Dabar nutiko beveik tas pats – socialiniuose tinkluose rasite nuotraukomis iliustruotų pasakojimų, esą policija buvo uždariusi visą Vilnių ir niekam neleido įvažiuoti. Atvažiavau į sostinę iš Dzūkijos pusės per Aukštųjų Panerių žiedą ir Savanorių prospektą be jokių kliūčių. Pirmą gyvą policininką pamačiau tik Rotušės aikštėje, o Pilies gatvės prieigose be jokios dokumentų ar asmeninių daiktų patikros praėjau pro pareigūnų užtvarą. Gal todėl, kad nesinešiau ištiesinto dalgio, šakių ar trombono.
Susiradau patogią vietą stovėti tiesiai priešais Signatarų namų balkoną tarp geranoriškai nusiteikusių piliečių, pasipuošusių tautine simbolika, nešinų Lietuvos, Europos Sąjungos, NATO ir Ukrainos vėliavomis. Mums už nugarų šurmuliavo būrelis įdomių asmenybių: buvusi mokytoja Astra Genovaitė Astrauskaitė, teistas už tautinės nesantaikos kurstymą „žemaitis“ Vaidas Lėkštutis, buvusios žurnalistės Rūta Janutienė bei Giedrė Gorienė, pastarosios sutuoktinis Valentinas, atlikęs bausmę už Panevėžio verslininko nužudymą, ir kiti man mažiau žinomi bei Lietuvai nusipelnę žmonės.
Dar vienas melas, kuriuo galbūt net galėčiau patikėti, jeigu savo akimis nebūčiau visko matęs, neva pareigūnai sulaikydavo ir išvesdavo kiekvieną, kas tik išdrįso skanduoti protesto šūkius arba neploti iš Signatarų namų balkono prabilusiems kalbėtojams. O iš tikrųjų protestuotojai bandė šaukti „Gėda“, „Ozolas“ ir dar kažkokias frazes, bet jų balsai skendo didžiulės minios plojimuose arba būdavo nustelbiami jos skanduojamo Vytautui Landsbergiui ir Daliai Grybauskaitei žodžio „Ačiū“.
Policija savo darbą atliko itin profesionaliai ir saugojo ne Signatarų namus nuo protestuotojų, o negausius, bet įžūlius protestuotojus nuo minios pykčio. Jei kažkam nestipriai kliuvo vėliavos kotu per galvą ar alkūne į paširdžius, tai tikrai nutiko dėl spūsties, o ne piktos valios. Tūkstančiai žmonių, užpildę visą Pilies gatvę nuo Katedros aikštės iki Konstantino Sirvydo skvero, buvo nusiteikę švęsti mūsų valstybės gimtadienį, o ne veltis į konfliktus su progų pasiskelbti aukomis ieškojusiais provokatoriais.
Kaip galėjo nutikti, kad nepasitvirtino lūkesčiai, esą Valstybės atkūrimo dieną tauta dar kartą, kaip ir sausio 13-ąją, nušvilps valdžią jiems simbolizavusius asmenis? Juk ne taip seniai „Vilmorus“ apklausa parodė, kad 38,8 procento apklaustųjų visiškai arba iš dalies palaiko protestus prieš dabartinę šalies valdžią. Iš kur atsirado per visą sostinės senamiestį aidėję plojimai tos valdžios patriarchui V. Landsbergiui? Feisbuke mačiau net ir tokią melagieną, esą plojimai skambėjo per kolonėles, o minia visai neplojo. Bet tai jau visiškai apgailėtinas melas.
Sausio 13-osios išniekinimu pasipiktinusi pilietinė visuomenė sugebėjo susiorganizuoti ir parodyti savo jėgą. Sutikau Pilies gatvėje pažįstamų žmonių, atvažiavusių iš Kauno, Alytaus, Panevėžio ir Dzūkijos vien todėl, kad neapsikentė pasyviai stebėti, kaip agresyvi mažuma savinasi teisę kalbėti tautos vardu, valkioja tautinius simbolius ir formuoja klaidingą įsivaizdavimą, esą valdantieji visiškai prarado rinkėjų pasitikėjimą. Juk net ir praradusi dalį 2020 m. rudenį turėto populiarumo, TS-LKD išlieka pirmoje politinių partijų reitingų lentelės vietoje, o iškart už jos rikiuojasi ne ką mažiau sisteminė LSDP ir Sauliaus Skvernelio demokratai.
