Dievinu tokią žiemą, kai pūgas pakeičia švelnus, tarsi kalėdinis megztinis su elniukais, atlydys. Lietus Kučių vakarą man patinka, svarbiausia, kad nebūtų sauso speigo, kai arktiniai anticiklonai ilgam įsitvirtina mūsų regione ir regis nuo šalčio sustoja net laikas. Švelni žiema taip neprailgsta – vos spėsim nupuošti eglutes ir mano pelkėse jau tuoj klykaus pirmosios gervės.
Šią savaitę jaučiu pareigą pasveikinti 70 metų jubiliejų švenčiantį vieną svarbiausių Dzūkijos žmonių – merkiniškį Algimantą Černiauską. Užeivį iš Aukštaitijos, visą gyvenimą bandžiusį perprasti ir turbūt geriau už mus pačius, čiabuvius perpratusį dzūkų sielos paslaptis, geriausiai žinomą, kaip vieną iš Brolių Černiauskų.
Prisipažinsiu, mane patį užrašai po nuotraukomis laikraščiuose, žurnaluose ir knygose „Brolių Černiauskų nuotr.“ XX a. pabaigoje truputį trikdė: kaip jie ten kartu kameros užrakto mygtuką paspaudžia? O paskui tapo savotišku dzūkiškos kokybės ženklu, kad tikrai privalau, versdamas puslapius, sustoti ir įdėmiau įsižiūrėti. Černiauskų fotografija suformavo tą Šilų Dzūkijos įvaizdį, o gal ir stereotipus, kurie mano kartai priaugo visiems laikams.
Susipažinau su Algimantu Černiausku sodyboje pas mano tėvą rengtuose Tarmių atlaiduose. O paskui, kai ėmiau dažniau rašyti iš Merkinės ir apie ją, tai įpratau pirmiausia užsukti į Dzūkijos nacionalinio parko lankytojų centrą, nes niekas geriau už A. Černiauską nepapasakos bet kokio įvykio, reiškinio ar fenomeno istorijos, kultūrinio konteksto, išskirdamas tai, kas svarbiausia, ir praleisdamas vienadienį triukšmą. Už tai ačiū, sveikinu, linkiu sveikatos ir kuo ilgiau nepaleisti iš rankų fotoaparato.
Nebūčiau čia įterpęs to sveikinimo, kurį jubiliatui ir asmeniškai galėjau ištarti, jeigu man neknietėtų pasvarstyti, kaip vieno žmogaus atsiradimas lemiamu laiku snaudžiančiame miestelyje gali pakeisti jo istoriją.
Tiksliau, vienos giminės, o gal ir genties, nes kiek Černiauskų šiandien gyvena Merkinėje, net jie patys, netikėtai paklausti, ne visada gali suskaičiuoti. O svečiui juolab neįmanoma, o gal ir nereikia atsirinkti ar tas Merkinės krašto muziejuje dirbantis Mindaugas tikrai yra Kultūros centrą šiuolaikinio meno idėjomis drebinančio Algimanto Roko brolis, koks jų santykis su „Kukumbalio“ folkloro kolektyvo Černiauskais bei kita karta, minima tarp roko grupės „Sidabro“ atlikėjų.
Galima svarstyti, kad likimo ar sovietų valdininkų numestas ne į Merkinę, o į kitą panašaus dydžio miestelį žmogus nebūtų sugebėjęs tiek nuveikti, perdegtų nuo beprasmybės ir daužymo galva į biurokratines sienas, o vaikai ir vaikaičiai, užuot būręsi į tvirtą gentį, išsibėgiotų po pasaulį laimės ir laisvės ieškoti.
Tačiau tas Merkinės fenomenas, kurį Algimanto sūnus Algimantas Rokas, mano šnekintas regioninės radijo stoties FM99 pokalbių laidoje apie jo organizuotą aukcioną vargonams restauruoti, pavadino „dideliu miestu mažo miestelio kūne“, neatsirado savaime.
Ir kai šiais laikais būtent į Merkinę draugai veža švęsti gimtadienį Andrių Užkalnį, o sostinės jubiliejui skirtų renginių organizatoriai už pagalbą dėkoja Merkinės krašto muziejui, tai jau net ir stebėtis kartais nustoju – taip ir turi būti, čia juk dar karalius Vaza užtrukdavo ilgiau, negu Krokuvoje ar Vilniuje.
