Ketvirtadienio vakarą S. Skvernelis išgirdo „kai kurių verslo atstovų perspėjimus dėl galimo maisto produktų kainų augimo“ ir nusprendė sureaguoti pagrasindamas, kad bus priverstas „ieškoti ir nestandartinių būdų apginti visuomenės ir vartotojų interesus“.
Prieš akis iškilo dramatiška scena, kaip Supermeno mantiją vilkintis politikas įžengia pro prekybos centro duris ir raudonu rašikliu ištaiso socialiai neteisingą šlapdešrės kainą, o tai stebintys iš anksto atrinkti pensininkų, neįgaliųjų ir daugiavaikių šeimų atstovai ploja bei skuba krauti dešrigalius į savo vežimėlius. Nuraudę iš gėdos riebūs prekybininkai stovi nudelbę akis žemyn, o premjeras dar pagrasina jiems trumpu pirštuku. Visur suspėjantis patarėjas Skirmantas Malinauskas tiesiogiai visa tai transliuoja feisbuke, o naujienų portalai jau siunčia savo skaitytojams pranešimus apie sensacingą įvykį į išmaniuosius telefonus.
Gražu būtų pažiūrėti, bet S. Skvernelis kaip mat sudaužė viltis išvysti tokį šou. Pats jis kainų nemažins, bet grasina, kad „valstybėje veikia daug priežiūros bei kontrolės institucijų, kurios privalo ne tik stebėti, bet ir proaktyviai veikti“.
Penktadienį savo šefo žodžius išaiškino pats S. Malinauskas – valstybė kainų nereguliuos, bet vis tiek labai nori „suvaldyti prekybos centrų apetitus“. Ir paleido į viešumą žinią, prieš kurią nublanksta visi rinkiminiai LVŽS pažadai steigti valstybines vaistines ir degtinės parduotuves: „Kai kuriuose versluose galbūt galėtų veikti valstybė“.
Perskaičiau, pasididinau raides ir dar kartą perskaičiau. Ne, kaip nors neteisingai suprasti šito propagandos stebuklo neįmanoma.
Belieka išsiaiškinti, kuriose srityse valdžia ims verslauti? Grįžtame prie S. Skvernelio pareiškimo ir skaitom: „...brangs miltai, duona, mėsa, paukštiena, kiaušiniai“.
Pradėkim nuo miltų. Valstybės veikimas čia galėtų prasidėti nuo javų pasėjimo valstybinėje žemėje, tada juos nupjaus ir nukuls valdiškas kombainas, išdžiovins valstybinis elevatorius, sumals valstybinis malūnas ir patieks valdiškų miltų parduotuvių tinklui. O jei dar duoną keps, reikia valdiškos kepyklos. Apie mėsą nedrįstu ir pasvajoti, nes iš Suvalkų turgaus S. Skvernelio tarnybinio automobilio bagažinėje atvežto kiekio neužtektų net įmitusiems jo patarėjams. Teks steigti valstybinius gyvulininkystės kompleksus, skerdyklas, mėsos perdirbimo gamyklas ir mėsos parduotuves.
Kiaušinių taip pat verslą kontroliuojančiose institucijose ir visoje valstybės tarnyboje dirbančios „vištos“ nesudės – reikės paukštynų ir, žinoma, valdiškų kiaušinių krautuvių. Nes vos tik kažkurioje grandinės nuo lauko iki stalo dalyje įsiterpia privatus verslas, jis pagal savo prigimtį pirmiausia siekia užsidirbti sau pelno, o tai iškart gresia vyriausybės nekontroliuojamu kainų augimu.
Pigių produktų, pagamintų valstybės įmonėse, visiems po lygiai užteks tik tuo atveju, jeigu bus sutramdyti spekuliantai. Todėl teks numatyti baudžiamąją atsakomybę už maisto perpardavinėjimą, o valdiškoje parduotuvėje vienam žmogui parduoti tik ribotą kiekį pigių produktų pagal valdžios išdalintus talonus. Eilių, žinoma, išvengti nepavyks, bet jos turėtų patikti nostalgiją sovietmečiui tebejaučiančiai tautos daliai.
