Prieš metus buvome lengvai apsipykę dėl skiepų ir pandemijos suvaržymų, bet nė nujausti negalėjome, kad po nuobodaus jų pabaigos laukimo metų gali ateiti tokie, kaip 2022-ieji. Jau pirmosios Rusijos agresijos prieš Ukrainą dienos pakeitė mus iš esmės. Tarsi iki šiol būtumėm slėpę tikrąjį savo gerumą, kad, neduok, Dieve, kas nenužiūrėtų.
Tūkstančiai lietuvių, kurie atvėrė karo pabėgėliams savo namų duris, neraginami ėmėsi iniciatyvos rinkti aukas, pirkti kariaujančiai šaliai būtiniausius daiktus, transporto priemones ir net modernių ginklų sistemas, nesako, kad jie daro kažką ypatingo.
Paaiškinimų girdėjau įvairių: „Taip reikėjo“, „Negalėjau stebėti, kas vyksta, ir nieko neveikti“, „Mums irgi pasaulis taip padės, kai ištiks bėda“. O kur dar šimtai tūkstančių, kurie pervedė pinigus paramos iniciatoriams, skambino trumpaisiais numeriais, savanoriavo pabėgėlių priėmimo centruose. Sugriuvo mitas, neva esame pagiežingų, pavydžių, tik savo materialine gerove susirūpinusių žmonių visuomenė. Dabar net truputį gėda, kad patys apie save taip blogai galvojome.
Dosnumo ir ištvermės dar reikės, nes jau daugiau kaip tris šimtus dienų besitęsiantis karas nesibaigs kartu su 2022-aisiais. Iš šito košmaro neįmanoma pabusti ir akimirksniu jį užmiršti. O kai agresorius sparnuotųjų raketų likučiais ir iranietiškais dronais naikina Ukrainos energetikos infrastruktūrą, palikdamas milijoninius miestus be šviesos ir šilumos, mūsų pagalbos ir dosnumo reikia ne ką mažiau, negu pirmosiomis karo dienomis.
Vis dažniau kas nors iš mūsų neištveria įtempto Ukrainos pergalės laukimo. Vieni patyliukais pradeda atkūrinėti karo pradžioje nutrūkusius verslo ryšius su Rusija ir Baltarusija, apeidami sankcijas per Vidurinės Azijos ir Pietų Kaukazo šalis. Atsiranda neva iš Kirgizijos stepių atgabentos kuro granulės, o jų pardavėjai aiškina nė nesuabejoję importuojamų prekių kilme. Kiti prabyla Kremliaus naratyvais, esą nebūtų jokios išdavystės truputį paspausti Ukrainą, kad dėl paliaubų ir taikos sutarties su Rusija sutiktų atiduoti tas savo teritorijos dalis, kurių dar nespėjo išvaduoti. Girniškai atsargiai, lyg ir cituodami Vakarų žiniasklaidos šaltinius, bet išplaudami ribą, kur baigiasi tos citatos ir prasideda nuosava nuomonė.
Dar sprangesniais už intelektualų išvedžiojimus apie neišvengiamą lemtį rasti būdų sugyventi su ateities Rusija man tampa visai ne viešų asmenų neatsargiai išsprūdę skundai, neva visi čia tik ukrainiečiams padeda, o kas man, paprastam žmogui, kažką duos. Jūs rimtai lyginate save su namuose sprogimų išdaužytais langais be elektros, vandens ir šilumos likusiomis ukrainiečių moterimis, senoliais ir vaikais, sulaukiančiais žinutės iš tėčio karinio dalinio, kad jis jau niekada nesugrįš, nes žuvo už laisvę?
Dėkui Dievui, toks nenuovokus egoizmas Lietuvoje sulaukia ne pritarimo ir palaikymo, bet tik mandagaus arba kiek grubesnio sugėdinimo. Todėl netampa vyraujančiu naratyvu, nors trokštančių jį tokiu paversti politikos paraščių veikėjų vis dar atsiranda.
Kalėdas Lietuva pasitinka atsikračiusi mažos agrarinės šalies kompleksų. Neliko baimės pirmiesiems pasakyti viešai tai, ko kiti dar nedrįsta. Kai vasario 13 d. Ukrainą pasiekė Lietuvos perduotos priešlėktuvinės gynybos artimojo nuotolio raketos „Stinger“, karas dar nebuvo prasidėjęs, bet pasienyje sutelkta Rusijos kariuomenė tik laukė įsakymo pulti. Parodėme tikėjimą, kad ukrainiečiai gali apsiginti, jei tik sąjungininkai paseks mūsų pavyzdžiu ir suteiks būtinas priemones.
Naujoji Europos lyderystė gimsta mūsų regione, tarp Baltijos ir Juodosios jūros. Ukraina, Lenkija, Baltijos šalys ir galbūt Baltarusija, kai ją pavyks išvaduoti nuo Kremliaus išlaikomo Aliaksandro Lukašenkos režimo, per visas okupacijas, represijas, marinimą badu ir tremtis sugebėjo išsaugoti ir užauginti maištingų ir kūrybingų Abiejų Tautų Respublikos palikuonių dvasią.
Visa jos galia atsiskleidžia tik surinkus draugėn visas magiškos dėlionės dalis. Kartą tai mums buvo pavykę ir tada prieš mus negalėjo atsilaikyti Maskovijos orda, o italų baroko meistrai atkeliaudavo statyti mūsų bažnyčių. Suvienytos Europos projektas todėl ir liko neužbaigtas bei praradęs savo trauką, kad jam trūko ne ką mažiau už Vokietiją, Prancūziją ar Italiją svarbios dalies – Ukrainos.
Mielas Kalėdų Seneli, šiemet mes buvome labai geri vaikučiai. Tokie geri, kad net feisbuko dirbtinis intelektas nieko nesuprato ir siuntė į skaitmeninį kalėjimą vos tik pasibaigus anksčiau gautai žodžio laisvės atėmimo bausmei. Už tai atnešk dovanėlių. Tik pristatyk iškart dėdei Valerijui Zalužnui į Ukrainą. Pradžiai reikėtų bent 500 vokiškų arba amerikietiškų tankų, 1000 pėstininkų kovos mašinų, kuo daugiau priešraketinės gynybos sistemų ir amunicijos haubicoms. O jau tada galėsime drauge grožėtis šventiniais fejerverkais.
