Naują Rusijos puolimą prognozuoja visi, kas netingi: nuo militaristinių Rusijos „Telegram“ kanalų iki oficialių Jungtinių Amerikos Valstijų pareigūnų. Žemėlapiuose braižomos įsivaizduojamų puolimo krypčių rodyklės, o Kremliaus kontroliuojamų televizijos kanalų propagandistai šokinėja iš džiaugsmo: iki šiol karas nesisekė, bet jis vyko nerimtai, bet jau dabar kaaaip užpulsim!
„Reikia pagirti Putiną, kad jam geriausiai sekasi anonsai. Nemaža dalis ekspertų bendruomenės – ir net kariškiai – patikėjo, esą jis turi kažkokį planą, kažkokią užslėptą galią, erdvę eskalacijai, kurią dar gali panaudoti“, – sako Izraelyje nuo karo pradžios įsikūręs liberalus Rusijos politikas Maksimas Kacas.
Žinau, kad jį cituoti Lietuvoje nemadinga, nes per skandalą dėl TV kanalo „Dožd“ transliavimo licencijos sustabdymo M. Kacas užtarė rusų žurnalistus ir kritikavo Latvijos institucijų sprendimą. Tačiau tai nesumenkina paties M. Kaco analitinių sugebėjimų ir įžvalgų vertės.
M. Kaco teigimu, mes jau užmiršome, kad pavasarį taip pat dramatiškai buvo anonsuojamas didysis mūšis dėl Donbaso, turėjęs nulemti karo eigą.
„Jeigu Putinui prireikė tokios kvailystės kaip mobilizacija, tai jokio plano tikrai nebuvo. Jis dabar panašus į žmogų, bėgiojantį po kambarį ir ieškantį, kokį po ranka pasitaikiusį daiktą dar galėtų sviesti į priešą. Rusijos kaip didelės ir galingos šalies reputacija buvo tokia stipri, kad mes vis dar netikime savo akimis ir laukiame iš skrybėlės ištraukiamo triušio“, – sako Rusijos politikas.
Didžiojo rusų puolimo laukimas turi savo teigiamą pusę, nes skatina Vakarus pagreitinti ginkluotės tiekimą Ukrainai. Ir taip priartina jos pergalę.
Putinas tikrai nori pasiekti Ukrainoje kažką tokio, ką galėtų pateikti Rusijos visuomenei kaip „specialiąja karine operacija“ jo tebevadinamo agresyvaus karo tikslų pasiekimą. Tačiau karo pradžioje tiems tikslams pasiekti jis turėjo santykinai nauja technika aprūpintą profesionalią armiją, kurią lengvai ginkluoti ukrainiečiai sunaikino prie Kyjivo ir Charkivo.
Kodėl dabar, kai Ukraina gauna vis daugiau modernių NATO šalių ginklų, o Rusija į frontą gabena iš provincijos miestų mobilizuotus, kovos veiksmų patirties neturinčius vyrus ir taupo artilerijos amuniciją, jai turėtų sektis geriau?
Iš visų kariavimo būdų, išbandytų Ukrainoje, Rusijai liko tik Pirmojo pasaulinio karo stiliaus masinės pėstininkų atakos prieš apkasuose įsitvirtinusio priešo kulkosvaidžius. Taip įmanoma užimti dar kelis angliakasių kaimus ir pasistumdymą dėl sugriautos fermos pateikti TV žiūrovams kaip mūsų laikų Stalingrado mūšį, bet neįmanoma laimėti karo.
Putinas tai žino, bet nori priversti mus patikėti, kad dar turi jėgų naujam dideliam puolimui. Nes tokios išpūstos grėsmės akivaizdoje kažkam gali pasirodyti priimtina paaukoti dalį Ukrainos teritorijos mainais į taikos susitarimą. Tokį, kuris įteisintų Rusijos pretenzijas į užgrobtas žemes.
Ukrainiečiai galėtų jau dabar atsitraukti iš dalinai apsupto Bachmuto į naujas iš anksto parengtas pozicijas, bet užsitęsę mūšiai šiame mieste atlieka svarbiausią užduotį – sparčiai naikina agresoriaus pajėgas, o drauge ir jo galimybes pulti toliau.
