Ankstyvą rudenį po grybavimo Dzūkijos nacionalinio parko giriose sustojęs išgerti kavos Merkinės „Dzūkynės“ restorano terasoje drauge veduosi ir kalytę Seirą – energingą anglų seterės ir lietuvių skaliko mišrūnę, ypatingai mėgstančią visas išvykas į gamtą. Padavėja pirmiausia atneša jai dubenį vandens, o tik tada paduoda man meniu ir pasiūlo prie kavos paragauti šilto obuolių pyrago su ledais.
Šunų teisės viename seniausių Lietuvos miestų gerbiamos dar nuo tų laikų, kai čia buvo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių medžioklės rezidencija. Bet užtenka užsukti į bet kurią čiabuvių sodybą gatviniame Dzūkijos kaime ir pamatysime nuo sovietmečio nė kiek nepakitusį vaizdą: prie būdos trumpa grandine visam gyvenimui pririštas šuo piktai draskosi, pamatęs kiekvieną praeivį. O šeimininkai net nesupranta, kad jį taip įkalindami žaloja. Juk visada taip buvo, šunis prie būdų rišo tėvai ir seneliai, vandens atsigerti, sauso ėdalo ir kaulų pagraužti nelaimėliai gauna reguliariai, o pagaliu per kuprą – tik tada, kai šeimininkas girtas ar šiaip blogai nusiteikęs.
Pradėti šio mito dekonstravimą turbūt reikėtų nuo to, kad šunų rišimas grandine prie būdos visai nėra kažkokia ypatingai sena tradicija, kurią reikėtų saugoti kaip drevinę bitininkystę ir šilinių dzūkų grybavimo tradicijas. Tarpukariu ir juolab dar anksčiau visi kaimo šunys bėgiodavo laisvi, nes metalo grandinė buvo brangus pirkinys, kurio ūkininkas savo Margiui ar Brisiui negalėjo nupirkti. Nors šunys neturėjo tiek daug teisių, kiek jų sugalvojo šiuolaikiniai gyvūnų mylėtojai, o šeriami būdavo tik žmonių maisto atliekomis, bet bent jau jų laisvės niekas nevaržydavo. Gatviniuose kaimuose kiemai būdavo padalinti medinėmis tvoromis į kelias atskiras zonas, kad gyvuliai neištryptų daržų, vištos neiškapstytų gėlynų, o šuo sekdavo savo šeimininką visur, kur tik jis eidavo. Panašiai ir dabar gyvena maži ir dideli, bet visai nepikti mišrūnai atokiuose vienkiemiuose arba tinklo tvora aptvertame mano kieme. Net graudžiame Jono Biliūno apsakyme „Brisiaus galas“ vargšas senas šuo nebuvo pririštas grandine.
Šunų rišimas prie būdos drauge su karvių rišimu ganykloje už ragų atsirado vėlyvuoju sovietmečiu, kai kiekvienoje miestelio ar bažnytkaimio krautuvėje buvo galima nebrangiai įsigyti sieksnį riebiai suteptos plieno grandinės. Tuo pat metu sparčiai vyko melioracija, sunaikinusi gražiausius vienkiemius ir sukėlusi kaimiečius į kolūkines gyvenvietes, kur kiekvienai šeimai teko 20 arų namų valda, alytnamis arba pagal tipinį projektą pastatytas silikatinių plytų mūro namas su ūkio pastatais ir atidžiai vienas kito gyvenimą stebintys kaimynai iš kairės ir dešinės.
Kaip tik tada užsitverti kiemą tvora tapo smerktinu elgesiu, kad kiekvienas praeivis, draugovininkai ar milicijos įgaliotinis bet kada jums nesitikint galėtų užeiti į namus, o ne šūkauti stovėdamas prie kiemo vartų. Aptverto kiemo šeimininkas jau savaime atrodydavo įtartinas – turbūt turi ką slėpti, gal verda naminę degtinę ar paslapčia klauso „Amerikos balso“.
Palaidas šuo iš neaptverto kiemo gali bet kada išbėgti į gatvę, užpulti praeivius arba kaimynus, todėl netruko paplisti rišimas prie būdos grandine. Jau apie 90-uosius XX a. metus net ir atokiose sodybose matydavau palaidus tik mažus šuniukus, nuo nieko negalinčius apsaugoti savo šeimininkų, bet tarsi signalizacija savo lojimu pažadinančius didelius ir piktus, bet prirakintus grandinėmis aviganius. O kankinamų šunų šeimininkai tokią tvarką ėmė laikyti neva iš senų laikų mus pasiekusia šunrišystės tradicija, nes tiesiog neįsivaizdavo ir neprisiminė, kad taip buvo ne visada.
Seimo sprendimas nuo rytdienos uždrausti šunų rišimą prie būdos galėtų suerzinti ir taip šią valdančiąją daugumą ne itin mėgstančius kaimiečius, todėl politikai stengiasi apie jį negalvoti ir išsisukinėja nuo gyvūnų teisių aktyvistų priekaištų kalbomis, esą visuomenė tam dar nesubrendo. Tačiau taip pat nesubrendę buvome ir smurto artimoje aplinkoje bei vaikų mušimo užkardymui, bet kažkaip tos tradicijos nesilaikome įsikibę.
Šunų rišimo draudimas galėtų būti įrašytas įstatymuose, numatant, pavyzdžiui, 5 metų pereinamąjį laikotarpį, per kurį sodybose atsirastų tvoros arba erdvūs šunų voljerai. Paskui dar porai metų pirmą kartą baudžiamiems už tokį augintinio kankinimą būtų galima numatyti tiktai įspėjimą, o pakartotinai – baudą arba viešuosius darbus gyvūnų prieglaudoje. Bet pirmiausia derėtų numatyti bent šiek tiek lėšų informacinei kampanijai, kurios metu žmonės būtų šviečiami, kaip žaloja savo šunis, prirakindami grandine prie būdos. Kad galų gale šunrišystė taptų tokiu pat gėdingu veiksmu, kaip senų padangų vežimas išmesti į draustinį ir balsavimas už populistus.
Politinės naudos iš tokio sprendimo turėtų ir tradicinės šeimos bei kitų įsivaizduojamų tradicinių vertybių gynėjai, kuriems patinka savo mitinguose kalbėti apie lietuvio prigimtinę teisę mušti vaikus, kumščiu auklėti žmoną ir tyčiotis iš LGBT atstovų. O mane jau dabar jie gali pradėti kaltinti paėmus kyšį iš tarptautinės tvorų pardavėjų arba gamintojų mafijos, kad prastumčiau jai pelną sukrausiantį draudimą.
