„Netraukia iki skandalo tas reikalas su generolu. Neverta vargti“, – dar iki Prezidentūros įsikišimo savo nuomonę šia tema pareiškė neblogai sukalibruotu moraliniu kompasu išsiskiriantis kaunietis žurnalistas Rytis Zemkauskas. Mat jie ten Kaune valdžios mandagybių neišpaikinti – tenykštis meras atsakinėja ką tik nori ir kam nori.
Lipniai familiarus Visvaldo Matijošaičio bendravimo su žiniasklaida stilius neatrodys kažkuo ypatingas, jei prisiminsime teisiamo už korupciją Druskininkų patvaldžio pagiežą arba žurnalistų sodinimą į Širvintų savivaldybės tarybos posėdžių salės kampą tradicijas. Kokiais žodžiais buvo vadinami reportažus iš skiepijimo skeptikų ir tradicinių šeimos vertybių gynėjų mitingų rengę kolegos, čia nė nebandysiu cituoti, kad netektų riboti straipsnio skaitytojų amžiaus.
Būtent jis įvedė madą tyčiotis iš kritiškai jo atžvilgiu nusiteikusios žiniasklaidos, o vietoje atsakymų į nemalonius klausimus laidyti paaugliškai kandžias replikas. Todėl Lietuvos kariuomenės vado Valdemaro Rupšio asmeninis atsiprašymas už nemandagų pokalbį su žurnalistu šiuolaikiniame pasaulyje yra graži, bet negyva ir vargu, ar daug sekėjų sulauksianti oraus XIX–XX a. pirmosios pusės karininkijos bei politikos elito etiketo tradicija.
Tik nesitikėkite, kad dabar pradėsiu drauge su senstančiais filosofijos profesoriais ir Londono laikrodininku apraudoti pražuvusias Vakarų civilizacijos vertybes ir baksnoti pirštu į seną gerą imperijų pasaulio tvarką griaunantį kairįjį liberalizmą. Man patinka pasaulis, kuriame veidmainiškas mandagumas vis rečiau pasitelkiamas, siekiant užmaskuoti elito panieką liaudžiai, net jei dėl to būsiu retkarčiais pasiųstas ta pačia kryptimi, kur Rusijos karo laivą nukreipė ukrainiečiai.
Gėris, grožis ir tiesa neišvengiamai laimi beveik visose pasakose. Tam jos ir skirtos, kad bent mūsų vaikai augtų jausdamiesi saugiai net tada, kai pasaulis ritasi balažin kur. Tačiau suaugę nebeturime privilegijos pasilikti gyventi Barbės namelyje ar minkštų žaislų dėžėje ir kartais tenka planuoti savo ateitį ne tik pagal optimistinius įvykių scenarijus.
2022 m. pradžioje naiviai maniau, kad Rusija nepradės karo Ukrainoje. Blogiausiu atveju aneksuos nuo 2014 m. jos kontroliuotas Donecko ir Luhansko „liaudies respublikas“, bet į Kyjivą tikrai nesiverš. Apsirikau, bet galiu guostis bent jau tuo, kad nesuklydau tikėdamas, jog Ukraina sugebės apsiginti. O šį pavasarį, laukdamas ilgai anonsuoto, bet lėtai prasidėjusio ukrainiečių kontrpuolimo šalies pietuose ir rytuose, pastebimo žemėlapyje progreso tikėjausi iki NATO valstybių vadovų susitikimo Vilniuje. Dabar pagal tą optimistinį planą turėčiau grožėtis saulėlydžiais Juodosios jūros pakrantėje, ką tik išvaduotame nuo okupantų ir turistams atvertame Kryme.
Nutiko truputį kitaip: okupuotų teritorijų išvadavimas įžiūrimas tik labai smulkiuose gyvenviečių planuose, kur kiekvienas lauko keliukas ir kiekvienas ūkininko trobesys, perdažytas kita spalva, jau atrodo kaip proveržis link pergalės.