Sakydami apklausos vykdytojams, kad pritaria protestams, žmonės nedetalizuoja, kuriai iš gausybės tarpusavyje susiriejusių mitingų ir mitingėlių organizatorių grupei jie simpatizuoja. Juk Lietuvos šeimų sąjūdis atsiribojo nuo Šeimų sąjūdžio, Raimondas Grinevičius nevaikšto į A. Astrauskaitės organizuojamus renginius, Kristupas Krivickas kaltina Artūrą Orlauską protesto judėjimo išdavyste. Tik Algirdas Paleckis ateina į visus renginius, bet jų organizatoriai kažkodėl tokiu svečiu nesidžiaugia ir net nenori būti vadinami jo bendražygiais.
Po A. Orlausko konstruktyvaus pasikalbėjimo su V. Landsbergiu, nesisteminė opozicija visiškai pasimetė. Jau mačiau hipotezių, esą Antano Kandroto-Celofano įkalinimas buvusį komiką taip išgąsdino, kad kaipmat išdulkėjo visas radikalumas.
Ta proga tiktų šiek tiek perdirbtos tautosakos. Susapnavo kartą Profesorius prezidentą Antaną Smetoną. Klausia, ką reikėtų daryti, kad tautos susiskaldymo ir susipriešinimo neliktų. Smetona jam patarė: „Išsirink 4 aršiausius kiršintojus ir sušaudyk ar bent pasodink už grotų. Ir dar nudažyk Žaliąjį tiltą mėlynai“.
„O kodėl mėlynai?“ – klausia Profesorius.
„Aš taip ir maniau, kad dėl pirmos plano dalies abejonių nekils“, – tarė Tautos vadas.
O dabar papasakosiu visai tikrą nutikimą. Vasario 16-osios pavakarę vienoje sostinės užkandinėje sutikau bičiulį ir kolegą Arkadijų Vinokurą. Pakviestas prisėsti prie staliuko kartu su jo šeima, atsakiau: „Negaliu, pavėluosiu į eitynes su deglais“. Ir abu liūdnai, bet nuoširdžiai nusijuokėme.
Ar seniai čia nacionalistų jaunimo eitynės Valstybės atkūrimo dieną atrodė bauginantis gatvės politikos kraštutinumas? O dabar, kai turime riaušininkų ir baublių, tie nacistinę estetiką pamėgę jaunuoliai visai negąsdina net ir tokių kosmopolitų, kaip mudu su ponu A. Vinokuru. Iš jų išaugęs „Nacionalinis susivienijimas“ bent jau sulaiko intelektualesnę kraštutinių dešiniųjų pažiūrų išpažinėjų dalį nuo obuoliavimo su visiškais mūsų valstybingumo neigėjais ir Kremliaus naratyvų retransliuotojais.
O kai tautininkai visiškai atsidavė Petrui Gražuliui, tokia alternatyva tolimoje dešinėje išgelbės ne vieną pasiklydusį protą. Juk Vytauto Sinicos „Nacionalinio susivienijimo“ ideologija ne taip jau smarkiai skiriasi nuo TS-LKD krikdemų Pauliaus Saudargo ir Lauryno Kasčiūno pažiūrų. O P. Gražulio populizme tautininkų politinė kultūra ir tradicijos ištirps lyg per ilgai virti koldūnai.
Stovėdamas Valstybės atkūrimo dieną švenčiančių piliečių minioje pagalvojau, kad viešojoje erdvėje mes per daug sureikšminame politinius protestus ir skiriame jų organizatoriams nepelnytai daug dėmesio, sukurdami tariamas politikos žvaigždes iš marginalių asmenybių.
Vos tik minioje kažkas suriko, jį kaip mat apspito visų TV kanalų kameros. Bet vis tiek nuolat girdime priekaištus, esą „sisteminė“ žiniasklaida ir valdančiosios daugumos politikai negirdi ir neišklauso nelaimingo žmogaus, todėl jis tapo tokiu piktu.
Tarsi dėmesio vaikystėje stokojęs paauglys, daužantis mokyklos langus ir bendraamžius vien tam, kad atkreiptų savo tėvų dėmesį. Nors kai tie tėvai bandydavo nuoširdžiai pasikalbėti arba kviesdavo kažką nuveikti drauge, jis užtrenkdavo savo kambario duris arba užsimaukšlindavo ausines.