Netrukus paaiškės, jog valstybinės žemės nėra tiek daug, kad joje būtų įmanoma užauginti pakankamai javų pigiai duonai ir pašarų valdiškiems galvijams. Jei esate ne vakar gimę, tai dar pamenate, kad Lietuvoje konservatoriai su socialdemokratais, pasikeisdami valdžioje, įvykdė žemės reformą. Ją teks atšaukti arba ūkininkus su visa žeme iškart suvaryti į kolchozus, kurie gamintų žemės ūkio produkciją valstybės nustatytomis kainomis. Kaimiečių pasipriešinimui palaužti jau dabar laikas pradėti sudarinėti iš miestelių LVŽS aktyvo liaudies gynėjų būrius.
Sakote, kliedžiu, nebus jokių kolchozų ir valdiškų krautuvių? Ir aš žinau, kad nebus, todėl valdžia paveikti kainų kilimą gali nebent tik mažindama tą jų dalį, kurią atsiriekia savo reikmėms per PVM.
Prieš dešimtmetį, kai Andriaus Kubiliaus vyriausybė, per pasaulinę krizę gelbėdama šalį nuo žlugimo, tą PVM padidino nuo 18 iki 20, o paskui ir 21 proc., savo ausimis per radiją girdėjau pažadą grįžti prie pradinio tarifo vos tik sunkmetis pasibaigs.
S. Skvernelio kalbėjimas apie tai, kad neleis kainoms didėti, primena tokį pat keistą premjero Algirdo Butkevičiaus pažadą, kartotą 2015 m., įvedant eurą. Kainos kilo ir kils, o tuos kelis ar keliolika eurų, kuriais nuo 2019 m. dėl mokesčių sistemos pertvarkos padidės mūsų algos, prekybininkai sėkmingai paims iš mūsų dar nesulaukę senųjų metų pabaigos. Jie tam turi įdarbinę profesionalus, o mūsų politikai, žadantys suvaldyti kainų augimą – tik mėgėjai.
Pabaigai papasakosiu, kaip lengva užauginti kainą, pateikdamas vienos prekės – grilyje keptų broilerių ketvirčių – pavyzdį. Vienas labai didelis prekybos tinklas vištieną kepa kiekvienoje didesnėje savo parduotuvėje. Iš pradžių ši prekė vadinosi tiesiog „Kepti viščiukų ketvirčiai“ ir kainavo apie 10 litų. Netrukus po euro įvedimo jų vietoje atsirado „Žarijos“ kepti viščiukų ketvirčiai – pakeistas prieskonių mišinys, kuriuo prieš kepant įtrinama vištiena. O kaina ūgtelėjo iki maždaug 3,5 euro.
Lietuviai pirko ir valgė apsilaižydami, todėl šiemet rinkodarininkai sugalvojo pakartoti tą patį triuką. Dabar „Žarijos“ viščiukų jau nerasite – juos pakeitė kepti viščiukų ketvirčiai „Be pridėtinių E“. Receptas liko labai panašus, tik neįdėta kai kurių prieskonių, o kaina padidinta maždaug euru. Formaliai tame prekybos tinkle grilio gaminiai nepabrango, tiesiog pamažu keitėsi prekių asortimentas – net S. Skvernelis nerastų prie ko prikibti. Vienintelė bėda, kad kitame prekybos tinkle vis dar kepami paprasti vištienos ketvirčiai, tebekainuojantys apie pusketvirto euro. Nes tik prekybininkų tarpusavio konkurencija ir mūsų galimybė išleisti savo pinigus Lenkijoje, o ne valdžia, tramdo kainų augimą.