Vakarai tuo metu vis aiškiau bando pasakyti, kad jau ištuštino savo ginklų sandėlius ir net labai norėdami negalės išlaikyti to paties pagalbos tempo metų metus. O Rusija, pradėjusi karą kaip trijų dienų „specialiąją operaciją“, kuri turėjo pasibaigti nugalėtojų paradu Kyjive ir pergalės fejerverkais, dabar jau prisitaikė kariauti ilgai ir nuobodžiai – iki Vladimiro Putino gyvos galvos. Afganistano kare Sovietų Sąjunga buvo įklimpusi dešimtmečiui, nuo 1979 m. gruodžio 27 d. iki 1989 m. vasario 15 d., tai nematau priežasčių, kodėl karas Ukrainoje negalėtų tęstis 15 ar 20 metų.
Autoritariniai režimai turi vieną dažnai mūsų užmirštamą pranašumą prieš laisvas šalis – jų vadovų veiksmų laisvės nevaržo kadencijų terminai, artėjantys rinkimai, opozicijos ir žiniasklaidos kritika bei rinkėjų nuotaikų svyravimai. V. Putinas gal ir susilaikys nuo naujos masinės mobilizacijos bangos iki 2024 m. pradžioje vyksiančio Rusijos prezidento rinkimų spektaklio, bet net jeigu balsadėžėse bus tik 10 proc. biuletenių su pažymėta jo pavarde, vis tiek nusipaišys sau pergalę pirmajame ture. O štai Ukrainą remiančių šalių koalicija, vargu, ar atlaikytų D. Trumpo sugrįžimą į Baltuosius rūmus ir dar kelių Europos šalių orbanizaciją.
Rinkimus klastojančių autoritarinių lyderių, karinių chuntų, vienpartinių biurokratų ir religinių fanatikų valdomos šalys vienijasi kur kas lengviau negu liberaliosios demokratijos. Nes joms nereikia jokių bendrų vertybių, tik vienai kitos teisių išlikti valdžioje bet kokiomis priemonėmis pripažinimo.
Šiaurės Korėja, Iranas, Kinija ir Rusija randa bendrų interesų ne tik su ekscentriškais Afrikos šalių diktatoriais, bet ir tokiomis demokratinėmis šalimis kaip Indija ir Brazilija.
Vienintelė iki XXI a. išlikusi kolonijinė imperija, vadinanti save Rusijos Federacija, „Globaliais pietumis“ persivadinusiame Trečiajame pasaulyje sugeba suvaidinti jo gelbėtoją nuo Vakarų kolonializmo. O Vakarų kairieji iš inercijos dar nedrįsta visos savo imperializmo kritikos nutaikyti į Kremlių.
Lietuvos užsienio politikos ir nacionalinio saugumo strategijų kūrėjams jau dabar reikia imtis kurti aiškų veiksmų planą, kaip turėsime elgtis paties juodžiausio scenarijaus išsipildymo atveju.
Ką darysime, kai JAV laimėjęs D. Trumpas keliais savo pasisakymais sunaikins visą transatlantinę partnerystę, svarbiausius Europos Sąjungos sprendimus ne tik dėl pagalbos Ukrainai blokuos Vengrija, sustiprėjusi Lenkija vis mažiau varžys savo ambicijas bendraudama su kaimynais, o mūsų naujajame Seime bus dar mažiau politinės valios užkardyti Rusijos įtaką, bet daugiau atstovavimo sankcijas jau dabar patyliukais apeidinėjančių verslų interesams? Opozicijoje atsidursiančioms dabartinės valdančiosios daugumos partijoms neišvengiamai teks ieškoti sąlyčio taškų su jų ne itin mėgstančiu G. Nausėda. Ir kuo dažniau pasitelkti pilietinės visuomenės spaudimą, kad nauji valdantieji, kad ir kas jais taptų, nepasiduotų pagundoms iš Rytų.
