Po trijų dešimtmečių nuo mokyklos baigimo man vis dar gelia širdį kiekvieną kartą vasaros pabaigoje pamačius prekybos centruose išrikiuotas mokyklines kuprines ir flomasterių rinkinius. Net jeigu sinoptikai tądien skelbia užfiksavę dar vieną karščio rekordą, o radijas groja šiltų kraštų paplūdimio melodijas, vis tiek jaučiuosi kaip sutrikęs vaikas, kuriam tėvai ką tik pranešė, kad nerūpestingą vasaros rojų Dzūkijos kaime labai greitai teks iškeisti į kietą mokyklos suolą.
Kad ir kokia jauki būtų mokykla, dėmesingi mokytojai, net jei kiekvienam išsigandusiam permainų pradinukui po mokytojo padėjėją priskirtumėm, vaikystės laisvės praradimas vis tiek išliks jo atmintyje kaip nemaloni patirtis. Nebent tos laisvės ir prieš tai nepatyrė, užtampytas pakvaišusių dėl ankstyvo vaikų lavinimo tėvų po ikimokyklinio ugdymo įstaigas, stovyklas ir būrelius.
Metų laikų kaita iš vasaros į rudenį mano kartai, tebesinešiojančiai sovietinės mokyklos traumas, ir truputį jaunesniems, beveik tą patį patyrusiems jau laisvoje šalyje, visada bus liūdesio ir neišsipildžiusių lūkesčių apskaitos laikas. Todėl tuo dabar ir užsiimsiu.
Pirmoji ir bene svarbiausia šią vasarą neišsipildžiusi svajonė – Ukrainos pergalė ir karo pabaiga. Tikėjausi, kad ilgai anonsuotas ukrainiečių kontrpuolimas iki vasaros vidurio bus kaip reikiant įsibėgėjęs, o jo neatlaikiusi Rusijos armijos gynyba subyrės panašiai, kaip 2022 m. rudenį pakriko Charkivo srityje. Pernelyg dažnai girdėjau Oleksijaus Arestovyčiaus kultinę frazę „dvi–trys savaitės“ ir visai neatkreipiau dėmesio, kad tuo metu, kai visi žiūrėjome į Bachmutą puolančius „Wagner“ mobilizuotus kalinius, kituose fronto ruožuose Rusijos armija statė gynybinius įtvirtinimus ir minomis apsodino bekraščius Pietų Ukrainos laukus.
Toks viešas mano nusivylimo prisipažinimas visiškai nereiškia, kad vieną rytą neišgirsime ilgai laukto pranešimo, jog ilgai lauktas proveržis fronte jau įvyko. Aksominis sezonas Kryme gali būti labai gražus. Tačiau kol ukrainiečiai savaitėmis kaunasi dėl fermos griuvėsių Urožainės kaimelio pakraštyje, o jų atkovotą teritoriją galiu įžiūrėti tik labai prisiartinęs žemėlapį, neišvengiamai vis daugiau Vakarų politikų pirmiausia tarpusavyje, o paskui ir viešai pradeda aptarinėti karo užbaigimo kažkokiu kompromisiniu taikos susitarimu galimybes.
Lietuvoje mes ne ką mažiau už ukrainiečius pasipiktinome NATO generalinio sekretoriaus biuro vadovo Stiano Jensseno pasisakymu, esą vienu iš galimų sprendimų, kaip užbaigti karą Ukrainoje, galėtų būti tai, kad Ukraina atsisakytų dalies Rusijos užgrobtos teritorijos. Pats S. Jenssenas netrukus savo žodžius pavadino klaida, tačiau nematydami žemėlapyje įžiūrimų Ukrainos pergalės požymių, tokius įvykių scenarijus neišvengiamai ims aptarinėti vis daugiau europiečių ir amerikiečių.
Sovietų Sąjunga kariavo Afganistane 10 metų, o šiuolaikinė Rusijos Federacija turbūt tiki galinti tęsti vangius karo veiksmus Ukrainoje visiškai iš jos neišsinešdindama, bet ir nepasiekdama jokių naujų tikslų, bent jau tol, kol gyvas Vladimiras Putinas. O liūdniausia, kad nemaža dalis Lietuvos verslų prisideda prie Rusijos galimybių tęsti karą didinimo kurdami painias sankcijų apėjimo schemas ir tęsdami veiklą šalyje agresorėje.
Antras didelis šios vasaros nusivylimas – Lietuvos politinės sistemos reakcija į Andriaus Tapino sukeltą čekiukų skandalą. Rajonų merai, savivaldybių tarybų nariai ir jais kažkada buvę nacionalinės reikšmės politikai visą vasarą tiesiog tempė laiką, tikėdamiesi, kad rinkėjai užmirš jau paviešintas jų nuodėmes. Kiekviena partija slapčia viliasi, kad prokuratūra ir Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) papurtys politinius konkurentus, o jos pačios atstovų darbus paliks neišnagrinėtus.
Negaliu nepaminėti ir trečios neišsipildžiusios vilties, kad valdančioji dauguma sugebės atsitokėti, kokią politinę savižudybę pradėjo pristatydama mokesčių didinimą savarankiškai dirbantiems asmenims. Net ir tuomet, kai suprato, kad nesulauks Seime net koalicijos partnerių iš liberalių partijų pritarimo, Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) politikai nerado savyje jėgų pripažinti klaidą, atsitraukti ir atsiprašyti visų „gyvuliais“ pavadintų menininkų bei amatininkų.
Rudenį ims aiškėti svarbiausių politinių partijų nusiteikimas negaišti laiko ir neeikvoti pastangų ieškant kandidatų, kurie galėtų pasivaržyti Prezidento rinkimuose su Gitanu Nausėda. Rinkimų nugalėtojas ir taip visiems aiškus, todėl Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) ir TS-LKD paseks Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) pavyzdžiu ir paskirs suvaidinti kandidatą bet kuriam žinomam, bet jokių galimybių patekti į antrąjį rinkimų turą neturinčiam savo politikui. Maždaug tuo pat metu ims ryškėti ir į protesto balsus Seimo rinkimuose pretenduosiančių politinių jėgų dėlionė. Prie naujai steigiamos Celofano partijos ir Šeimų sąjūdžiui perleidžiamos „Jaunosios Lietuvos“ dar turėtų prisidėti atvirai prorusiškus buvusius Algirdo Paleckio bendražygius vienijanti politinė jėga. Kuo jų bus daugiau, tuo aiškiau 2024 m. rudenį matysime, kad nuo dabartinių valdančiųjų tolstanti rinkėjų simpatijų švytuoklė juda įprastu Lietuvos politinei sistemai kursu – atneša prinokusią galimybę 4 metus valdyti šalį pernelyg dėl to nepersistengiančiomis centro kairės partijoms.
