aA
Nesakykit man, kad po Šv. Jono dienos jau trumpėja, o sausros iškamuota gamta pradeda ruoštis rudeniui. Noriu dar pagyventi sustabdęs tą akimirką, kai Snaigyno paežerės alksnyne nebaigė savo giesmės lakštingala, kurios negali nustelbti iš kito kranto ataidintys prie laužo vakarojančių jaunų vasarotojų balsai.
Romas Sadauskas-Kvietkevičius
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Mums juk visada tiek ir tereikėjo iš gamtos ir iš valdžios, suvokiamos veikiau kaip kažkieno iš aukščiau duotas, o ne pačių išsirinktas, reiškinys – kad netrukdytų ramiai pagyventi. Savotiška nerašyta sandora su savo šalies politiniu elitu pirmiausiai reiškia, kad nebus jokių permainų. Pinigai, kuriuos sutaupėme juodai dienai, rytoj turės tokią pačią ar bent jau panašią vertę, kokią turėjo vakar. Nebus tokių netikėtumų, kai kažkas staiga nusprendžia optimizuoti mokyklų, ligoninių ar pasienio užkardų tinklą ir tris dešimtmečius vaikų sanatorijoje kopūstų sriubą virusiai Jadzei pasiūlo persikvalifikuoti į išmanesnę profesiją.

Kartais netgi pradedu suprasti tuos kaimo žmones, kurie ilgisi vėlyvojo sovietmečio, kai net okupantų valdžia buvo supratusi, jog geriau už visas represijas lojalumą ugdo žinojimas, jog nebus jokių netikėtų permainų. To nykaus stabilumo simboliu geriausiai tinka būti ano meto metalinis šaukštas, kurio kitoje pusėje išlietas ne tik užrašas „Nerž.“, reiškiantis nerūdijantį plieną, bet ir kaina.

Žinoma, tas stabilumas buvo tik iliuzija, paremta aukštomis pasaulinėmis naftos kainomis ir spygliuotų vielų tvoromis. Bet bent viena karta spėjo ramiai pasistatyti silikatinių plytų namus, išleisti į mokslus vaikus ir valydami dulkes nuo „Žiguliuko“ pasvajoti, kaip su anūkais važiuos prie jūros.

Neapkaltinsite manęs nostalgija sovietmečiui, nes ne kartą rašiau, kaip nekenčiu tos ant partizanų ir tremtinių kaulų suręstos veidmainystės. Tačiau neapsimetinėsiu, kad nematau, kaip paprasto žmogaus troškimas tiesiog ramiai gyventi, turėjęs realizuotis laisvoje Lietuvoje, patiria vis naujus išbandymus, kai politikai pasijunta didžiaisiais reformatoriais, pašauktais išgelbėti planetą.

Savo ramybės siekiu nesame kažkokie išskirtiniai, nes visame Vakarų pasaulyje vis didesnę galią įgauna politiniai lyderiai, žadantys ne tik padaryti savo šalį „vėl didžia“, bet pirmiausiai apginti ramų viduriniosios klasės gyvenimą nuo jį griaunančių iššūkių. Donaldas Trumpas drebina pasaulį įvesdamas muitus plienui ir aliuminiui, bet jį rinkusių JAV pramonės darbininkų požiūriu, pirmiausiai tęsi savo pažadus sugrąžinti į šalį darbo vietas. Italijos dešinieji populistai sako: „Daugiau nė vieno migranto“. Ir kaip už juos galėjo nebalsuoti žmonės iš sentimentaliai žavių pajūrio miestelių, staiga virtusių tarpusavyje peiliais santykius besiaiškinančių pabėgėlių stovyklomis?

Socialistai, socialdemokratai, liberalai ir sukairėję krikščionys demokratai choru bandė įtikinti europiečius, kad permainos neišvengiamos, jie privalo taikytis prie gausėjančių atvykėlių iš Rytų papročių, o ne atvykėliai išmokti gerbti šeimininkų tradicijas bei gyvenimo būdą. Naująja religija tapusi žmogaus sukeltos klimato kaitos teorija verčia jausti kaltę už tai, kad kvėpuojame, valgome mėsą, važinėjame automobiliais, o per atostogas norime nuskristi prie šiltos jūros. Visi spaudė ir reikalavo keistis arba kasdien vis daugiau mokėti už teisę būti savimi.

Lietuvoje mes irgi kurį laiką nenorėjome sau pripažinti, kad Vakarai, apie kuriuos svajojome, liko kažkur XX a. viduryje. Šaltojo karo laikų Amerika su dideliais kampuotais automobiliais ir Vokietijos provincijos miestelių pasitikinti savimi ramybė aptinkama tik senuose filmuose ir televizijos serialuose, bet būtent tą gyvenimo būdą bando atkurti kiekvienas savo pievutę prie namo pjaunantis lietuvis. Už tai sutikome, kai valdžia pasakė, kad dyzelinas ir rūkalai pas mus kainuos kaip Vokietijoje, o šiukšles rūšiuosime kaip skandinavai. Išmokome nespjaudyti ant šaligatvio, nerodyti pirštais į juodaodį turistą ir šypsotis beveik kaip amerikiečiai.

