Mirčių jau per daug ir bus dar daugiau. Nes po tris tūkstančius užsikrėtusiųjų kasdien reiškia, kad po savaitės dalis iš jų jau gulės prijungti prie dirbtinio plaučių ventiliavimo prietaisų. Kaip tik tada, kai jūs ruošite 12 Kūčių stalo patiekalų, kas nors būtinai sulauks žinios, kad jų tėvo, motinos, sesers ar brolio pervargusiems medikams išgelbėti nepavyko.
Kokie griežti bebūtų naujieji karantino suvaržymai, ištverti juos bus gerokai lengviau, negu artimojo mirtį. Todėl užteks kreipti dėmesį į egocentriškų savimylų skundus, kaip pažeidžiamos jų teisės, kai negauna SPA paslaugų ir neliko gyvenimo prasmės nepapuotavus pamėgtame restorane. Prisivakarojome, dabar sėdėsime namie ir lauksim, kol susirgimų kreivė pradės leistis žemyn. Visi – ir tie, kas karantino priemones supranta bei sveikina, ir bambekliai bei protestuotojai. Dabar ne laikas diskusijoms ir nuomonių įvairovei. Karantine – kaip kare. Skaitykit iš naujo Jaroslavo Hašeko „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykius pasauliniame kare“, jei nežinote, kas būna dezertyrams, simuliantams ir mėgėjams ginčyti įsakymus – dabar ši knyga vėl tapo madinga.
Naujasis Sveikatos ministras Arūnas Dulkys penktadienį, dar prieš priesaiką pasakė, kokius tikslus stengsis pasiekti. Paprastai ir aiškiai, tiesa, ne visiems. Nesuprato tik jo pirmtakas Aurelijus Varyga.
Druskininkuose vėlyvuoju sovietmečiu buvo likęs vienintelis alaus baras prie ežerėlio. Jame dirbo tokia koclagerio prižiūrėtojos mielumo administratorė, kuri asmeniškai spręsdavo, kurį iš atstovėjusių eilę prie durų klientų įleisti, o kurį pravyti. Laisvoje Lietuvoje tą barą privatizavo ir naujieji šeimininkai pertvarką pradėjo nuo administratorės atleidimo. Bet ji ir atleista dar keletą mėnesių ateidavo į buvusią darbovietę ir atkakliai bandydavo reguliuoti eilę, kurios ir taip beveik neliko, nes mieste prisikūrė daugiau aludžių.
Prisiminiau ją klausydamas, kaip buvusieji atkakliai bandė susireikšminti menkindami dar nepradėjusios dirbti Ingridos Šimonytės pastangas nedelsiant imtis COVID-19 pandemijos suvaldymo. Pavyzdžiui, Seimo nariui Dainiui Kepeniui užkliuvo, kad Vyriausybės programoje imunitetas paminėtas tik kartą, o ir tą – kalbant apie skiepus nuo koronaviruso. Ir primygtinai reikalavo rūpintis „įgimtu imunitetu“.
Eketėje smegenų nenušalusiems, kokių politinių pažiūrų jie bebūtų, dabar aišku, kad tiesiog nebeturime kitos išeities, kaip tik apriboti savo egoizmą bei puikybę. Kas gali būti labiau artima tikrai Advento dvasiai už ramų Kalėdų laukimą savo namuose, aukojant pramogų šurmulį ir vartotojiškas užgaidas tam, kad kuo daugiau gyvybių pavyktų išgelbėti.
„Skatinimas apeiti ribojimus yra tiesiog užkoduotas tūlo lietuvio galvoje. Ne veltui išmintingoji liaudis turi puikų priežodį: kur yra į-statymas, ten yra ir ap-statymas. Ir covidas čia – ne prie ko, jis tik išryškino mūsų principus, godas ir svajones: valdžia durna, apribojimus – nafig“, – teigia poetas Liutauras Degėsys.
O juk tikrai, kelių kartų gyvenimas su svetima valdžia – „prie pirmų rusų“, „prie vokiečio“, vėl „už ruso“ – suformavo įpročius ir su sava elgtis kaip su svetima. Taip ir gyvename amžinoje vidinėje emigracijoje su kažkieno kito, bet tik ne mūsų pačių išrinktais politikais.
Ta lietuvių negalia pasitikėti sava valstybe net ir tada, kai Dievas padovanoja galimybę ją atkurti, ne taip jau mažai prisidėjo prie mūsų nepriklausomybės praradimo XX amžiuje. Ne tik keli nukairėję rašytojai, skubėję į Maskvą Stalino saulės parvežti, bet ir gerokai daugiau įvairių socialinių sluoksnių žmonių nuoširdžiai džiaugėsi Antano Smetonos autoritarinio režimo nuvertimu, kol neatsipeikėjo į Sibirą dardančiuose gyvuliniuose vagonuose.
Ištverti karantiną per Kalėdas bus nelengva, silpnavaliams knietės ištrūkti pasiausti naujametę naktį, bet gal geriau susitarkime, kad tikri Naujieji metai prasidės tik tada, kai jau visi būsime paskiepyti, o virusas – nugalėtas. O kol kas užteks didvyriškai ir didmoteriškai tiksliai laikytis sugriežtinto karantino tvarkos neklausinėjant, kodėl taip reikia daryti. Tam turbūt užtenka vien stuburo smegenų, todėl net man turėtų pavykti.
„Jeigu jau karas, tai mes turim jį laimėti, turim skelbti šlovę jo didenybei imperatoriui. Ir niekas čia manęs neperkalbės“, – sakė Šveikas per apklausą policijos valdyboje.