: informacija sklido neįtikėtinai lėtai, o kiekviena kelionė buvo pavojingas nuotykis. Pavyzdžiui, žinia apie 1918 m. paskelbtą Lietuvos nepriklausomybę iki provincijoje gyvenančių žmonių ėjo savaitėmis, nes vokiečiai konfiskavo visą „Lietuvos aido“, kuriame spausdintas Vasario 16-osios aktas, tiražą.

Dabar mes akimirksniu sužinome, kokia spalva plaukus persidažė kur nors „Olialia“ pupytė, didele raiška tiesiogiai stebime Pasaulio futbolo čempionato transliacijas iš Pietų Afrikos ir SMS žinutėmis lemiame, kam pasilikti realybės šou, o kam iškristi. Mes galime elektroniniu būdu deklaruoti pajamas, sumokėti arba nuslėpti mokesčius, bet savo politinę valią turime teisę išreikšti tik tokiais pat „akmens amžiaus“ metodais, kaip tai darė mūsų seneliai. Popieriaus lapelių mėtymas į dėžę yra tokia pati atgyvena, kaip, atsiprašau, pridergtas lentinis „šikinykas“ lauke už tvarto, sovietiniai daugiabučiai kiauromis sienomis ir žolės bei ražienų deginimas.

Tik nemanykite, kad dabar imsiu agituoti už balsavimo internetu įteisinimą ir priekaištauti mūsų parlamentarams, nesiryžusiems priimti tokio sprendimo. Gal tai ir būtų truputį patogiau, bet iš esmės nieko nekeistų. Politinė sistema liktų užpraeito amžiaus atgyvena, beviltiškai stabdanti visas kitas viešojo gyvenimo sritis. Neraginsiu ir panaikinti valstybės, nors neabejoju, kad daugeliui mano virtualių draugų tokia idėja tikrai patiktų.

Mano galva, dar šiame amžiuje valstybė neišvengiamai evoliucionuos į socialinį tinklą, kuriame ne tik už svarbiausius, bet ir už visus sprendimus, kurių priėmimą rinkėjai dabar deleguoja savo išrinktiems atstovams, tiesiogiai balsuos visi piliečiai.

Įsivaizduokite, kad šeštadienio rytą jūs prisijungiate prie Elektroninių valdžios vartų (egzistuoja jau dabar), patvirtindami tapatybę per jūsų naudojamą elektroninės bankininkystės sistemą (seniai veikia), ir peržvelgiate per savaitę parengtus įstatymų projektus. „Taip“, „Ne“, o šitas man neįdomus... Nebūtina, kad balsuojant dalyvautų visi. Man ir dabar nesuprantamos politikų aimanos, kad į rinkimus ateina vis mažiau žmonių, raginimai lapelių mėtymą į balsadėžes padaryti privaloma pareiga ir bausti neateinančius balsuoti. Pilietis turi teisę nedalyvauti ten, kur nenori, atsisakyti galimybės daryti įtaką valstybės ateičiai, ne tik ją keikti, bet ir ignoruoti.

Taip pat galima rinkti visų lygių vykdomosios valdžios pareigūnus, kurie tą mūsų išreikštą valią vykdys. Šalis, kurioje valstybės kaip socialinio tinklo modelis bus įgyvendintas anksčiausiai, pirmoji žengs į naują demokratijos raidos etapą, kuriame politinė sistema nebebus taip beviltiškai atsilikusi nuo kitų gyvenimo sričių plėtros ir jos nestabdys. Taps nebesvarbi fizinė piliečių buvimo vieta. Galbūt vasarą gyvensite Norvegijoje, o žiemą Ispanijoje ir tik per Vėlines atskrisite aplankyti protėvių kapų smėlėtame Dzūkijos kalnelyje, bet mokėsite mokesčius Lietuvos Respublikai, liksite jos pilietis ir turėsite teisę spręsti jos likimą.

O gal vieną rytą, atsibudęs prastos nuotaikos, sumanysite pakeisti pilietybę taip, kaip dabar keičiate savo portreto nuotrauką „Facebook“ profilyje. Sistemos kūrėjams patarčiau apsidrausti nuo atsitiktinių klaidų papildomai vartotojams užduodamu klausimu: „Ar tikrai norite pakeisti pilietybę iš „Lietuvos Respublikos“ į...“ Na, panašiai kaip „Windows“ paklausia, ar tikrai norite ištrinti sisteminį failą.
Mano galva, Lietuva yra bene labiausiai pribrendusi tokios sistemos įdiegimui šalis visoje Europoje, nes niekur kitur nėra tokio didelio nusivylimo savo išrinktais atstovais, politinėmis partijomis ir tuo, kaip šalyje veikia demokratija.

Ar realu, kad mūsų politikai patys nuspręstų tai įgyvendinti? Juk nebeliktų nei Seimo, nei savivaldybių tarybų. Koks kvailys kirstų šaką, ant kurios sėdi arba svajoja atsisėsti. Tai padaryti gali tik patys piliečiai ir tik tada, kai supras, kad joks kosmetinis dabar egzistuojančios sistemos taisymas nepanaikins jos prigimtinių ydų.

Taip pat šiame IQ numeryje skaitykite:

Nomenklatūros pasiįvairinimas: judesiai Lietuvos socdemų Olimpe

Šeimos politika: lūžta ietys

„The Economist“: Ar Europos Sąjunga turi ateitį?

„The Economist“: Ar pelė ir klaviatūra konfliktuose – nauji ginklai?

Automobilio mokestis: „žalias” ar nereikalingas

Bedarbiai – kiek iš jų neturi darbo?

Būsto rinka: kaip atsikratysime balasto

Kino gyvybingumas vasarą