Tačiau buvo laikas, kada tas Abiejų Tautų Respublikos didmiestis buvo virtęs karo griuvėsių krūva, dauguma gyventojų sušaudyti vien už tai, kad buvo žydų tautybės, o jų vietoje kūrėsi tik stribų ir kolchozų kūrimo aktyvistų šeimos. Prisimenu tik karšto 1980-ųjų vasaros vėjo pustomas dulkes asfaltuotoje aikštėje. Ir dar tarp silikatinių krautuvių bei negyvos carinės cerkvės lėtai judančias senutes su krepšiais kietų batonų, šprotų konservų ir čiulpiamų saldainių anūkams, laukiančias kol liūdesiu dvokiantis autobusas išvežios į kaimus ir vienkiemius tarp miškų.
Toje išdžiūvusio kraujo ir neišsipildžiusių svajonių žemėje daugiau nieko gero negalėjo nutikti. Bet praėjo keli dešimtmečiai, pasikeitė kartos ir dabar jau niekam neliko abejonių, kad Karalių miestas Nemuno ir Merkio santakoje prisikėlė iš Krėvės „Dainavos šalies senų žmonių padavimų“ ir LDK metraščių.
O man, smalsiam Merkinės svečiui, knieti sužinoti iš tokių žmonių, kaip čia jau minėtas A. Černiauskas, gamtos mokslų daktaras Mindaugas Lapelė, muziejaus vadovas Žygimantas Buržinskas ir sėsliu dvarininku tampantis keliautojas Vytaras Radzevičius, tą mažo miestelio sielos transformacijos formulę, kurią galima būtų užrašyti ir atkartoti kitose vietovėse.
Juk visai netoli, kitapus Nemuno, kokie nors Veisiejai irgi turi turtingą istoriją, seną bažnyčią ant kalvos, ežero pusiasalyje snaudžiantį dvaro parką ir net žmonių, kuriems visa tai nuoširdžiai rūpi. O kur Seirijai, Simnas, Daugai, kitų Lietuvos regionų tuštėjančios vietovės, kažin ko laukiančios iš nacionalinės ir rajonų valdžios, kad tos juos imtų ir atgaivintų.
Pasaulis taip neveikia, mielieji, niekas jums šviesios ateities ant lėkštutės neatneš. Niekam jūs nerūpėsite, jeigu patys sau nepasijusite svarbiausiu visatos centru, apie kurį sukasi planetos. Pinigai neprovincialių renginių projektams ateina paskui šviežias idėjas, o ne atvirkščiai – tūnančių atskirtyje ir tyliai po vieną inkščiančių, kaip čia nieko neįmanoma padaryti, niekas niekada nefinansuos.
Grožėdamasis, kaip per mano gyvenimą pasikeitė Lietuva, stengiuosi vyti šalin blogą nuojautą, kad taip jau ne kartą buvo: vos tik atgauname galimybę laisvai kurti savo šalį, gyvenimas ima panašėti į civilizuotą, kai nauja pagiežos, smurto ir naikinimo banga užlieja mus iš Rytų.
Jeigu turite kelių savo giminės kartų nuotraukų albumą, tai tą istorijos bangavimą nesunkiai įžiūrėsite netgi žmonių išvaizdoje. Štai čia tarpukaris, mano senelis Adomas, pasipuošęs madingu kostiumu ir skrybėle, pozuoja prieš veidrodį su nauju „Kodak“ fotoaparatu. O pora dešimtmečių vėliau vilki šimtasiūlę ir beviltiškai nuleidęs rankas stovi prie kažkokių griuvėsių. Pamatęs du pasaulinius karus, laisvės jis taip ir nesulaukė – mirė likus metams iki paskutinio Sovietų sąjungos vadovo Michailo Gorbačiovo atėjimo į valdžią ir Perestroikos pradžios.
2023 metams baigiantis pasaulis tapo kur kas pavojingesne vieta, negu buvo jiems prasidėjus.
Ir svarbiausia – liko gerokai mažiau tikėjimo, kad gėris neišvengiamai laimi prieš blogį, o bręstančią katastrofą dar įmanoma sustabdyti.
Bet net jeigu taip nutiktų, kad šitoje žemėje, kaip Karaliaučiaus krašte, pikta lemtis nepaliktų ne tik mūsų, bet ir mūsų vietovardžių, tas paskutines laisvės vasaras ir žiemas geriau praleisti kuriant kažką svarbaus, o ne laukiant prakeiksmo išsipildymo.