Jei peržvelgtumėm ilgesnio laikotarpio mūsų politinių partijų ir jų lyderių reitingų svyravimus, tai pastebėtumėte, kad žmonės labiausiai myli tą valdžią, kuri nieko nedaro. Rinkiminis šūkis „Daugiau jokių permainų!“ galėtų užtikrinti pergalę, jei tik rinkėjai patikėtų, jog jį skelbiantieji neapgaus. Būtent todėl rinkėjai leidžia savivaldybėse dešimtmečiams įsitvirtinti vietiniams „kunigaikštukams“, kurie bent jau biudžetinių įstaigų darbuotojų šeimoms ir su vietine valdžia susijusiam verslui simbolizuoja stabilumą.

Lietuviui reikia žinoti, kad kitą mėnesį ir po metų jo darbo vieta išliks, alga nesikeis arba didės bent šiek tiek sparčiau už svarbiausių maisto produktų ir kuro kainas, nebus apmokestinta tai, už ką iki šiol nereikėjo mokėti. Žinoma, ir tada jis po truputį bambės, kaip čia sunku pragyventi, bet galės ramiai užsiimti savo privačios gerovės kūrimu ir leis tradicinėms partijoms metų metus valdžioje keisti viena kitą, populistams – netesėti pažadų, juokdariams – reguliariai apsikvailinti. Reformos gali tęstis metų metus, jei tik po jų mėnesio gale į banko sąskaitą pervesta alga dėl to nesumažės ir neatsiras naujų mokesčių už tai, kas gyvenime svarbiausia – namą, automobilį ir vaikų mokslą.

Netiesa, kad esame abejingi, nors kuolą ant galvos tašyk. Išvesti iš kantrybės galime susiorganizuoti padaužyti Seimo langus, kaip Andriaus Kubiliaus vyriausybės laikais, arba susikrauti lagaminus ir išvykti. Bet iš tikrųjų tetrokštame, kad valdžia paliktų mus ramybėje ir netrukdytų džiaugtis vasara.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Tyli dėlionė prezidento rinkimų šešėlyje: Karbauskis jau rikiuoja savo figūras (284)

Nors pastaruoju metu daugiausiai susidomėjimo kelia prezidento rinkimai, jų šešėlyje tyliai...

„Lidl“ – po atėjimo euforijos perdirbėjų pagirios (360)

„ Lidl “ prekybos tinklui didinant apsukas Lietuvos perdirbėjai pradėjo skųstis, kad jiems...

Eilėje prie naujų sporto regalijų tyli juristė lenkia triukšmingus politikos vijurkus (17)

Gali būti, jog nuo ateinančio sausio šalies sporto ūkį tvarkys išimtinai moteriškos rankos....

Prezidentiniuose rinkimuose – netikėti kandidatų triukai: prabilo apie Lietuvoje dar niekada nenaudotą taktiką (104)

Rinkimai į prezidento postą dar tik kitų metų gegužę, tačiau kandidatai vieni labiau...

JK laukia blogiausi metai nuo krizės (1)

Patvirtinus kai kuriuos Jungtinės Karalystės ekonominius rodiklius aiškėja, kad valstybei gresia...

Linas Adomaitis su žmona jau sūpuoja pirmagimį: prisipažinsiu – verkiu (2)

Atlikėjo Lino Adomaičio ir jo žmonos Irmos gyvenime 2018-ieji įsirėš į atmintį kaip vieni...

Šiame sąraše nenorėtų atsidurti joks politikas: paskelbti naujausi reitingai reitingų lentelė (68)

Naujausios apklausos rodo, kad pastarąjį mėnesį didžiausių palankaus visuomenės vertinimo...

Lietuvoje siautės smarki stichija: tarnybos ragina ruoštis iš anksto didžiausias pavojus – pajūryje (9)

Artimiausiomis dienomis vis dažniau sulauksime lietaus o vėjo gūsiai kasdien vis labiau stiprės....

Renkamės kavą: ką kiekvienam vertėtų žinoti apie skirtingas kavos rūšis ir jų skonius (1)

Daugelis iš mūsų sunkiai įsivaizduotų kasdienybę be kavos – su jos puodeliu pradedame kone...

Kad pritrauktų naujų darbuotojų, įmonės imasi anksčiau nebandytų priemonių (22)

Šiuolaikinis darbuotojas lepinamas labiau, nei bet kada anksčiau. Išvykos, šventės, nemokama kava...