Tai leidžia laimėti laiko, kol iš Vakarų gabenami tankai, pėstininkų kovos mašinos ir juos valdyti apmokyti ukrainiečių kariai bus pasiruošę užbaigti karą vienu ar keliais veržliais smūgiais, atkirsiančiais Krymą nuo Donbaso.
Man truputį liūdna, kad buvęs Ukrainos prezidento kanceliarijos patarėjas Oleksijus Arestovyčius vis rečiau pasirodo Marko Feigino „YouTube“ kanale. Karo pradžioje jiedu aptardavo įvykius kiekvieną vakarą, 2022 m. vasarą ir rudenį susitikdavo kas antrą dieną, o po apmaudžios klaidos, nulėmusios O. Arestovyčiaus atsistatydinimą iš patarėjo pareigų, žiūrovai jį mato vos 1 ar 2 kartus per savaitę.
Pats Oleksijus sako, kad galėtų kalbėti nors ir kasdien, jei tik būtų reikšmingų įvykių, kuriuos reikėtų būtinai paaiškinti žiūrovams. Tačiau pats pripažįsta, kad Donbase dabar vyksta nuožmiausi mūšiai nuo pat Severodonecko šturmo.
Nemaža žiūrovų dalis O. Arestovyčiaus pasisakymus „Feigin Live“ kanale vertino kaip gerąją propagandą, padedančią ukrainiečiams ištverti karo baisybes neprarandant tikėjimo pergale. Akivaizdžiai pavargęs po dienos darbų ir monotonišku balsu šnekantis vyras puikiai atliko savo vaidmenį, subtiliai pakišdamas žiūrovui optimistinį ateities scenarijų, net tuomet, kai džiaugtis dar nebuvo kuo.
O kai nuolat jo kartoti prašymai dvi tris savaites palaukti rezultatų pagaliau išsipildė per Charkivo srities ir Chersono išlaisvinimą, atrodė, kad Oleksijus žino viską, tik dar negali mums pasakyti. Numesdavo vieną kitą, tarsi netyčia išsprūdusią užuominą, kad žiūrovas galėtų jaustis konspiracijos bendrininku, supratusiu, ko nevalia atskleisti priešui.
Po atsistatydinimo iš Prezidentūros O. Arestovyčiaus balse atsirado irzlumo, vis dažniau kalba nukrypsta į Ukrainos vidaus politikos rietenas. Susidaro įspūdis, kad kalbėtojas pats ėmė abejoti, ar po lemtingos klaidos žiūrovas dar gali juo tikėti. Todėl prarado dalį galios valdyti mūsų nuotaikas, nuraminti ir paguosti.
Likusią tuštumą tais vakarais, kai M. Feiginas nekalbina O. Arestovyčiaus, kaip mat užpildė atsitiktiniai informacijos kanalai, nesugebantys išfiltruoti Kremliaus konstruojamų naratyvų apie prasidedantį didingą Rusijos armijos puolimą ir neišsemiamus Putino rezervus.
Prorusiškiems ekspertams Vakaruose iš naujo pavyksta primesti žiniasklaidai diskusijas apie taikos derybų būtinybę ir Ukrainos padalijimą pagal Dviejų Korėjų pavyzdį, nors Kyjivas ir kartoja, kad savo teritorija mainais į laikinas karo paliaubas niekada neprekiaus.
Nuo pirmosios karo dienos Lietuva buvo ir išliko patikimiausia Ukrainos drauge Europos Sąjungoje ir NATO. O ukrainiečiai sugeba tai įvertinti. Kalbėdamas Prancūzijos žiniasklaidai Volodymyras Zelenskis akcentavo, kad karo pradžioje atgabenti „Stinger“ Ukrainai išdrįso tik Lietuva. Kiekvieną kartą, kai pradedu manyti, kad mūsų visuomenė pradeda pavargti nuo karo, ji parodo kažką nuostabaus. Pirkome Ukrainai „Bayraktarą“, jūrų dronus šmaikščiais pavadinimais, o dabar suaukojome įspūdingą pinigų sumą radarams. Kiekvienas paaukotas euras artina tą dieną, kai į iškankintą Ukrainos žemę visiems laikams sugrįš taika. Žydės okupantų kūnais patręštos saulėgrąžos, Krymo paplūdimiuose visomis Europos kalbomis krykštaus vaikai, o karo siaubą patyrę veteranai kamufliažinį kario rūbą pakeis į statybininko kombinezoną ir atstatys viską, kas per metus buvo sunaikinta.
