Mums ta šventė lyg ir turėtų mažiausiai rūpėti – karas buvo seniai, o abu mūsų šalį trypę okupantai daugmaž vienodai mus žudė ir plėšė. 1945-ųjų gegužė neatnešė Lietuvai taikos, o mūsų Pergalės diena atėjo tik 1993 m. rugpjūčio 31 d., 23 val. 46 min., kai paskutinis Rusijos okupacinės armijos karinis ešelonas paliko mūsų teritoriją.
Šitų dviejų sakinių turbūt ir užtektų paminėti nejubiliejinę sukaktį, jeigu pergalė Antrajame pasauliniame kare pastaraisiais metais nebūtų tapusi kertine rusiškojo imperializmo ideologijos ašimi. Tos ideologijos, kuri septynių dešimtmečių senumo stebuklinėmis pasakomis, neturinčiomis nieko bendro su tikra karo tragedija, bando pateisinti Ukrainos žmonių žudymą ir neapykantą visiems Rusijos kaimynams nuo Suomijos ir Baltijos šalių iki Tolimųjų Rytų.
Net kai karas Ukrainoje pasibaigs visų Rusijos užgrobtų šios šalies teritorijų išlaisvinimu, o Vladimiro Putino režimo nebeliks dėl natūralios ar kažkieno paankstintos jo gyvenimo pabaigos, šiandien Antrojo pasaulinio karo nugalėtojų kostiumais aprengti rusų darželinukai tebesinešios galvose jiems įskiepytą nuskriaustų imperijos šeimininkų ir deramai neįvertintų pasaulio gelbėtojų užkratą. Ramiai miegoti tokios šalies kaimynystėje, net jei laikinai ten kažkokiu man neįsivaizduojamu būdu ateitų į valdžią liberaliosios demokratijos šalininkai, įmanoma tik su ginklu po pagalve. Nes negali būti tikras, kada tokiam kaimynui paūmės imperinės didybės karštinė.
Nekalbėti apie Antrąjį pasaulinį karą ir visiškai jo neprisiminti būtų nesąžininga, nes pasaulis, kuriame šiandien gyvenu, nemaža dalimi yra jo suformuotas. Pakanka pažvelgti į bet kurį Lietuvos provincijos miestą, pavyzdžiui, Merkinę. Pirmą karo dieną vokiečių aviacija subombardavo visą jo centrą, nebeliko daugumos istorinių pastatų, stovėjusių ten nuo šlovingų Abiejų Tautų Respublikos laikų.
Paskui buvo išžudyti Merkinės žydai, sudarę miesto gyventojų daugumą. Ant jų kaulų ir namų griuvėsių po karo kūrėsi iš aplinkinių Dzūkijos girių suvažiavę kaimiečiai ir po mokslų siuntimus dirbti Merkinėje gavę specialistai, neturėję jokio ryšio su didinga miesto praeitimi. Tik šiame amžiuje užaugo karta, kuri tą didybę stengiasi surankioti po trupinį, šukę, nuotrauką apdegusiais kraštais. Iš jų ir paminėjimų rašytiniuose šaltiniuose konstruodama savo tapatybę.
Liūdniau ten, kur tokių savo miestelio ar kaimo entuziastų neatsiranda, o kiekvienas gabesnis mokinukas neatsigręždamas išvyksta iš depresyvios aplinkos, kad nespėtų drauge su čiabuviais nubukėti arba nusigerti. Žemdirbių vaikai taip ir neišmoko prekybos ar amato, o tradiciškai šią nišą šimtus metų užėmusių žydų kauleliai dūla žvyro duobėse.
Kad ir kaip stengtumės slėpti nuo savęs karo ir pokario okupacijos traumų randus, net ir tie, kurie gimė jau laisvėje, juos paveldėjo. Drauge su sprangia senelių tyla apie jų vaidmenį Holokauste, represijų ir tremties išvengusiųjų kompromisais su savo sąžine, okupantų primestos tvarkos priėmimu vėlyvuoju sovietmečiu, kai atrodė, kad nieko čia tokio įstoti į partiją, jei tik dėl to atsivers daugiau galimybių.
Mano karta, kuri vaikystėje žaisdama karą dalijosi į rusus ir vokiečius, labai norėjo savo vaikams nepalikti mūsų nepatirto karo ir dar spėtos pamatyti sovietinės okupacijos traumų naštos. Kartais net pasistengdami, kad tie vaikai gimtų kuo toliau nuo Lietuvos – Vakarų Europos šalyse ar už Atlanto. Ten, kur jie būtų saugūs, jeigu kruvinasis istorijos spiralės ciklas čia vėl pasikartos.
Kai pasikalbu su savo bendraamžiais, vis dažniau išgirstu, kad antrus metus Rusijos vykdoma agresija Ukrainoje, subombarduotų daugiabučių namų ir iš griuvėsių traukiamų sužalotų vaikų vaizdai paskatino mus iš naujo įvertinti kiekvienos taikaus gyvenimo dienos vertę.
Kai vėsų pavasario rytą išėjęs į savo kiemą su garuojančiu ir pirštus šildančiu kavos puodeliu galiu girdėti tik varnėnų ir gervių balsus, plentu per Veisiejų kalnelius riedančio kurjerio autobusiuko rato guolio ūžimą, užuosti pirmą kartą nupjautos žolės kvapą. Net jeigu nieko svarbaus šiandien nenutiks, man pasisekė gerokai labiau už visas čia iki manęs gyvenusias kartas, patyrusias karus, žudynes ir tremtis, atstatinėjusias atėjūnų sudegintus namus ir nespėjusias jais pasidžiaugti.
Taika yra tokia didelė laimė, kad nieko daugiau nebereikia. Neįkainojama Dievo dovana, už kurią kasdien privalau padėkoti. Visai nesvarbu, kad jūs tikitės kitais metais išsirinkti geriau dirbančią valdžią, o man ji atrodys blogesnė už dabartinę. Ne taip svarbu, ar sugebėsime susitarti dėl vienalyčių šeimų teisių, teisingesnių mokesčių, ar juos keiksime. Patirsime veržlų ekonomikos augimą ar recesiją. Svarbiausia, kad nebūtų karo, o visa kita – tik nereikšmingos smulkmenos.
Dabar jau ir aš suprantu, kodėl mano senelis Adomas, matęs du pasaulinius karus ir asmeniškai pažinojęs daugumą Druskininkų apylinkių miškuose žuvusių partizanų, taip ilgai žiūrėdavo į ramų vasaros saulėlydį plačiame Nemuno slėnyje.
